„Labai norėčiau, bet neturiu laiko.“ Turbūt ne kartą esame sau taip pasakę – apie šokius, kalbos mokymąsi, muziką, sportą ar kitą veiklą, kurią vis norisi išbandyti. O kartais prie šio sakinio dar prisideda ir kitas: „Man jau per vėlu.“ Tačiau ar tikrai?
Šįkart panevėžiečių klausėme, ar tikrai mokytis niekada nevėlu? Ar suaugus naujiems dalykams rasti laiko vis sunkiau? O gal kaip tik su amžiumi geriau suprantame, ko norime, ir drąsiau leidžiame sau būti pradedančiaisiais?
Gyvenimas nesibaigia išmokus viską, ką „reikia“ – gal kaip tik tada prasideda įdomiausia dalis.
O kada jūs paskutinį kartą išmokote ko nors naujo?
Valė BILIENĖ
Įvairių organizacijų narė, savanorė, aktyvi senjorė
Labai pritariu minčiai, kad reikia mokytis visą gyvenimą. Niekada nereikia galvoti, kad jau viską žinome ir pakanka, kiek mokame. Ilgą laiką buvau Panevėžio trečiojo amžiaus universiteto Užsienio kalbų fakulteto koordinatorė. Pati mokiausi ir tebesimokau užsienio kalbų.
Kokius 6–7 metus mokiausi lenkų kalbos. Mokytis lenkiškai paskatino tai, kad klubas „Veiklios moterys“, kuriam priklausau, bendrauja su lenkais, rengia lenkų kultūros festivalius. Tad reikėjo susikalbėti. Dabar galiu susikalbėti lenkiškai, perskaityti.
Kita mūsų kaimynė – Latvija. Pagalvojau, jog reikia ir šios kalbos pasimokyti.
„Ar su amžiumi lengviau mokytis? Tikriausiai lengviau, kai ateina noras nesėdėti namuose užsidarius.“
Dvejus metus mokiausi anglų kalbos. Mano dukros gyvena užsienyje ir vykstant į keliones tikrai prireikia šios kalbos. Jos truputį mokiausi dar dirbdama, kai sulaukus nepriklausomybės atsivėrė galimybės dirbti su užsieniu.
Vaikystėje kaimo mokykloje mokiausi prancūzų kalbos. Sovietiniais laikais nelabai rimtai jos mokėmės ir nelabai galvojome, kad mums prireiks kokios nors užsienio kalbos, bet gyvenimas padiktavo kitaip. Taigi kiek metų lankau Trečiojo amžiaus universitetą, tiek jos ir mokausi. Man prancūzų kalba labai patinka. Ji labai graži. Tad mokausi su mielu noru. Jau daug kartų lankiausi Prancūzijoje.
Kodėl pasirinkau mokytis kalbų? Todėl, kad jos man prie širdies, patinka nuo mokyklos laikų.
Ar su amžiumi lengviau mokytis? Tikriausiai lengviau, kai ateina noras nesėdėti namuose užsidarius. Veikla visada reikalinga. Nesuprantu tų, kurie sako po darbo nebenorintys niekur išeiti. Aš labai norėdavau. Po darbo net lėkdavau, skubėdavau į parodos atidarymą, į susitikimus, koncertus. Žmogui negalima užsidaryti, reikia pačiam susirasti veiklos.
Kai išėjau į pensiją, pažįstami klausdavo, ką jūs dabar veikiate? Ką galima veikti Panevėžyje? Ar nenuobodu? Man labai keistai pasirodydavo, kad žmonės gali užduoti tokį klausimą. Reikia būti tarp žmonių, pačiam ieškoti, pačiam veikti, o ne laukti, kol kas nors ką nors atneš ir kas nors kitas tavimi pasirūpins.
Vaida REPOVIENĖ
Panevėžio švietimo centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui
Visiškai pritariu minčiai, kad mokytis reikia visą gyvenimą. Žmogus gyvas tol, kol smalsauja, ieško naujų patirčių ir išbando tai, kas nauja.
Iš prigimties esu smalsi ir atkakli, todėl nauji iššūkiai manęs niekada negąsdina – priešingai, įkvepia ir suteikia džiaugsmo.
Mano kelias į smuiko pamokas prasidėjo nuo dvylikametės dukros žodžių – ji smuiku griežia nuo šešerių, o aš visada be galo žavėjausi šio instrumento giliu, aistringu skambesiu, kuris perveria tylą ir paliečia jausmus. Beveiki visus metus vis užsimindavau, jog norėčiau išmokti griežti pati, kol vieną dieną dukra man tiesiog pasakė: „Mama, tu tik kalbi…“ Šie žodžiai tapo lemiamu impulsu. Taip šių metų sausio mėnesį pradėjau lankyti pamokas Panevėžio Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokykloje.
Suaugusiam žmogui paimti į rankas smuiką nėra lengva: reikia išmokti taisyklingos laikysenos, atpalaiduoti riešą, prisijaukinti smuiką, stryką ir lavinti klausą. Po pusmečio darbo ir repeticijų galėjau sugroti pirmąjį trumpą kūrinuką. Jausmas, kai tai, kas atrodė taip tolima, nepasiekiama svajonė, staiga suskamba mano rankose – tiesiog neįtikėtinas! Tai dar tik kelio pradžia, nes smuikas reikalauja beribės kantrybės ir drausmės, todėl būtinai ir toliau mokysiuosi. Juo labiau kad išmokti reikia daug, ypač man, kuri mokykloje niekada negrojo jokiu muzikos instrumentu.
Smuikas – ne vienintelė ilgai brandinta svajonė. Studijuodama universitete vieną semestrą mokiausi ispanų kalbos, tačiau tęsti studijas reikėjo lėšų, o jų tuo metu nebuvo. Todėl norą teko atidėti. Praėjusiais metais prie jo grįžau – nors laiko visada trūksta, per savaitę bent valandėlę ar mažiau sąmoningai skiriu ispanų kalbai. Paskaitau straipsnių internete ar klausau žinių ispanų kalba. Laisvai kalbėti, žinoma, dar negaliu, bet jau daug suprantu ir gebu rišliai pasakyti keletą frazių.
„Suaugusiųjų mokymąsi dažnai apsunkina visuomenėje įsisenėję stereotipai ir mūsų pačių susikurtos baimės: baimė klysti, atrodyti nerimtai ar nepatyrusiems.“
O šią vasarą išsikėliau dar vieną rimtą iššūkį – pabandžiau prisiliesti prie korėjiečių kalbos bei Rytų kaligrafijos. Korėjiečių raštas Hangul mane sužavėjo savo unikalia geometrija ir logika, o kaligrafija tapo nuostabiu atradimu. Kaligrafijoje, kaip ir grojant smuiku, nėra trintuko ar galimybės pataisyti – kiekvienas teptuko prisilietimas reikalauja susikaupimo, ramios laikysenos ir tolygaus kvėpavimo. Šiuolaikiniame skubėjimo pasaulyje tai veikia kaip tikra meditacija: popieriaus tekstūra, tušo kvapas ir teptuko slydimas leidžia visiškai „išjungti“ kasdienius rūpesčius. Nors valdyti teptuko spaudimą kol kas sekasi sunkiai, tikiu, kad per laiką pavyks šį įgūdį ištobulinti.
Ar su amžiumi mokytis tampa lengviau, ar sunkiau? Atsakyti sunku. Dalykine prasme mokytis netgi lengviau – turime daugiau gyvenimiškos patirties, aiškiau žinome, kas mums svarbu, gebame geriau atsirinkti informaciją.
Nors suaugusiųjų mokymąsi dažnai apsunkina visuomenėje įsisenėję stereotipai ir mūsų pačių susikurtos baimės: baimė klysti, atrodyti nerimtai ar nepatyrusiems. Be galo svarbu tas baimes nugalėti ir leisti būti pradedančiuoju, leisti sau klysti ar kažko nemokėti.
O žmogui, kuris metų metus sako: „labai norėčiau, bet neturiu laiko“, patarčiau tiesiog nustoti atidėlioti. Laiko mes niekada stebuklingai nerasime. Jei lauksite idealaus momento, jis gali taip ir neateiti.
Maži, bet reguliarūs žingsneliai kasdien veda į didžiulius pokyčius, o kiekvienas išmoktas naujas dalykas įrodo, kad siekti savo svajonių niekada nėra per vėlu.
Enrika VITONIENĖ
Marijonų mikrorajono bendruomenės pirmininkė
Prieš aštuonerius metus, jau gerokai įpusėjusi penktą dešimtį, pradėjau lankyti linijinius šokius. Iki tol neturėjau jokio rimtesnio prisilietimo prie šokių. Tiesa, pirmoje klasėje buvau pradėjusi lankyti pramoginius šokius, bet ten reikėjo partnerio. Buvau mažiausia, partnerio taip ir neatsirado, tad tuo mano šokėjos karjera ir baigėsi.
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad artėdama prie 50-mečio visa galva pasinersiu į šokius.
Pamenu, prieš gerus du dešimtmečius draugė pasiūlė lankyti linijinius šokius. Įsivaizduokite, tada aš maniau, kad tai tie patys pilvo šokiai! „Ne, ne, ne“, – atsakiau. „Į tokius tikrai neisiu.“
Bet nutiko taip, kad maždaug prieš aštuonerius metus „Smėlynės“ biblioteka organizavo užsiėmimus ir pakvietė į linijinių šokių pamokas. Ten pirmą kartą su jais ir susipažinau. Ir kaip man patiko! Juolab kad ir neblogai sekėsi.
Bibliotekoje pramokusi šokti taip užsikabinau, kad, šiai veiklai pasibaigus, netrukus pamačiau skelbimą, jog linijinių šokių klubas „Eliksyras“ renka naują grupę. Galvojau: susirinks už mane jaunesnės, bet kas čia tokio – niekas per galvą neduos. Išdrįsau nueiti pabandyti.
„Žmogui, kuris metų metus sako: „Labai norėčiau, bet neturiu laiko“, arba „Mano metai jau nebe tie“, pasiūlyčiau per daug negalvoti, o tiesiog pradėti.“
Dabar pati stebiuosi, kad tame kolektyve jau prabėgo aštuoneri metai. Nebeįsivaizduoju savęs be linijinių šokių ir šio nuostabaus kolektyvo. Į treniruotes vakarais renkamės du kartus per savaitę, o prieš varžybas – ir tris, keturis kartus. Dalyvaujame varžybose ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Ne kartą grįžome su nugalėtojų taure.
Manau, kad amžius jokiu būdu negali būti kliūtis pradėti ką nors naujo. Mūsų kolektyve šoka ir 65-erių, ir 70-ies metų moterys. Bet kaip jos atrodo! Kaip mano bendraamžės!
Žinoma, į būrelį einu ne tik mokytis šokti. Tai ir puikus būdas pailsėti nuo kasdienių rūpesčių, pabūti su žmonėmis, su kuriais gera. Kai šoki, galva išsivalo, mintys tuo metu būna visai kitur.
Žmogui, kuris metų metus sako: „Labai norėčiau, bet neturiu laiko“, arba „Mano metai jau nebe tie“, pasiūlyčiau per daug negalvoti, o tiesiog pradėti. Negalima savęs nuskriausti bijant, ką žmonės pasakys, ar galvojant, kad kam nors jau per vėlu. Jei tik ko nors norime, niekas nėra per vėlu.
Ir koks skirtumas, kas ką apie mus pamanys? Svarbiausia, kad patys savimi būtume patenkinti ir turėtume, kuo džiaugtis.
O tas „per vėlu“ dažniausiai tėra mūsų pačių susikurta riba.
Aida LUKOŠEVIČIENĖ
Anglų ir italų kalbų mokytoja
Jei atvirai, man žodelis „reikia“ kelia labai didelį stresą, nes šiuolaikinio žmogaus kasdienybėje reikia yra daugiau, nei noriu ir svajoju. Jeigu žmogus jaučia žinių troškimą – būtinai tegul mokosi, tobulėja, siekia malonumo mokantis. Tačiau jei teigsime, jog „kiekvienas privalo mokytis visą gyvenimą“, tai skambės kaip mirties nuosprendis. Galbūt žmogus nori tiesiog būti.
Man mokytis prilygsta kvėpuoti. Per pastaruosius ketverius metus, iškart po karantino, išmokau labai daug technologinių dalykų, įvaldžiau socialinius tinklus ir man tai buvo smagu, nors vis dar nelengva.
Nebijau būti visiška pradedančioji, mielai išbandau naujus dalykus, pavyzdžiui, sporto klubą, nors iki tol niekada nesu į jį net kojos įkėlusi. Pastebiu, kad žengus pirmą ir antrą žingsnį, trečias jau neatrodo toks baisus.
„Man mokytis prilygsta kvėpuoti. (…) Amžius mokytis naujų dalykų – ne riba.“
Mano varomoji jėga – smalsumas, niekada neatsisakau išbandyti tai, kas arti širdies: kūryba, dviračių žygiai, bibliotekų renginiai, technologijos, sodininkystė ar radijo laidos. Neseniai bandžiau mokytis korėjiečių kalbos. Pasirodė labai sunku, bet noras pamatyti šią šalį ir žavėjimasis Pietų Korėjos filmais motyvuoja išmokti bent tris frazes.
Taip pat pasidžiaugsiu, kad visą gyvenimą kauptos žinios apie muziką ir atlikėjus šiemet pasitarnavo su kaupu: buvau pakviesta vesti radijo laidą apie dainas ir jų angliškus bei itališkus tekstus.
Amžius mokytis naujų dalykų – ne riba. Dažniausiai riboja neigiami įsitikinimai apie save – frazė „aš per senas“ – ir milžiniška kritikos, atstūmimo baimė, kylanti dar iš mokyklos laikų, kai neteisingas atsakymas prilygo asmenybės trūkumui. Baisūs buvo laikai.
Dirbdama su mokiniais sutinku įvairaus amžiaus žmonių ir tikrai 60+ nėra riba išmokti kalbą. Rezultatai priklauso nuo laiko, skirto pamokoms, teigiamo nusiteikimo ir motyvacijos.
