Jei sienos prakalbėtų, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos pastatas pasakotų ilgai. Jo istorijoje telpa daugiau nei šimtas metų miesto gyvenimo.
Šios sienos mena pirmąją Panevėžio spaustuvę, pirmojo lietuviško miesto laikraščio gimimą, tarpukario gyvenimą, sovietmečio karininkų namų trankius šokius ir didžiąsias nepriklausomybės metų permainas. Šiandien čia lentynose gyvena knygos, o žmonės ateina ieškoti žinių ir kultūros. Tačiau pastato atmintis niekur nedingo.
Miesto atmintis
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos pastatas – tarsi gyva Panevėžio istorijos knyga. Kadaise čia veikė pirmoji miesto spaustuvė, vėliau – karininkų namai, kur panevėžiečiai rinkdavosi į šokius, o šiandien jis tapęs modernia kultūros šventove, už kurios rekonstrukcijos projektą architektas Saulius Juškys pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Istorija besidomintys panevėžiečiai apie miesto gatves, pastatus, čia gyvenusius ir kūrusius žymius žmones žino tikrai daug, tad pasakojimais iš praeities sunkiau juos nustebinti.
Daug kas apie tai, kas Panevėžyje vyko, kas keitėsi, kas naujai kūrėsi, aprašyta, išpasakota, įamžinta – nieko kitaip būti nė negali. Nei praeities klaidų taisyti, nei laimėjimų pakartoti neįmanoma.
Bet prisiminti tegul jau ir ne kartą girdėtas istorijas tikrai verta – juk tai ir yra tikroji paveldo vertė ir jo esmė.
Respublikos gatve praeiname pro Gabrielės Petkevičaitės- Bitės viešosios bibliotekos pastatą –Lietuvos kultūros vertybę, į registrą įtrauktą 1993 metais.
Bibliotekos ansamblį sudaro sujungti Respublikos gatvės 14 ir 16 namai bei priestatai. Senąjį ir naująjį korpusus jungia stiklinis stogas, o visas pastato plotas siekia 5 000 kvadratinių metrų.
Panevėžio spaudos lopšys
Šios didžiausios Panevėžyje knygų šventovės pradžių pradžia siekia dar 1880 metus, kai verslininkas Naftalis Feigenzonas šioje vietoje įkūrė pirmąją Panevėžio spaustuvę ir knygyną.
Šį ypatingą miestui įvykį šiandien liudija prie bibliotekos sienos iš A. Kisino gatvės pusės pritvirtinta lentelė.
Feigenzono spaustuvės įkūrimas panevėžiečiams reikšmingas dar ir dėl to, jog su juo susijęs ir pirmojo mieste lietuviško laikraščio „Panevėžio balsas“ gimimas.
Būtent N. Feigenzono spaustuvėje, kurios patalpos šiandien yra dalis didžiulio ir puošnaus G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos pastato, 1924 metų vasario 16-ąją dienos šviesą išvydo pirmasis „Panevėžio balso“ numeris. Nors jis tebuvo vos poros lapų, bet kaip laukiamas panevėžiečių! Juk iki tol mieste ėjo vien tik rusiški leidiniai. O kad Panevėžys visais laikais vertino ir tebevertina spausdintą žodį, liudija ir savotiškas šio miesto fenomenas – net šiame technologijų amžiuje „Panevėžio balsas“ tebeprenumeruojamas ir skaitomas. Laikraštis, leidžiamas 102 metus – didelė retenybė Lietuvoje.
O N. Feigenzonas ir jo įpėdiniai pirmąją mieste spaustuvę valdė beveik šešis dešimtmečius.
Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vyr. bibliotekininkė Ilona Mažylytė atkreipia dėmesį į senuose spaudos puslapiuose aptinkamą šios įmonės reklamą.
Štai 1929 metais „Panevėžio balse“ gražiai įrėmintame pranešime skelbiama: „N. Feigenzono spaustuvė Panevėžy (įsteigta 1880 metais) atlieka įvairiausius spaudos darbus sąžiningai, greit ir labai prieinamomis kainomis.
Gauta naujausių šriftų.
Visada galima pigiomis kainomis gauti: liudijimų apie baigimą pradžios ir vidurinių (4 kl.) mokyklų, įgaliojamųjų blankų, pajamų ir išlaidų orderių knygučių, gaunamųjų, išsiunčiamųjų ir išnešiojamųjų raštų knygų, piniginių knygų teismo antstoliams, kontoros knygų, įvairių užrašų ir t.t.“
Vien šis skelbimas leidžia įsivaizduoti, kokie buvo spaustuvės darbo mastai, žinant, kad čia pat spausdinti ir periodiniai leidiniai, knygos, brošiūros ir pan.
Nuo geležinkelio iki spaustuvės
„Spaustuvė neatsirado šiaip sau. Nutiesus platųjį geležinkelį Panevėžys pradėjo sparčiai augti, vystėsi pramonė, prekyba, aktyvėjo kultūrinis gyvenimas ir spausdintas žodis buvo tiesiog būtinas“, – pasakoja I. Mažylytė.
Su Kauno gubernatoriaus leidimu įkurta N. Feigenzono spaustuvė iš pradžių spausdino rusų, gal dar lenkų, jidiš kalbomis.
Lietuviški leidiniai atsirado tik panaikinus lietuviškos spaudos draudimą. Iš šios spaustuvės kelią pas skaitytojus pradėjo vyskupo Kazimiero Paltaroko ganytojiški raštai, Petro Butkaus, Juozapo Kozakevičiaus, kitų autorių knygos.
Net keletą metų moderni N. Feigenzono spaustuvė mieste buvo vienintelė, o įžvalgusis komersantas netrukus išsirūpino leidimą prie spaustuvės atidaryti ir knygyną.
„Po kelerių metų, 1886-aisiais N. Feigenzonas jau prašė leidimo prie knygyno atidaryti laikraščių ir knygų skaitymo kabinetą“, – pasakoja bibliotekininkė.
O ir vėliau, atsiradus kitoms spaustuvėms, N. Feigenzono įsteigtoji liko pagrindine – turėdama naujausių šriftų galėjo atlikti įvairiausius spaudos darbus.
Lūžio metai
1913 metais anuomet Dvorianskaja vadintoje Respublikos gatvėje buvusios spaustuvės įrenginius N. Feigenzonas pardavė kitam spaustuvininkui Morduchui Kotui, o pats greta, tuometėje Moskovskaja gatvėje, dabar – Panevėžio Bataliono g. 5, įrengė kitą spaustuvę.
Yra išlikę 1926 metais į Panevėžį atvykusio kunigo, literato, vertėjo, buvusio „Panevėžio balso“ redaktoriaus Augustino Liepinio atsiminimai apie tuomet čia veikusias dvi spaustuves: „Šitose spaustuvėse savo raštus spausdino ir Katalikų veikimo centro Panevėžio rajono valdyba, ir Panevėžio vyskupijos kurija, ir J.E. Panevėžio Vyskupas Kazimieras Paltarokas.“
Tačiau greitai čia, kaip ir visoje Lietuvoje, viskas pasikeitė.
1940 metais pastatas, kuriame tuo metu veikė pirmoji mieste spaustuvė, nacionalizuotas, o 1941 metais sovietų valdžia nacionalizavo ir visas kitas Panevėžyje veikusias spaustuves, jų įrenginius suvežė į Fromo Gužučio gatvės – dabar Savanorių aikštė – 12-uoju numeriu pažymėtą namą ir ten įkūrė vieną stambią spaustuvę – „Raudonoji žvaigždė“.
Atsisveikino su Bite
Kartu su spaustuve sovietai nacionalizavo ir kitą Respublikos gatvės puošmeną – 16-uoju numeriu pažymėtą pastatą, kuris dabar yra G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos veidas.
Šis puošnaus dekoro dviejų aukštų statinys su kolonomis iškilo apie 1920 metus. Nors projektuotas Panevėžio savitarpio kredito draugijos užsakymu, šioji čia niekada neveikė – iki Antrojo pasaulinio karo patalpos buvo nuomojamos įvairioms įstaigoms.
Įdomu tai, kad šis Respublikos gatvės gražuolis yra ir vienas pirmųjų Panevėžyje namų, kuriame buvo įvestas vandentiekis ir kanalizacija – tarpukariu didelė retenybė net mieste.
Kitas su šiuo pastatu susijęs įdomus faktas – 1943 metais jame pašarvoti rašytojos, visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės palaikai. O praėjus penkiems dešimtmečiams po tuo pačiu stogu įsikūrė šios garbios moters vardu pavadinta biblioteka.
Šeštadieniai „karininkuose“
Šiandien pro G. Petkevičaitės-Bitės biblioteką praeinantiems vyresnės kartos panevėžiečiams neabejotinai atminty iškyla jaunos dienos.
Sovietmečiu čia veikė karininkų namai, vietinių vadinti vienu žodžiu – tiesiog „karininkai“. Daugelis to meto jaunuolių nelabai ir žinojo, kuo tuose namuose užsiima, ką ten veikia karininkai, tačiau ten vykdavę šokiai buvo nepamirštama septintojo, aštuntojo dešimtmečio miesto jaunimo gyvenimo dalis.
„Svarstydavome, kur šeštadienį vakare eisime, į karininkus, ar į „železkę?“ – prisimena 70-metė panevėžietė Loreta.
Didžiausi ir populiariausi šokiai visgi vykdavo „karininkuose“, į antro aukšto salę sutraukdavę minias šokėjų.
Kaip pamena Loreta, iš anksto bilietų fojė buvusioje kasoje nenusipirkęs galėjai į šokius ir nepatekti – tiek daug būdavo norinčiųjų.
Kas buvo to meto „šokiai“, dabarties jaunimui sunku ir įsivaizduoti.
Retuose namuose buvo televizorius, bilietų į teatrą beveik nebuvo įmanoma gauti, o į restoranus taip paprastai kada užsimanius patekti irgi nebuvo įmanoma.
Virsmo pradžia
Karininkų namams, kaip ir visam sovietiniam laikotarpiui, atėjus laikui trauktis, jau ir šokių vakarai nebebuvo tokie populiarūs.
Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę ir atsikračius okupantų, sovietinės armijos karinės įgulos karininkų namai ištuštėjo.
1992 metais pastatas perduotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekai, veikusiai toje pačioje Respublikos gatvėje, tik kitoje vietoje.
Tais ypatingų permainų ir virsmo metais pastatas kurį laiką buvo tarsi ant svarstyklių, vis svyruodavusių, ar atiteks bibliotekai, ar bus skirtas kam kitam.
Visą savo darbinę biografiją toje pačioje bibliotekoje įvairias pareigas ėjusi ir daugiau kaip dvidešimt metų kultūros įstaigai vadovavusi Rima Maselytė kartu su bendraminčiais ilgai siekė, kad patalpos atitektų bibliotekai. Tokių atkaklių entuziastų dėka biblioteka vis dėlto tapo nugalėtoja ir pradėjo savo nelengvą kelią į modernizaciją bei klestėjimą.
Nuo tada ir prasidėjo nelengvas kelias link šiuolaikinės modernios bibliotekos.
Architekto triumfas
Gavus naujas patalpas, po metų biblioteka tapo pavaldi nebe miesto Savivaldybei, o Kultūros ministerijai ir visus klausimus, lėšų rekonstrukcijai paieškas reikėjo spręsti sostinėje.
Gauti lėšų ir išsirūpinti rekonstrukcijos galimybę nebuvo taip paprasta – bibliotekos vadovei, o ir kitiems ją palaikiusiems teko įdėti daug pastangų, išmonės ir laiko.
Tik 2003 metais reikalai rimtai pajudėjo ir buvo padėta rekonstrukcija.
Po trejų metų, 2006 metų spalio 5 dieną, įvyko iškilmingas naujai sušvitusios bibliotekos atidarymas, plačiai nuskambėjęs per visą šalį.
Rekonstruota Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka ypač atkreipė visuomenės dėmesį savo išskirtine architektūra, o šio projekto autorius architektas Saulius Juškys pelnė 2006 metų Nacionalinę kultūros ir meno premiją už šiuolaikinės architektūros ir istorinės aplinkos dermę.
Tokiai premijai – aukščiausiam valstybės apdovanojimui kultūros ir meno srityje – gauti reikalingi ypatingi pasiekimai ir nuopelnai.
O S. Juškio kūrinys toks ir buvo.
Kiekvienas bibliotekos kampelis byloja, jog architektas aukščiausio įvertinimo tikrai buvo vertas.
Po rekonstrukcijos bibliotekos kompleksą sudarantys senieji pastatai ir naujieji priestatai sujungti stikliniu stogu.
Rekonstruojant išsaugotas fasadų dekoras, kiti eksterjero akcentai, liudijantys šio pastato istorinę vertę.
Į antrą šimtmetį
Petkevičaitės-Bitės biblioteka šį gruodį minės 105-uosius metus.
Bibliotekos pradžia siejama su filantropės, visuomenės veikėjos, lietuviškos spaudos platintojos Elžbietos Jodinskaitės vardu.
1921 metų gruodį Panevėžyje įkurta pirmoji valstybinė viešoji biblioteka – Panevėžio apskrities valdyba priėmė sprendimą Centralinio valstybės knygyno skyrių įkurti prie „Aido“ kultūros draugijos. Vedėja paskirta Elžbieta Jodinskaitė. Patalpų bibliotekai nebuvo skirta, todėl E. Jodinskaitė dirbo savo bute – kaupė fondą, tvarkė dokumentus, o nuo 1922 metų balandžio pradėjo nesistemingai išdavinėti knygas.
Jau kitų metų rugsėjį Centralinio valstybės knygyno Panevėžio skyrius išsinuomojo 3 kambarius Aleksandro Malinino namuose Šeduvos gatvėje (dabar – Vasario 16-osios gatvė 20).
Jodinskaitės vadovaujama biblioteka buvo viena geriausių viešųjų bibliotekų tarpukario Lietuvoje.
Įdomu, kad 1925 metų pabaigoje biblioteka jau turėjo 5 600 knygų. Jos būdavo išduodamos tik antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais, likusias dienas atrinkinėjamos skaitytojams. Knygas į namus pasiimdavo 350–450 žmonių per dieną, o skaitykloje apsilankydavo apie 250 skaitytojų. Bendras skaitytojų skaičius tais metais siekė 4 237 asmenis.
Palyginimui, šiandien biblioteka sukaupusi 443 451 leidinių, o juos skaito ir jais keičiasi 32 000 skaitytojų.
Per daugiau nei šimtą gyvavimo metų bibliotekai ne kartą teko kraustytis iš vienų patalpų į kitas, kol galiausiai knygos į lentynas nugulė bene įspūdingiausiame ir miesto paslaptis saugančiame dabartiniame istoriniame pastate.
