Prie „Stasys Museum“ vairo laikinai pakeitusi motinystės atostogų išėjusią Vaidą Andrijauskaitę, kaunietė Neringa Kulik jaukinasi Panevėžį ir naujas pareigas.
Keliolika metų emigracijoje praleidusiai Neringai Londonas buvo tapęs jos studijų, darbo ir kultūrinės patirties erdve, tačiau gyvenimo kelias galiausiai pasuko atgal į Lietuvą. Pasak N. Kulik, gyvenimas tuo ir žavus, kad niekada nežinai, kur nuves kitas posūkis.
Emigracijos patirtys
Dar būdama paauglė N. Kulik su šeima išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę. Ten prabėgo 13 metų, ne tik baigė mokyklą, bakalauro ir magistro studijas, bet ir save išbandė įvairiose kultūros ir meno institucijose bei organizacijose.
Emigracijos pradžią ji prisimena ne kaip skausmingą atsisveikinimą su tuo, kas liko Lietuvoje, o kaip didelį nuotykį, atveriantį pasaulį.
„Nejaučiau didelio liūdesio palikdama artimuosius ir draugus, labiau žiūrėjau į ateities perspektyvą – kad tai suteiks naujų galimybių, pažinčių ir leis geriau pažinti pasaulį“, – pasakoja Neringa.
Svetimoje šalyje pritapo puikiai, tiesa, nors Lietuvoje mokėsi anglų kalbos, pritaikyti ją realiame gyvenime svetur buvo kiek sudėtingiau. Tačiau netrukus anglų kalba tapo kasdienio gyvenimo dalimi.
Iš emigracijos Neringa parsivežė ne tik puikias kalbos žinias.
Gyvendama kitoje kultūrinėje aplinkoje išmoko matyti, kad nėra vieno universalaus būdo kurti kultūrą ar organizuoti jos gyvenimą.
Skirtingose šalyse veikia skirtingos praktikos, kurias lemia istorinis, socialinis ir ekonominis kontekstas. Ji puikiai pamena ir savo dėstytojos žodžius, kad lengviausia dirbti tame kontekste, kurį geriausiai pažįsti. O jos kursas buvo tarptautinis – čia mokėsi studentų iš įvairių Europos kampelių, taip pat Pietų Afrikos, Pietų Korėjos ir Kinijos, kurių dauguma vėliau grįžo dirbti į savo šalis.
„Gebėjimas į savo šalį pažvelgti iš tam tikro atstumo man yra labai svarbi patirtis. Grįžusi į Lietuvą, į kultūros lauką jau žiūrėjau ne tik kaip vietinė jo dalyvė, bet ir kaip žmogus, turintis galimybę palyginti skirtingas praktikas. Man tai padėjo labiau vertinti tai, kas Lietuvoje sukurta, ir matyti, kur dar yra erdvės augti, eksperimentuoti ir mokytis iš kitų šalių patirties“, – sako Neringa.
Sudomino kuratorystė
Kaip pasakojo N. Kulik, jos kelias į kultūrą visuomet ėjęs palaipsniui. Nuo vaikystės buvusi kūrybiška, o ir tėvai skatino domėjimąsi menu. Nors profesionalių menininkų šeimoje nėra, tačiau kūrybiškumo genas šeimoje stiprus: mama kuria mozaikas iš plytelių, domisi rankdarbiais ir amatais, o senelis buvo stalius.
Neringa lankė įvairius būrelius, muzikos mokyklą ir labai anksti nusprendė tapti architekte. Bet galiausiai pasirinko studijuoti interjero dizainą.
O studijuodama savanoriavo universiteto galerijoje ir būtent ten pirmą kartą iš arčiau susipažino su kuratoriaus darbu. Ši sritis patraukė tuo, kad kuratorystė apima ne tik darbą su meno kūriniais, bet ir idėjos, pasakojimo, erdvės bei santykio su auditorija kūrimą. Pasak N. Kulik, žiūrėdama į meno kūrinį, ji tarsi mato tam tikrą žinutę. Tačiau turbūt ne kiekvienas lankytojas ją iš karto pamato ir nebūtinai turi matyti taip, kaip ji pati.
Todėl Neringai buvo įdomu ieškoti būdų, kaip užmegzti dialogą tarp auditorijos ir menininko, tarp meno kūrinio ir lankytojo.
„Kuratorystė mane sužavėjo tuo, kad pati niekada nemačiau savęs kaip menininkės, tačiau visuomet buvo labai įdomu būti arti meno ir kūrybos proceso. Man smalsu, kaip žmonės kuria meną, kaip jį patiria, kaip menas juos gali pakeisti. Visa tai galima daryti kuriant parodą“, – pasakoja N. Kulik.
Kitoks meno prisilietimas
Dar būdama šešiolikos ji pati tapo meno proceso dalimi. Mokykloje lankėsi vokiečių fotografė Betina fon Cvėl, vykdžiusi projektą apie tai, kaip jauni žmonės mato save. Paaugliai buvo kviečiami kurti savo portretus, o vėliau šios fotografijos eksponuotos meno centre.
„Tai buvo mano pirmoji patirtis, kai labai arti prisiliečiau prie darbo su menininkais, kūrimo ir kūrinių eksponavimo. Žvelgdama iš šiandienos perspektyvos, turbūt galiu sakyti, kad tai buvo vienas pirmųjų momentų, kai supratau, kaip stipriai mane domina ne tik pats menas, bet ir visas procesas aplink jį“, – atvirai kalba N. Kulik.
Nors Londonas buvo tapęs svarbia Neringos gyvenimo dalimi, vieną dieną ji nusprendė grįžti į Lietuvą.
Pasak N. Kulik, Londonas yra didelis miestas ir vienas iš jo minusų – didžiulė konkurencija. Daug žmonių konkuruoja dėl vienos darbo vietos. Nors tai kelia tam tikrų iššūkių, bet galbūt skatina ieškoti galimybių veikti kitur, taip pat ir savo šalyje.
Pradėjusi domėtis doktorantūros studijomis, Neringa nusprendė, kad Lietuvoje jai atrastų naujų perspektyvų.
„Londone yra daug galimybių studijuoti, tačiau universitetai dažnai iš anksto apsibrėžia tyrimų temas, kurios jiems aktualios ar naudingos. Aš turėjau labai aiškią temą, kurią norėjau nagrinėti, todėl nusprendžiau pabandyti susisiekti su universitetu Lietuvoje. Kai sužinojau, kad įstojau, priėmiau sprendimą grįžti gyventi į Kauną“, – pasakoja N. Kulik.
Su patirties bagažu
Nors tuo metu jau buvo pripratusi prie Londono, gyvenimas užsienyje niekada nekėlė jausmo, kad Lietuva yra tolima ar svetima. Todėl grįžimas į gimtąjį Kauną Neringai nebuvo dramatiškas gyvenimo posūkis – labiau naujo etapo pradžia.
„Tiesa, grįžus į Lietuvą buvo gana sunku priprasti prie kiek kitokio kultūrinio gyvenimo ritmo. Londone nuo trečiadienio iki šeštadienio vykdavo daugybė parodų atidarymų. Kartais tekdavo skubėti per tris ar keturias galerijas, kad spėtum viską pamatyti. Kaune yra stipri kultūros bendruomenė, daug įvairių parodų, renginių, festivalių, spektaklių, tačiau viskas vyksta mažesniu mastu ir tempu“, – palygina pašnekovė.
Ilgainiui ji pradėjo matyti ir kitą Kauno kultūrinio gyvenimo pusę. Mažesnis mastas leidžia geriau pažinti žmones, užmegzti glaudesnius ryšius ir atidžiau sekti, kas vyksta kultūros lauke.
„Londone kartais tiesiog fiziškai neįmanoma visur suspėti, nes kultūros pasiūla milžiniška. Kaune kultūrinis gyvenimas galbūt nėra toks intensyvus, tačiau jis turi savo ritmą, bendruomeniškumą ir artumą. Man tai tapo labai svarbia grįžimo patirties dalimi. Lietuvoje tikrai matau daug galimybių save realizuoti“, – kalba N. Kulik.
„Man atrodo, kad būtent tas jausmas, jog dar ne viską žinai ir dar daug kas tavęs laukia, leidžia gyvenimui išlikti įdomiam.“
N. Kulik
Į svajonių muziejų
Prie „Stasys Museum“ vairo laikinai pakeitusi motinystės atostogų išėjusią Vaidą Andrijauskaitę, Neringa šypsosi: pirmą kartą Panevėžyje lankėsi prieš septynerius metus ir ši trumpa viešnagė neįstrigo.
Visai kitokį įspūdį dovanojo beveik prieš metus apsilankymas dar neseniai duris atvėrusiame „Stasys Museum“.
„Atsimenu savo įrašą socialiniuose tinkluose, kuriame dalinausi vaizdais iš muziejaus ir ekspozicijų, sakydama, kad tai mano svajonių muziejus – toks, apie kurį ilgą laiką galvojau ir tikėjausi, kad kada nors atsiras Lietuvoje. Man jis pasirodė atviras, prieinamas, šiuolaikiškas, orientuotas į lankytoją ir atspindintis tai, kaip įsivaizduoju šiuolaikinį muziejų“, – pamena N. Kulik.
Po daugelio metų darbo Kaune ir tarptautiniuose projektuose „Stasys Museum“ jai tapo nauju profesiniu iššūkiu ir galimybe išbandyti save kitokiame – regioninio miesto ir naujai besiformuojančios institucijos – kontekste.
„Dabar, praėjus kelioms savaitėms nuo darbo pradžios „Stasys Museum“, galiu pasakyti, kad ir aš, ir Panevėžys vienas kitą po truputį jaukinamės. Mano akimis, miestas turi stiprią ir savitą tapatybę. Mane labai džiugina žaliosios erdvės, o gyvenimo tempas čia atrodo lėtesnis, bet kokybiškesnis. Taip pat matau labai aktyvų kultūrinį gyvenimą ir nemažai potencialo toliau stiprinti miesto kultūrinį identitetą bei jo matomumą. Man įdomu išvysti Panevėžį tiek panevėžiečių, tiek naujai į miestą atvykusio žmogaus akimis. Man atrodo, kad vyksta abu procesai – aš atrandu Panevėžį, o miestas toliau kuria ir atranda savo vietą kultūriniame žemėlapyje“, – pirmuoju įspūdžiu dalinasi N. Kulik.
Susitikimas su menu
Pasak N. Kulik, jos siekiamybė – kad kuo daugiau žmonių atrastų kultūrinę pasiūlą Panevėžyje. „Kultūros institucijos egzistuoja ne tik dėl savo kolekcijų ar pačių savęs – jos yra ir susitikimo, patirties, dialogo vietos. Jeigu žmogus sako, kad nesupranta meno ir todėl neina į muziejus, aš norėčiau jį padrąsinti apsilankyti. Mano nuomone, meno suprasti nereikia. Jį reikia pamatyti, kartais – išgirsti, o svarbiausia – patirti“, – kalba Neringa.
Anot jos, ilgą laiką muziejai daug dėmesio skyrė savo kolekcijoms – jų saugojimui, priežiūrai ir tyrinėjimui, o lankytojas ne visada buvo šio proceso centre. Šiandien muziejaus funkcija keičiasi. Kūrinių ir įvairių objektų saugojimas, priežiūra, tyrinėjimas ir eksponavimas yra labai svarbi jų veiklos dalis, tačiau ne mažiau svarbus tampa santykis su lankytoju. Atsiranda įvairūs renginiai, edukacinės programos ir projektai.
„Muziejus turi pažinti savo auditoriją, suprasti, kas jai įdomu, ko ji tikisi ir kaip galima su ja užmegzti dialogą. Tačiau auditorijos pritraukimas neturėtų būti vienintelis tikslas. Svarbiausia, kad žmogus muziejuje rastų prasmingą patirtį ir norėtų sugrįžti“, – teigia N. Kulik.
Todėl muziejus, anot jos, turėtų būti vieta, kurioje kaskart galima atrasti ką nors naujo – pamatyti naują parodą, susitikti su menininku, dalyvauti edukacijoje, išgirsti paskaitą, diskusiją ar tiesiog pabūti erdvėje, kuri leidžia kitaip pažvelgti į pasaulį.
O lankytojas, anot Neringos, neprivalo išeiti iš parodos turėdamas aiškų atsakymą, ką menininkas norėjo pasakyti. Kartais daug svarbiau, kad kūrinys sukeltų klausimą, emociją ar net tam tikrą nepatogumą. „Jeigu žmogus išeina iš muziejaus ir dar kurį laiką galvoja apie tai, ką pamatė, mano nuomone, jau įvyko svarbus susitikimas su menu“, – įsitikinusi pašnekovė.
Autentiškumo paieškos
Pasak N. Kulik, „Stasys Museum“ jau yra tapęs svarbia kultūros traukos vieta Lietuvoje ir pastebimas užsienyje.
Jos kartu su komanda pagrindinis darbas – kurti muziejaus strategiją ir galvoti, kaip jis galėtų kryptingai augti bei turėti tvarią, ilgalaikę perspektyvą.
Ji sako matanti didelę prasmę plėtoti tarptautines partnerystes, kad „Stasys Museum“ būtų žinomas ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ilgainiui – ir platesniame tarptautiniame kontekste.
Yra nemažai pavyzdžių, kai muziejai, skirti vieno menininko kūrybai, tampa tarptautiniu mastu atpažįstamais kultūros centrais, pavyzdžiui, „MUNCH“ Osle, „Van Gogh Museum“ Amsterdame, „Fundació Joan Miró“ Barselonoje, „Musée Picasso“ ar „Musée Rodin“ Paryžiuje.
„Tačiau nemanau, kad turėtume tiesiog kopijuoti kitų institucijų modelius. Norėčiau, kad „Stasys Museum“ ilgainiui taptų ne tik vieta, į kurią žmonės ateina pažiūrėti menininko Stasio Eidrigevičiaus kūrinių, bet ir viena iš priežasčių atvykti į Panevėžį – tiek Lietuvos, tiek užsienio lankytojams. Kad tai įvyktų, turbūt svarbiausia ne bandyti tapti kažkuo kitu, o atrasti ir labai aiškiai išgryninti savo autentiškumą“,– mano N. Kulik.
Mintys apie darbą nutyla sodyboje
Kultūra Neringos gyvenime užima ne tik profesinę, bet ir asmenišką vietą.
„Labai mėgstu lankytis kine, teatre, šokio spektakliuose, įvairiuose festivaliuose. Man įdomu pamatyti, ką veikia kolegos, ir juos palaikyti. Tam tikra prasme tai yra ir darbas, ir laisvalaikis, todėl visiškai „išsijungti“ nėra taip paprasta“, – šypsosi N. Kulik.
Vis dėlto vietą, kurioje mintys nuo darbo bent trumpam nutyla, ji turi. Tai – sodyba Kaišiadorių rajone.
Čia kultūros renginius ir profesinius rūpesčius pakeičia gerokai žemiškesni darbai.
„Turbūt labiausiai mintis nuo darbo atitraukia buvimas sodyboje. Dirbant įvairius ūkio darbus, galva pailsi nuo minčių“, – šypsosi Neringa.
Panašiai ji žvelgia ir į patį gyvenimą – kaip į akimirkų, patirčių ir atradimų visumą. Jei jos gyvenimas būtų muziejus, svarbiausias jo eksponatas, Neringos manymu, greičiausiai būtų fotografija, kuri turi ypatingą galią sustabdyti tai, kas daugiau niekada nepasikartos.
„Ir gyvenime svarbiausios yra tos akimirkos, kurias išsaugome atmintyje“, – sako pašnekovė.
O tikros atostogos jai taip pat neatsiejamos nuo judesio ir naujų įspūdžių. Tobuliausia vieta pailsėti – kalnai. Jų peizažai vis dar atrodo neįprasti ir užburiantys, o aktyvus laisvalaikis leidžia vienu metu mėgautis ir gamta, ir pačiu buvimu joje.
„Man reikia judesio ir atradimo jausmo. Tai mane labiausiai motyvuoja. Kai atrandi kažką naujo, sužinai ar patiri, tarsi tampi šiek tiek turtingesnis – praturtini savo patirtį, o kartu atsiranda ir daugiau kuo dalintis su kitais“, – svarsto N. Kulik.
Pilnatvės receptas
Žvelgdama atgal, Neringa jaunesnei sau pirmiausia palinkėtų labiau pasitikėti savimi ir savo pasirinkimais. Net tuomet, kai atrodo, kad pasirinkta kryptis nėra teisinga, tikrąją sprendimų prasmę žmogus neretai supranta tik gerokai vėliau.
„Palinkėčiau išlikti ištikimai sau, savo įsitikinimams, mintims ir idėjoms. Tai, ką žmogus sukuria, pirmiausia turi būti prasminga jam pačiam, o tada tai gali tapti prasminga ir kitiems“, – sako N. Kulik.
Neringai gyvenimo pilnatvė taip pat nėra vien dideli tikslai ar profesiniai pasiekimai. Joje telpa labai paprasti dalykai – mylinti šeima, prasmingas darbas, galimybė būti savimi. Ir dar vienas svarbus dalykas – jausmas, kad gyvenimas nėra iki galo suplanuotas ir jame vis dar lieka vietos naujiems žmonėms, patirtims ir netikėtiems atradimams.
„Man atrodo, kad būtent tas jausmas, jog dar ne viską žinai ir dar daug kas tavęs laukia, leidžia gyvenimui išlikti įdomiam“, – mano Neringa.
