Rusijos vadovams D. Medvedevui ir V. Putinui ir šiais metais nebus sunkumų visuomenę įtikinti balsuoti už "Vieningąją Rusiją"
Gruodžio mėnesį Rusijoje vyks rinkimai į parlamentą, apie kuriuos nežino net 40 proc. priešrinkiminėse apklausose dalyvavusių Rusijos piliečių. Ar tai gyventojų apolitiškumo ir apatijos požymis, ar pagrindinių partijų nešvarių rinkiminių kovų rezultatas? Politinis aktyvumas mažėja visame pasaulyje, tačiau Rusijos atvejis specifinis, nes jau keletą rinkimų iš eilės Rusija „vieningai“ renka tik Vladimiro Putino vadovaujamą partiją.
2007 metais vykusiuose rinkimuose į Rusijos parlamentą vargu ar buvo galima tikėtis opozicinių partijų triumfo ir netikėtų rezultatų. Prieš pat rinkimus reformuota rinkimų vykdymo tvarka aiškiai liudijo, kad dalis naujų (ir senesnių opozicinių) politinių jėgų nesugebės įveikti biurokratinių kliūčių ir liks už borto. Rinkimų „slenksčio“ padidinimas nuo 5 iki 7 procentų, galimybės balsuoti „prieš visus“ panaikinimas, mažoritarinės sistemos ir balsavimo vienmandatėse apylinkėse atšaukimas bei draudimas partijoms jungtis į rinkiminius blokus bei kelti vieną kandidatą kelių partijų sąrašuose parodė, kad „Vieningoji Rusija“ gerai išmoko rinkimų pamokas ir ėmėsi efektyvių prevencinių veiksmų.
Tuomet į Dūmą pateko tik keturios didžiausios politinės jėgos, kurios visos rinkimų kampanijos metu dominavo tiek televizijos diskusijų laiduose, tiek reklaminiuose stenduose. Nenuostabu, kad 64 proc. vietų laimėjo V. Putino vadovaujama politinė jėga, beveik šešis kartus mažiau Genadijaus Ziuganovo Komunistų partija, o Vladimiro Žirinovskio ir Sergejaus Mironovo partijos pasidalino likusias vietas. Opozicinės partijos, tokios kaip „Jabloko“ („Obuolys“), nesugebėjo įveikti net 2 proc. barjero. Po rinkimų V. Putinas valdė Rusiją, o jo partija dominavo Dūmoje, turėdama absoliučią daugumą.
Rinkimai Rusijoje virto politiniu spektakliu
Pasak politikos apžvalgininko Michailo Vasiljevo, rinkimai Rusijoje valdant „liberaliajam“ Dmitrijui Medvedevui galutinai tapo profanacija, niekuo nesiskiriančia nuo spektaklio teatre. Pasak jo, šių metų liepos mėnesį Dūmoje beveik be debatų priimtas rinkimų „slenksčio“ sumažinimas nuo 7 iki 5 proc. ir nutarimas jį taikyti tik nuo 2016 metų liudija, jog demokratija Rusijoje „ne juokais įsišėlo“. Grįžimas atgal parodo Rusijos valdžios požiūrį į rinkėjus bei partijas. V. Žirinovskio partijos nario Sergejaus Ivanovo žodžiai laikraščiui KM, kad „rinkėjai nėra tokie buki, jie puikiai supranta, jog rinkimai yra farsas, ir neeis balsuoti“, tik įrodo, kad net patys deputatai suvokia tokio vaidinimo beprasmiškumą.
Rinkimai Rusijoje valdant „liberaliajam“ Dmitrijui Medvedevui galutinai tapo profanacija, niekuo nesiskiriančia nuo spektaklio teatre.
Pastaruoju metu Rusijoje garsiai kalbama apie vienos iš opozicinių partijų skilimą. „Teisingas reikalas“, vadovaujama Michailo Prochorovo, skilo į dvi stovyklas: partijos steigėjas ir ilgametis vadovas M. Prochorovas teigia, kad Kremliaus siųsti diversantai, vadovaujami vieno iš prezidento administracijos viršininkų, įžiebė partijoje nesantaiką.
Pasak jo, partijos suvažiavimo metu buvo bandoma neteisėtomis priemonėmis perimti vadovavimą bei pašalinti jį iš lyderio posto ir iš partijos sąrašų. Nors D. Medvedevas su V. Putinu teigia nieko nežiną apie partijų viduje vykstančias kovas, šie kaltinimai gali turėti pakankamai realų pagrindą, nes artėjant rinkimams yra ypač svarbu pašalinti grėsmę keliančius oponentus.
Opozicijos bei pilietinių iniciatyvų vaidmuo ir galimybės
Šiuose parlamento rinkimuose oficialiai leista dalyvauti 7 partijoms. „Vieningoji Rusija“, „Teisingoji Rusija“, Rusijos Federacijos komunistų partija (RFKP), Rusijos liberaldemokratų partija, „Jabloko“, „Rusijos patriotai“ bei „Teisingas reikalas“ konkuruos dėl rinkėjų simpatijų.
G. Ziuganovo vadovaujama RFKP yra priskiriama opozicijai, bet realiai jos vaidmuo ir galimybės yra gana menkos. Dalis Rusijos politologų spėja, kad didžiausia laikoma opozicinė jėga yra remiama paties V. Putino vardan to, kad galima būtų išlaikyti demokratiškų ir nepriklausomų rinkimų įvaizdį. Tuo tarpu tikroji opozicija labai dažnai neįveikia rinkimų „slenksčio“, o nuo 2003 metų nė vienas jos narys nepateko į Dūmą.
Labiausiai žinoma ir užsienio žmogaus teisių aktyvistų remiama opozicinė Rusijos partija yra Grigorijaus Javlinskio „Jabloko“, kuri šiemet ir vėl ketina dalyvauti rinkimuose. 2007 metais surinkusi vos daugiau kaip 1 proc. balsų, partija tęsia bevaisę kovą. Tikėtina, kad scenarijus pasikartos ir tikroji opozicija negaus nė vienos vietos Dūmoje. Kitos opozicinės partijos vargu ar sugebės surinkti reikalaujamą remiančių rinkėjų balsų skaičių, kuris siekia net 150 tūkstančių, dėl ko dar kelios iš jų bus nurašytos pasiruošimo rinkimams metu.
Tačiau pilietinės iniciatyvos, kylančios iš apačios, nenustoja stebinusios tiek pačių rusų, tiek užsienio žurnalistų ir rinkimų stebėtojų. Rusijos laikraštis „Novaja gazeta“ paskelbė virtualų karą korumpuotiems ir suklastotiems rinkimams. Prasidėjus šių metų kovo mėnesį vykusių savivaldos rinkimų agitacinei kampanijai, laikraštis siūlė balsuoti savo tinklapyje ir rinkti tikrąjį parlamentą, tokį, koks būtų išrinktas Rusijoje laikantis demokratijos ir liberalizmo principų.
Gauti rezultatai buvo atvirkščiai proporcingi oficialiai paskelbtiems: ketvirtadalis balsavusiųjų pasirinko „Jabloko“ opozicinę partiją, penktadalis – RFKP, taip pat laikoma opozicine, ir tik pusantro procento rinkėjų atidavė savo virtualų balsą už V. Putino vadovaujamą politinę jėgą.
Tiesa, virtualiuose rinkimuose dalyvavo vos 9 tūkstančiai skaitytojų, tačiau panašios iniciatyvos leidžia suvokti, kaip toli yra oficialioji tiesa nuo tos, kuri egzistuotų sveikos demokratijos sąlygomis.
Permainų nebus
Atrodo, kad ir šie Dūmos rinkimai Rusijai neatneš nieko naujo. Jie tėra generalinė repeticija prieš 2012 metų prezidento rinkimus. Tiesa, dar neaišku, ar D. Medvedevas kartu su V. Putinu dalyvaus prezidento rinkimuose, nes tik jis vienas yra rimtas (ir savas) varžovas, kuris gali nugalėti.
Nugalėjus V. Putinui, Rusijos užsienio politika, kuriai tradiciškai vadovauja prezidentas, taptų aštresnė. Tai greičiausiai apsunkintų ir Lietuvos galimybes ieškoti kompromisų ir pragmatinio bendravimo su Rusija. D. Medvedevas laikomas liberalesniu ir labiau į Vakarus orientuotu politiku, jo pareiškimai nėra tokie kategoriški, nors daugelis Rusijos ekpertų jį laikė tik V. Putino šešėliu.
