Berlyną, Frankfurtą, Hamburgą, Miuncheną ar Diuseldorfą žino beveik kiekvienas. Šie Vokietijos miestai jau seniai įsitvirtinę keliautojų žemėlapiuose. Tačiau tarp didžiųjų vardų slepiasi mažesni miestai, kurie daro kur kas didesnį įspūdį. Vienas jų – Vernigerodė, spalvingas Harco kalnų perlas, atrodantis taip, lyg būtų iš pasakų knygos.
Yra Vokietijos miestų, į kuriuos atvykus norisi kuo greičiau išsitraukti fotoaparatą. Vernigerodė – būtent toks. Spalvingi fachverko stiliaus namai, vingiuotos senamiesčio gatvelės, bokšteliais nusagstyta pilis ant kalno ir garvežys, palydintis į rūkuose skendintį Harco kalnyną. Atrodo, kad miestas kažkur pakeliui pametė dabartį ir nusprendė pasilikti senojoje pasakoje.
Saksonijos-Anhalto žemėje, šiauriniame Harco kalnų masyvo pakraštyje, prie Holtemės upės įsikūrusi Vernigerodė iš pirmo žvilgsnio žavi architektūra, tačiau ilgiau čia pabuvus paaiškėja, kad gražiausi miesto dalykai slypi ne vien fasaduose.
Nuspalvintas kaip žaislas
Vernigerodė šiandien yra vienas labiausiai lankomų Harco regiono miestų.
Čia turistą pasitinka ne dangoraižiai ir didmiesčio šurmulys, o spalvingi namai, akmenimis grįstos gatvelės, kalnų oras ir jausmas, kad kažkur netoliese turėtų pasirodyti pasakos personažas.
Vernigerodė nuo XIX amžiaus pabaigos vadinama spalvinguoju Harco miestu. Šį pavadinimą miestui suteikė vokiečių rašytojas ir gamtininkas Hermanas Lonsas. Jis iki šiol naudojamas kaip vienas svarbiausių Vernigerodės tapatybės ženklų.
Miesto istorija prasidėjo maždaug X amžiuje. Pradžia siejama su vietove, kurioje šiandien yra pagrindinė turgaus aikštė.
Per Harcą ėjus prekybos keliams čia kūrėsi amatininkai ir pirkliai, o XII amžiuje Vernigerodė jau buvo grafų rezidencija. Ant Agnesbergo iškilusi pilis tapo šiandien virš miesto karaliaujančios pilies pirmtake.
Vernigerodės senamiestis – viena didžiausių miesto vertybių. Fachverko namai čia ne tik puikiai išsilaikę, bet ir stebina spalvomis bei medžio ornamentais. Kai kurių fasadai tokie dekoratyvūs, kad atrodo lyg iš animacinio filmo apie viduramžius.
Pačiame centre stovi vienas įspūdingiausių miesto pastatų – rotušė. Jos istorija siekia XIII amžių, kai pastatas buvo vadinamas „Spielhaus“ – žaidimų arba pramogų namais. Čia vykdavo šokiai, teatro pasirodymai, pasirodydavo artistai, buvo sudaromi prekybos sandoriai ir net vykdavo teismai. XV amžiaus pabaigoje pastatas įgijo dabartinį vėlyvosios gotikos pavidalą, o nuo XVI amžiaus jis oficialiai tapo rotuše.
Prie rotušės plytinčioje aikštėje norisi ne skubėti, o tiesiog atsistoti ir apsidairyti. Čia ir prasideda ta Vernigerodės magija – kuo ilgiau žiūri į pastatus, tuo daugiau detalių pastebi.
Viename name langas aukštesnis, kitame – fasadas išraižytas mediniais ornamentais, dar kitame atrodo, kad visas pastatas tuoj pat nusilenks praeiviui.
Namai su charakteriu
Jeigu atrodo, kad šio miesto namai jau niekuo nebenustebins, tereikia surasti Kreivąjį namą.
Jis iš tiesų kreivas.
Pastatas pasviręs maždaug septyniais laipsniais – beveik dvigubai labiau nei garsusis Pizos bokštas Italijoje. Tačiau čia nėra jokios architektūrinės klaidos, kaip kad Pizoje. XVII amžiuje pastatas buvo pastatytas kaip vilnos vėlimo malūnas. Po juo tekėjęs vanduo ilgainiui paveikė pamatus, todėl rytinė pastato siena pradėjo sėsti ir namas pamažu įgavo dabartinį pasvirimą.
Šiandien jame įrengtas muziejus, o viduje lankytojų laukia gana keistas pojūtis – akys mato vieną, o kūnas tarytum sako visai ką kita. Vernigerodėje net namas sugeba išmušti iš pusiausvyros.
Dar viena miesto keistenybė – mažiausias namas. XVIII amžiuje pastatytas fachverko namelis yra vos 4,2 metro aukščio ir 2,95 metro pločio. Jo durys – tik 1,70 metro aukščio, tad įeinantys aukštesni žmonės turi gerokai pasilenkti. Šiame namelyje kadaise gyveno net 11 žmonių.
Šiandien jis paverstas muziejumi, kuriame galima pamatyti, kokiomis neįtikėtinai ankštomis sąlygomis kadaise tekdavo gyventi. Sunku patikėti, kad mažytėje erdvėje galėjo tilpti gausi šeima.
Pilis ant kalno
Vernigerodės pilies nepastebėti neįmanoma. Ji stūkso aukštai virš miesto ir atrodo taip, tarsi būtų specialiai pastatyta pasakai iliustruoti.
Pirmosios tvirtovės šioje vietoje istorija siekia XII amžiaus pradžią. Per šimtmečius ji keitėsi – iš viduramžių pilies virto gotikine tvirtove, vėliau renesansine rezidencija, o XIX amžiuje pertvarkyta į romantizmo epochos rūmus.
Didžioji rekonstrukcija vyko 1862–1885 metais.
Šiandien pilis tokia ypatinga ne vien dėl savo amžiaus. Joje susitinka keli skirtingi architektūros laikotarpiai, o nuo terasų atsiveria vaizdas į visą Vernigerodę ir Harco kalnus.
Į pilį iš senamiesčio galima nueiti pėsčiomis, riedėti turistiniu traukinuku arba rinktis karietą. Automobiliu iki pat pilies nuvažiuoti negalima – ir, ko gero, gerai. Šiai vietai daug labiau tinka kopimas aukštyn pėsčiomis, kai už nugaros pamažu lieka spalvoti miesto stogai.
Pilies grožis nesibaigia ties pastato sienomis. Šalia jos – romantiškasis istorinis sodas. Jo ištakos siekia Renesanso laikus, XVI amžiuje čia buvo sukurtas sodas, o XVIII amžiuje jis pertvarkytas į barokinį parką. Išliko senosios sienos su Liūtų vartais, liepų alėjos dalis, kaštonų giraitė ir oranžerija.
Kelionė į raganų kalną
Harco kalnai – seniausias Vokietijos kalnų masyvas, dvelkiantis istorija, mistika ir laukine gamta. Tankūs eglynai ir lapuočių miškai čia dengia banguojančias kalvas, tarp kurių spindi gilūs ežerų veidrodžiai, o slėniais čiurlena krištoliniai upeliai.
Ši vieta – tarsi vartai į brolių Grimų pasakų pasaulį, kur už kiekvieno posūkio, rodos, gali sutikti raganą, nykštuką ar miško dvasią. Jokia kita vieta Vokietijoje nėra taip persmelkta mitų ir folkloro kaip Harco kalnai. O visų legendų centre – didingasis Brokeno kalnas.
Vernigerodė yra puikus atspirties taškas kelionei į Brokeną – aukščiausią Harco kalnų ir visos Šiaurės Vokietijos viršūnę, iškylančią 1141 metrą virš jūros lygio. Šis kalnas turi nepaprastą reputaciją: šimtmečiais apie jį buvo kuriamos istorijos apie raganas, velnius ir antgamtines būtybes.
Ypač garsus tapo Valpurgijos nakties mitas. Pasak legendos, naktį iš balandžio 30-osios į gegužės 1-ąją raganos ant šluotų skrenda į Brokeną pašokti su velniu.
Šią istoriją pasauliui dar labiau išgarsino Johanas Volfgangas Gėtė. Rašytojas pats įkopė į Brokeną 1777 metais, o vėliau kalną ir jo mistiką įamžino „Fauste“.
Taigi Harco kalnuose ragana nėra vien suvenyrų parduotuvėje stovinti figūrėlė. Ji – viso regiono kultūros dalis.
Brokeną gaubia ne tik legendos, bet ir vienas labai tikras gamtos reiškinys – Brokeno vaiduoklis.
Kai ant kalno tvyro rūkas, o saulė yra tinkamoje padėtyje, žmogaus šešėlis gali būti projektuojamas ant debesų ar rūko. Dėl šviesos lūžio ir smulkių vandens lašelių šešėlis atrodo milžiniškas, o aplink jį kartais susidaro spalvotas šviesos žiedas.
Žmogui atrodo, kad rūke stovi didžiulė jo paties figūra.
Senovėje šį vaizdą buvo gerokai sunkiau paaiškinti. Todėl ir atsirado tiek pasakojimų apie dvasias, velnius ir raganas. Galbūt todėl Brokenas iki šiol pasižymi ypatinga atmosfera. Čia gamta pati pasirūpina specialiaisiais efektais geriau nei bet kurios kino studijos.
Į Brokeną – garvežiu
Į Vernigerodės istoriją gali nuvežti ir garvežys.
Iš miesto galima sėsti į istorinį Harco siaurąjį garvežį, kuris vingiuoja per kalnus ir miškus. Tai ne vien turistinė atrakcija. Harco siaurojo geležinkelio tinklas yra ilgiausias Vokietijoje – jo bendras ilgis viršija 140 kilometrų. Traukiniai važiuoja daugiau kaip per 40 stočių ir stotelių, o dalis maršruto driekiasi tiesiai į Brokeną.
Kelionė garvežiu – viena tų patirčių, kurią sunku palyginti su paprastu važiavimu traukiniu. Pro langą slenka miškai, kurie susilieja su kalnų rūku.
Brokeno geležinkelio istorija siekia XIX amžių. Linija į kalną pradėjo veikti 1898 metais, tačiau dėl Antrojo pasaulinio karo ir vėliau Vokietijos padalijimo jos veikla buvo ne kartą nutraukta. Reguliarus garvežio eismas į Brokeną atnaujintas 1991 metais.
Sodas ant raganų kalno
Įsivaizduokite sodą, kuriame augalai priversti išgyventi beveik 1 140 metrų aukštyje, kęsdami stiprius vėjus, rūką, šalčius ir mėgaudamiesi labai trumpa vasara. Tai Brockengarten – botanikos sodas ant aukščiausios Harco kalnų viršūnės Brokeno.
Sodas įkurtas kaip vieta tyrinėti aukštikalnių augalus, o šiandien jame galima pamatyti daugiau kaip 1 500 augalų rūšių ir porūšių, kurių dalis atkeliavo iš įvairių pasaulio kalnų regionų – Alpių, Kaukazo, Pirėnų, Balkanų, Himalajų ir kitų vietų.
Ypatinga tai, kad šie augalai čia auga ne šiltnamyje, o tikromis gamtos sąlygomis. Kalno viršūnėje oras gerokai atšiauresnis nei papėdėje, vasara trumpa, o rūkas ir stiprūs vėjai – įprasti palydovai. Dėl to sodas tapo savotiška gyva laboratorija.
Dar viena įdomi šio sodo istorijos dalis susijusi su Vokietijos padalijimu. Brokenas ilgą laiką buvo uždaroje pasienio zonoje Rytų Vokietijoje, o lankytojams sodas neprieinamas. Po Vokietijos susivienijimo jis atkurtas ir vėl atidarytas visuomenei.
Šiandien į Brokeno sodą galima patekti tik su gidu, o ekskursijos paprastai rengiamos augalų vegetacijos laikotarpiu.
Gera tiesiog klaidžioti
Vernigerodė nėra vieta, kurią būtina įveikti per vieną dieną, lakstant nuo vieno objekto prie kito. Jos žavesys atsiskleidžia lėtai vaikščiojant.
Vernigerodė ypatinga tuo, kad joje susitinka keli pasauliai. Viduramžių miestas čia gyvuoja greta XIX amžiaus romantizmo, garvežiai vis dar dūmija kaip prieš daugiau nei šimtmetį, o raganų legendos tebėra tokios gyvos, kad kartais atrodo, jog už artimiausio kampo prieš nosį iš tiesų gali prašvilpti ragana su šluota.
Jeigu visam Harcui apkeliauti nėra laiko, Vernigerodėje jį galima pamatyti per valandą. Miniatiūrų parke „Kleiner Harz“ lankytojas tampa tikru Guliveriu – tarp želdinių, uolų ir vandens telkinių išsirikiavę svarbiausi Harco statiniai, o tarp jų šnopuodamas rieda mažytis garvežys.
Po pasivaikščiojimo – lėkštė Harco
Vernigerodę galima pažinti ne tik akimis. Šio miesto istorija gana lengvai atsiskleidžia ir lėkštėje. Harco kalnų virtuvė nėra iš tų, kurios stengiasi nustebinti egzotiškais ingredientais.
Čia svarbiausia sotumas, vietiniai produktai ir senos tradicijos – toks maistas, kokio po ilgo pasivaikščiojimo kalnuose ar kelionės garvežiu norisi labiausiai. Regione iki šiol puoselėjami vietiniai mėsos ir dešrų gaminiai, kepiniai, alus, stiprieji gėrimai ir kiti tradiciniai produktai, o išskirtinės regiono gėrybės žymimos „Typisch Harz“ ženklu.
Ant Harco krašto stalų dažnai karaliauja bulvės, mėsa, dešrelės, kopūstai, grybai ir kiti paprasti, bet sotūs produktai. Tai virtuvė, susiformavusi kalnuose, kur maistas turėjo ne tik būti skanus, bet ir suteikti jėgų. Tad po kelių valandų žygio po miškus nieko keisto, jei vietinėje užeigoje norėsis ne salotų lapų, o rimtos porcijos karšto vokiško patiekalo ir bokalo alaus.
Vernigerodėje yra ir viena ypatinga saldi priežastis sustoti.
Tai Baumkuchen – vadinamasis medžio pyragas. Jo pavadinimas kilo nuo pjūvyje matomų sluoksnių, primenančių medžio rieves. Pyragas kepamas ypatingu būdu: tešla sluoksnis po sluoksnio pilama ant besisukančio volelio ir kepama, kol susidaro daugybė plonų žiedų. Rezultatas – nepaprastai dekoratyvus pyragas, kurį galima ragauti vieną arba su ledais ir vaisiais. Vernigerodėje net veikia specialus „Harzer Baumkuchenhaus“, kuriame šiam desertui skirta ištisa ekspozicija, o kepykloje galima pamatyti įvairių jo versijų – nuo natūralaus iki padengto šokoladu ar pripildyto marcipano, nugos ir uogienės.
Dar vienas Harco skonis – Harzer Käse, specifinis regiono sūris. Tai liesas rūgštaus pieno sūris, garsėjantis itin stipriu aromatu. Jis tikrai nėra skirtas tiems, kurie ieško subtilaus, vos juntamo skonio. Harco regione šis produktas turi senas tradicijas ir dažnai valgomas su duona, svogūnais ar kitais paprastais priedais.
Kadangi Vernigerodė apsupta vešlių Harco miškų, elniena, stirniena ir šerniena čia itin populiari. Labai vertinamas Hirschgulasch – elnienos guliašas arba Hirschbraten – kepta elniena, patiekiama su kadagių padažu, bruknių uogiene ir bulvių kukuliais.
Regione tiekiama šviežia žuvis iš švarių kalnų upių. Dažniausiai ruošiamas Harco upėtakis „Müllerin Art“ būdu – apvoliotas miltuose ir iškeptas.
O jeigu norisi ko nors stipresnio, verta prisiminti, kad Harcas turi ir savąjį gėrimą. „Schierker Feuerstein“ – iš Šierkės gyvenvietės kilęs žolelių pusiau kartus likeris, gaminamas nuo XIX amžiaus pabaigos. Jo pavadinimas susijęs su Feuerstein – „ugniniu akmeniu“, o pats gėrimas tapo vienu geriau atpažįstamų Harco regiono produktų. Šiandien jis įtrauktas ir į „Typisch Harz“ regioninių produktų sąrašą.
Vienas maloniausių Vernigerodės atradimų: norint pajusti Harco dvasią, nebūtina ieškoti prabangaus restorano. Pakanka senos užeigos, vietinio skonio ir kelių valandų be jokio skubėjimo.
