Paveldosaugininkų rankose atsidūrė senojo Panevėžio teatro krėslų likimas.
Ant jų kadaise sėdėjo ir pats Juozas Miltinis. Tamsiai žaliu aksomu aptrauktos, auksinius Panevėžio teatro laikus menančios kėdės šiandien labiau byloja apie prabėgusį laiką, nei kviečia patogiai įsitaisyti. Dalis gerokai susidėvėjusios, o kai kurios – tokios prastos būklės, kad kilo klausimas, ar verta toliau saugoti.
Šis klausimas netrukus bus sprendžiamas paveldosaugos specialistų. Mat 20 eilių senojo teatro krėslų įrašyti tarp pastato vertingųjų savybių, o jų statusas gali turėti įtakos ne tik tam, kas stovės būsimoje salėje, bet ir kiek kainuos pastato atnaujinimas.
Vertinga savybė
Jau kurį laiką nebeeksploatuojamas avarinės būklės Šaulių sąjungos pastatas Respublikos gatvėje, panevėžiečiams geriau žinomas kaip senasis teatras, laukia atgimimo valandos.
Šiuo metu rengiamas jo rekonstrukcijos techninis projektas.
Neseniai šauliai kreipėsi į kultūros paveldo specialistus dėl 20-ies eilių tamsiai žaliu aksomu aptrauktų medinių senojo teatro krėslų, ant kurių, tikėtina, kadaise sėdėdavo ir maestro Juozas Miltinis.
Šie krėslai, kaip ir pats pastatas, taip pat pripažinti paveldu. Visgi dalis jų tokios prastos būklės, kad šauliai prašo paveldosaugininkų dar kartą apsvarstyti, ar tikrai juos dar verta saugoti kaip istorinius.
Sėdėti nepatogūs
Senasis Panevėžio teatro pastatas Respublikos gatvėje statytas dar XIX amžiaus pabaigoje.
Kaip viena vertingųjų jo savybių minimi ir buvusio teatro krėslai.
Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba Lietuvos šaulių sąjungos prašymu spalį rinksis į posėdį dėl šių krėslų vertingumo. Mat dabartinis jų statusas kelia reikšmingų tvarkymo ir pritaikymo apribojimų.
Pasak Kultūros paveldo departamento Panevėžio-Utenos skyriaus vedėjos Rasuolės Kerbedienės,
Taryba svarstys, ar krėslus palikti kaip vertingoji savybė, ar padaryti kaip saugomą tipą. Jos teigimu, tai – eilinis darbinis klausimas.
Jei būtų palikta kaip vertingoji savybė, šauliams tektų krėslus restauruoti.
„Jei pervadins į vertingą savybę su žodžiu tipas, tuomet bus galima pagaminti analogiškus krėslus“, – aiškina R. Kerbedienė.
Jei krėslai išvis netektų vertingosios savybės statuso, jų saugoti nebereikėtų.
Nors pastatas skaičiuoja 135 metus, pasak R. Kerbedienės, šios kėdės – ankstyvo sovietmečio, maždaug 1950-ųjų.
Lietuvos šaulių sąjungos Alfonso Smetonos šaulių 5-osios rinktinės vadas atsargos majoras Valerijus Gruodis atkreipia dėmesį, kad kėdės seno tipo – ganėtinai siauros.
„Stambesniam žmogui ten neįmanoma atsisėsti, jos nepatogios net ir vidutinio sudėjimo asmeniui“, – sako šaulių atstovas.
Rengia rekonstrukcijai
Istorinis Respublikos gatvės pastatas jau kurį laiką stovi tuščias. Jo šeimininkai šauliai laikinai apsistoję buvusios Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos patalpose Parko gatvėje.
Avarinės būklės istorinį pastatą planuojama iš esmės atnaujinti – ir jo vidų, ir išorę.
Pasak ats. mjr. V. Gruodžio, jau įsibėgėję rekonstrukcijos techninio projekto rengimo darbai. Po rekonstrukcijos pastatas ne tik atsinaujintų, bet ir turėtų atsirasti daugiau erdvių, pritaikytų šaulių veiklai.
Ats. mjr. V. Gruodžio teigimu, Šaulių sąjunga iš karto neturės lėšų visam pastatui atnaujinti, tad darbus numatoma atlikti etapais.
Šauliai tikisi projektą turėti jau šiemet, o darbai prasidėtų kitąmet.
„Projektas ir parodys, kiek kiekvienam etapui reikia pinigų“, – sako ats. mjr. V. Gruodis.
Be to, pasak jo, šiuo metu vyksta ir avarinės būklės pašalinimo darbų pirkimo konkursas. Rangovui teks sutvarkyti problemas pamatuose, dėl kurių įlūžo salės grindys ir pastatas tapo nebeeksploatuojamas.
Pasak ats. mjr. V. Gruodžio, kol kas sunku pasakyti, ar pašalinus avarinę būklę šauliai jau galėtų sugrįžti atgal.
Remontuotas daugiau nei prieš pusę amžiaus
Legendinius Panevėžio teatro laikus menantis pastatas ilgą laiką nebuvo tvarkomas.
Kiek žinoma, jis remontuotas 1951 metais. Tuomet įrengta žiūrovų salės grindų nuožulni pakyla, vieta orkestrui, pristatyti nauji priestatai, įrengti grimo kambariai, kitos pagalbinės patalpos.
Septintajame dešimtmetyje teatrui išsikrausčius, čia persikėlė miesto kultūros namai. Tačiau patalpos vis labiau prastėjo. Nors buvo parengti keli rekonstrukcijos projektai, jie taip ir liko neįgyvendinti.
Dalis istorinio pastato patalpų ilgą laiką buvo nešildomos ir naudotos kaip sandėliai.
Galop 1986 metais dėl avarinės būklės pastatas uždarytas, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, grąžintas tikriesiems jo šeimininkams – Lietuvos šaulių sąjungos Alfonso Smetonos šaulių 5-ajai rinktinei.
Iš dirbtuvių į koncertų salę
Nors panevėžiečiams šis pastatas labiausiai asocijuojasi su J. Miltinio vardu ir jo vadovautu teatru, šios sienos mena kur kas senesnius laikus.
Pastatas statytas 1891 m., o jo sienos matė ir Panevėžio spirito pramonės aukso amžių.
XIX a. pab. Troškūnų dvarininkas Stanislovas Montvila, įsigijęs Panevėžio kaulų malimo įmonę, ją pertvarkė į mielių ir spirito fabriką. Pasakojama, jog šis fabrikas spiritu aprūpindavo visą tuometę Kauno guberniją, o mielės pasiekdavo net Maskvą ir Peterburgą. Tačiau S. Montvilai rūpėjo ne tik pelnas. Jis sumanė fabriko šaltkalvių dirbtuvių pastatą pertvarkyti į teatrą su sale, skirta vaidinimams bei muzikiniams vakarams, ir padovanoti jį miestui.
Vos per pusmetį gamybinės patalpos pavirto 300–350 vietų teatrų ir koncertų sale.
1913 metų gruodį pastatas buvo iškilmingai atidarytas ir atiduotas Panevėžio bendruomenei vaidinimams ir muzikiniams vakarams rengti.
1914-aisiais čia dar buvo įrengtas kino teatras ir net elektrinė patalpoms apšviesti.
Po Pirmojo pasaulinio karo pastatas iš S. Montvilos įpėdinių buvo perimtas ir atiteko Švietimo ministerijai, kuri nuo 1925 m. juo leido naudotis Lietuvos šaulių sąjungos Panevėžio skyriui. Tarpukariu pastate veikė šaulių biblioteka, choras, pučiamųjų orkestras. Čia buvo rengiami šventiniai vakarai, koncertai, paskaitos, rodomi gastroliuojančių teatrų spektakliai.
1940 m. sovietų valdžia Šaulių sąjungą uždarė, pastatą nacionalizavo ir paskyrė naujai įkurtam Panevėžio dramos teatrui.
Į šiuos rūmus įsikėlė režisieriaus Juozo Miltinio Panevėžyje įkurtas dramos teatras, kuris 1941 m. kovo 15-ąją čia parodė pirmąjį spektaklį N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“.
Teatras čia veikė iki 1968 metų, kol persikėlė į naujus rūmus dabartinėje Laisvės aikštėje.
