Duodamas interviu D.Straussas-Kahnas išvengė tokių žodžių kaip „seksas“, „išprievartavimas“, „užpuolimas“.
Šią savaitę Prancūzijos žiniasklaida vis dar narsto buvusio Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovo Dominique‘o Strausso-Kahno viešą pasirodymą per televiziją bei domisi šeštą ir septintą dešimtis pasiekusių prancūzų laimės receptu. Taip pat nemažai dėmesio šalies spaudoje skiriama ir Europos šalių pozicijai nepriklausomybės siekiančios Palestinos klausimu.
Viešas interviu sudomino lyg futbolo čempionatas
Prancūzijos žiniasklaida, regis, nenori išbraukti D. Strausso-Kahno (DSK) iš veikėjų, lemiančių šalies politinį gyvenimą, sąrašo. Ypač po to, kai paaiškėjo, kad sekmadienį interviu su buvusiu TVF vadovu žiūrėjo net 13 milijonų šalies gyventojų. Pačioje pokalbio pradžioje buvo užfiksuotas net 14,8 milijonų žiūrovų skaičius. Šis rekordas gali būti lyginamas tik su 2010 metais vykusiu Pasaulio futbolo čempionato finalu, skelbia „Le Figaro“.
DSK, kuriam pavyko per interviu išvengti tokių žodžių kaip „seksas“, „išprievartavimas“, „užpuolimas“, pasakė, ką norėjo, ir dabar galės atsipūsti, rašo „Le Figaro“. Retam politikui teko atsidurti panašioje situacijoje ir pasirodyti „nuogam“ ne tik šalies, bet ir pasaulio visuomenei, mano vienas DSK artimų kolegų.
Tačiau ne visi buvusio TVF vadovo bičiuliai socialistai yra tokie atlaidūs ir gailestingi. Pavyzdžiui, kandidatė į Socialistų partijos atstovės poziciją per ateinančius prezidento rinkimus Ségolène Royal netruko paskelbti, jog ji neįtrauktų DSK į vyriausybę.
Retam politikui teko atsidurti panašioje situacijoje ir pasirodyti „nuogam“ ne tik šalies, bet ir pasaulio visuomenei.
Vis netyla intriguojantis klausimas, ar kartais prie skandalingų įvykių rankų nebus prikišusi valdančioji dešinė, kuri nuogąstavo dėl pernelyg stipraus konkurento? Kalbėdama viešai šiuo klausimu, kairiųjų politinė stovykla stengiasi būti atsargi. Kai kurie vis dėlto pabrėžia skandalo, į kurį pateko buvęs TVF vadovas, „šešėlines zonas“.
Vieno socialisto nuomone, jaunos rašytojos prancūzės Tristane Banon prieš DSK pradėtas procesas buvo „gudriai suorganizuotas“. Kitaip tariant, nebuvo apsieita be politinio sąmokslo siekių. Šios versijos per interviu nepaneigė ir pats DSK, paminėjęs žodį „spąstai“. Tokią buvusio TVF vadovo strategiją „Le Monde“ vadina „kontrataka“.
Į Socialistų partijos atstovo per ateinančius prezidento rinkimus poziciją pretenduoja šeši kandidatai. Šiame maratone po DSK skandalo atsiradusį vakuumą užpildė buvusio TVF vadovo ištikima bičiulė Martine Aubry. Tik kol kas neaišku, ar strateginiu atžvilgiu jai būtų naudinga savo pašonėje turėti susikompromitavusį kolegą, kuriam abejingų prancūzų tikriausiai nėra. Tiesa, pastarieji arba bet kokia kaina trokšta išgirsti jo nuomonę ir argumentus ekonomikos klausimais sunkiais krizės laikais, arba negali atleisti už padarytus nusikaltimus moralei.
Šeštą ir septintą dešimtis einantys prancūzai nori likti jauni
Prancūzai, sulaukę 50-65 metų, yra optimistiškai nusiteikę dėl savo gyvenimo, tačiau jiems nerimą kelia jų vaikų ateitis, skelbia „Le Figaro“.
50-65 metų sulaukę prancūzai nedvejodami atsisakytų savo pačių ateities planų, jeigu reiktų padėti savo vaikams.
Remiantis neseniai atliktos apklausos duomenimis, šios kartos atstovai jaučiasi turintys 12 metų mažiau, nei kad užfiksuota jų gimimo liudijimuose. 82 proc. respondentų, kurių vidutinis amžius siekia 57 metus, save apibūdina kaip geros sveikatos ir tikisi tokiais likti dar bent ateinančius 20 metų.
„Le Figaro“ cituojamų ekspertų teigimu, nuo 50 iki 65 metų sulaukę žmonės gyvena „laimės amžių“. Jie pradeda jausti savo silpstančias jėgas, todėl stengiasi pasidžiaugti gyvenimu. Šios kartos atstovai jau yra išmokę viską vertinti kur kas paprasčiau ir sugeba geriau valdyti stresą.
Tiesa, ramiau jie žvelgia ne tiek į juos supančią aplinką ir pasaulį apskritai, kiek į savo gyvenimą. Siaučiant krizei mąžtanti perkamoji galia, nedarbas, sveikata, pensija šiai prancūzų kartai vis dar atrodo kaip didžiausi rytojaus iššūkiai. Šeštą bei septintą dešimtis einančius prancūzus gąsdina nykstančios vertybės, politinis nestabilumas ir ekologinės problemos. Daugiau jie nuogąstauja dėl savo tėvų, o ypač – dėl vaikų. Šiems padėti 50-65 metų sulaukę prancūzai nedvejodami atsisakytų savo pačių ateities planų.
Europa neranda bendros pozicijos dėl Palestinos
Prasidėjus Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Generalinės asamblėjos sesijai, Prancūzijos žiniasklaidos dėmesį kausto Palestinos klausimas. Šią savaitę Niujorke svečiuojasi ir respublikos prezidentas Nicolas Sarkozy. Jis turėtų susitikti su Palestiniečių savivaldos prezidentu Mahmoudu Abbasu.
„Libération“ cituoja Prancūzijos vadovo žodžius, jog dvidešimt septynios Europos Sąjungos valstybės narės Palestinos klausimu privalo kalbėti unisonu ir vieningai prisiimti atsakomybę. Tačiau kol kas panašu, kad Europos diplomatiniai sluoksniai, varžomi pozicijų susiskaldymo, dvejoja. Taigi Europos balsas gali būti sunkiai girdimas, kai bus sprendžiamas Palestinos likimas.
Palestiniečiai siekia visateisės narystės Jungtinių Tautų Organizacijoje.
„Jeigu Europa norėtų, ji galėtų atlikti reikšmingą vaidmenį“, – šią savaitę skelbė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Alainas Juppé į JTO Generalinę asamblėją susirinkusiems valstybių atstovams. Jis akcentavo, kad norėtųsi bendros Europos valstybių pozicijos. Tačiau kokia ji turėtų būti?
Pasak A. Juppé, norint išvengti „sunkios ir pavojingos konfrontacijos“, Izraelis ir Palestinos atstovai turėtų iš naujo pradėti derybas ir siekti politinio susitarimo. Tačiau jis neišdavė, kokios pozicijos laikytųsi Paryžius, jeigu reikėtų balsuoti.
„Le Monde“ primena, kad šių metų gegužę N. Sarkozy leido suprasti, jog Prancūzija pripažintų nepriklausomą Palestino valstybę, jeigu iki JTO Generalinės asamblėjos dvi šalys nesusitars. Remiantis viešosios apklausos tyrimais, 69 proc. Prancūzijos gyventojų pritartų šalies vadovo N. Sarkozy pozicijai.
Tačiau vieningos politinės nuomonės šalies viduje nėra. Praėjusį savaitgalį prezidentas sulaukė viešo laiško, kurį pasirašė 110 Prancūzijos parlamentarų. Šie pasisako prieš bet kokį „vienašališką“ Palestinos valstybės pripažinimą ir reikalauja toliau vesti derybas, baimindamiesi, kad balsavimas gali tik apsunkinti situaciją, o ne ją išspręsti.
Kaip skelbia „Libération“, be 27 ES valstybių narių, M. Abbaso pristatyta rezoliucija sulauktų palaikymo ne daugiau nei iš 120-130 JTO narių, kurių iš viso yra 193. O ES norėtųsi dar vieningesnio tarptautinės bendruomenės sprendimo.
Paryžiuje vis dėlto kalbama, jog svarbiausia – turėti daugumos pasaulio šalių ir didžiausių Europos valstybių palaikymą. „Le Figaro“ tokią poziciją sieja su Europos įtakingų valstybių noru dalyvauti sprendžiant tarptautinės politikos klausimus, kai JAV nerodo jokios iniciatyvos.
Pasak Prancūzijos žiniasklaidos, Paryžius būtų linkęs pritarti sąlyginei Palestinos nepriklausomybei, o ne derybų dėl taikos atnaujinimui. Londonas ir nemažai kitų Europos sostinių sutiktų su tokia pozicija.
Tačiau esama ir priešingos nuomonės. Nyderlandai, Čekija, Rumunija ir Lenkija palaiko Tel Avivą. Be to, norint, kad Palestina būtų įrašyta į JTO visateisių valstybių narių sąrašą, Saugumo taryboje „už“ turi balsuoti 9 iš 15 narių, ir niekas negali vetuoti pasiūlymo, rašo „Le Figaro“. O JAV yra įspėjusi, kad pasinaudos savo nuolatinės narės Saugumo taryboje statusu.
