„Pagaliau viskas baigėsi.“ Tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos panevėžietis 18-metis Pijus Šukys ištarė po maždaug 1400 kilometrų, numintų dar rugpjūčio viduryje dviračiu aplink Lietuvą.
Akistata su savimi
Penkias dienas Pijus mynė beveik be miego, kovodamas su nuovargiu, skausmu ir vis dažniau galvoje pasigirstančiu balsu, siūlančiu sustoti.
Tą balsą išgirdo jau antrąją mynimo aplink Lietuvą dieną. Ir nuo tada su juo kariavo iki pat finišo.
„Akimirkų, kai norėjau viską mesti, buvo daugybė. Tiesiog buvo labai sunku, o pagalvojus, kiek dar liko, svirdavo rankos“, – prisipažįsta pašnekovas.
Tačiau sustoti sau neleido. Kaip ir mylimoji Evita, kuri tikėjo Pijumi visa širdimi ir nuolat kartojo, jog jam pavyks.
P. Šukys buvo davęs sau pažadą: mins tol, kol Lietuva bus apvažiuota arba kol kūnas nebeleis pajudėti nė metro. Šį pažadą kelionėje teko prisiminti ne kartą.
„Motyvuodavau save, jog pavažiuosiu dar kelis kilometrus, o tada pažiūrėsiu, ar tikrai jau viską iš savęs išspaudžiau. Ir taip diena po dienos, su daug emocinių pakilimų ir nuosmukių judėjau toliau. Nes kol galiu bent kiek nors judėti į priekį, tol nėra pabaiga. Vadinasi, tai nėra mano limitas ir aš galiu daugiau“, – sako P. Šukys.
Būtent šis sakinys geriausiai paaiškina, kas iš tiesų yra Pijus Šukys.
Jis – Lietuvos šotokan karatė čempionas, Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas, 2025-aisiais išrinktas Lietuvos šotokan karatė metų sportininku.
Pijui visada buvo įdomu sužinoti, kur ta riba – ir ar ji apskritai egzistuoja ten, kur ją mato pats.
Kūnu tikėjo labiau nei protu
Dar prieš startą Pijui buvo labai sunku susirikiuoti mintis. Ne todėl, kad abejojo savo fiziniu pasirengimu. Priešingai – dėl šito jis jautėsi užtikrintas. Tačiau likus savaitei iki suplanuoto starto dar nežinojo, ar apskritai sės ant dviračio.
Tai buvo kur kas didesnė abejonė nei klausimas, ar kojos atlaikys 1400 kilometrų.
„Kad fiziškai esu pasiruošęs, buvau visiškai garantuotas. Tačiau buvo baimės, jog esu emociškai per silpnas tokiam krūviui“,– atviras P. Šukys.
Pijus žinojo, kad ilgų distancijų sporte anksčiau ar vėliau ateina akimirka, kai galva pradeda prašyti sustoti.
„Kas užsiima ilgų nuotolių sportu, žino, kad mintys pasiduoti ir sustoti yra neišvengiamos. Tik nuo proto atsparumo priklauso, ar judėsi toliau“, – pabrėžia Pijus.
Jis nusprendė rizikuoti.
Pernykštė nesėkmė tapo kuru
Tai nebuvo pirmasis Pijaus bandymas apvažiuoti Lietuvą.
Pernai jo planus sustabdė plyšusio menisko trauma. Apie ją žinojo dar prieš išvažiuodamas į kelionę, tačiau vis tiek pamėgino.
Visgi teko sustoti ir pripažinti, jog neverta laužyti kūno.
Ši nesėkmė
Tokias nesėkmes vieni priima kaip ženklą atsitraukti. Pijus ją priėmė priešingai – kaip dar nebaigtą istoriją. Nesėkmė, panašu, nenuslopino noro dviračiu apvažiuoti aplink Lietuvą, tik dar labiau jį sustiprino.
„Po praėjusių metų nesėkmingo bandymo žinojau, kad anksčiau ar vėliau aš Lietuvą apminsiu“, – sako Pijus.
Po praėjusių metų bandymo panevėžietis suprato ir dar vieną dalyką – jam netinka lėtesnis, kelioninis dviračių formatas. Jį traukia ultra sportas – dideli atstumai, didelis fizinis ir psichologinis krūvis bei nuolatinis klausimas: kiek dar gali?
Tam tikra prasme atsakymą jis jau buvo gavęs per ankstesnį 24 valandų iššūkį, kai dviračiu įveikė 503 kilometrus. Tada suprato, kad jo galimybės gerokai didesnės, nei pats buvo manęs.
„Nusprendžiau pažiūrėti, ką dar galiu iš savęs išspausti. 1400 kilometrai per penkias dienas atrodė tikrai trumpas laiko tarpas – tai, ko man reikėjo“, – sako Pijus.
Po metų jis grįžo jau geriau suprasdamas, ko iš tiesų nori.
„Man reikia didelio iššūkio, kurio metu turėčiau save stipriai spausti ir ieškoti savo ribų. Į šių metų iššūkį žiūrėjau visai kitaip. Po praėjusio karto supratau, kad keliavimas „bikepacking“ stiliumi yra ne man – “, pasakoja Pijus.
Šįkart ant dviračio P. Šukys turėjo tik gertuvę ir šiek tiek užkandžių. Visa kita buvo palaikymo automobilyje, kuris judėjo paskui.
Nebuvo kur ilgai ilsėtis. Nebuvo kada svarstyti, ar šiandien dar važiuoti toliau. Buvo tik kelias ir ilgi kilometrai prieš akis.
„Važiuojant tokiu būdu galėjau fokusuotis tik į mynimą. Ir toks formatas man labai patiko“, – sako Pijus.
Jautėsi kaip robotas
Per dieną Pijus įveikdavo maždaug 280 kilometrų.
Šis skaičius skamba gana abstrakčiai, kol nepabandai įsivaizduoti, ką reiškia tiek laiko sėdėti ant dviračio. Vienomis atkarpomis dviratis riedėjo lengviau, kitomis kiekvienas kilometras tapdavo kova su savimi.
Pijus pasakoja, kad minant sunkiausiomis akimirkomis galvoje apskritai nieko nebelieka – lyg robotas autopilotu judi į priekį ir nelabai supranti, kas aplinkui vyksta.
Kai pasidarydavo sunku, tekdavo tapti pačiam sau ir treneriu, ir psichologu, ir palaikymo komanda.
„Jei atkarpa sunki, tampi savo didžiausiu palaikytoju ir bandai negalvoti, kas laukia vėliau. Jeigu minasi lengvai, važiuoji pavėjui ir šviečia saulė, grožiesi gamta ir bandai tiesiog būti“, – pasakoja P. Šukys.
Svarbiausia, anot pašnekovo, buvo negalvoti per toli – tiesiog sulaukti, kol baigsis diena, galės nukristi ant čiužinio ir bent šiek tiek pamiegoti.
„Sunkiausia yra neįsileisti minčių, jog ką nors skauda ar yra sunku. Nes tuomet pasidaro dar sunkiau ir skausmingiau“, – sako Pijus.
Išbandymas – paskutinė diena
Anot Pijaus, sunkiausia jam šioje kelionėje buvo ne tada, kai prieš akis dar driekėsi tūkstantis kilometrų.
Sunkiausia tapo tada, kai buvo likę viso labo keli šimtai.
„Taip kilometras po kilometro atėjo ir paskutinė penktoji diena. Nebeturėjau galimybės pasitraukti“, – šypteli Pijus.
1100 kilometrų jau buvo už nugaros.
Priekyje – dar apie 310. Oras nelepino, miego trūko, nuovargis buvo milžiniškas.
Tačiau atsirado dar vienas jausmas – žinojimas, kad jeigu dabar pasiduos, sau to neatleis.
„Jeigu būčiau nusprendęs pasiduoti anksčiau, dar kaip nors susitaikyčiau. Tačiau kai numyniau 1100 kilometrų ir liko viso labo 300, toks variantas nebeegzistuoja“, – sako pašnekovas.
Palaikymas – neįkainojamas
Šalia važiuojantis palaikymo automobilis, anot Pijaus, tokioje kelionėje nėra tik logistika.
Tai maistas, vanduo, šilti gėrimai, poilsis.
Bet svarbiausia – žmogus, kuris yra greta ir neleidžia pasiduoti.
Pijus neslepia, kad jo širdies draugės vaidmuo šiame iššūkyje buvo milžiniškas.
„Kartais užtekdavo apkabinimo, kartais reikėjo tiesiog išklausyti ir nieko nesakyti, o kartais – užkurti ugnelę viduje“, – sako P. Šukys.
Pijus atviras: be komandos šis iššūkis galėjo baigtis gerokai anksčiau. Ši kelionė jam tapo ir pamoka apie žmones. Apie tai, kiek daug gali pakeisti žmogus, kuris tavimi tiki tada, kai pats savimi jau abejoji.
„Ne kartą sakiau ir sakysiu, kad be savo palaikymo komandos jau antrą dieną būčiau pasidavęs, nes prasidėjus sunkumams maniau, kad man nepavyks“, – sako P. Šukys.
Maistas – ne malonumui
Ilgų nuotolių dviračių sporto iššūkis – ne tik valios klausimas. Kūnui reikia kuro, o tokioje kelionėje – labai daug. Visgi tokiomis sąlygomis naivu tikėtis įprasto pusryčių, pietų ir vakarienės meniu.
Pijus stengėsi kas valandą suvartoti apie 60 gramų angliavandenių ir išgerti bent litrą vandens. Ant dviračio dažniausiai užkandžiavo bananais, sportiniais batonėliais, gėrė angliavandenių ir elektrolitų gėrimus.
Normaliai pavalgyti ir išsimiegoti tokioje kelionėje, pasak Pijaus, beveik neįmanoma. Kūnui norėtųsi daugiau, tačiau laikas spaudžia.
„Sustojus pailsėti manęs laukdavo košės, makaronai beigeliai ar kitos formos ilgos grandies angliavandenių maistas. Miegoti sau leisdavau tik tiek, kad sutilpčiau į planą. Tai būdavo apie 4–5 valandos miego per parą“, – skaičiuoja pašnekovas.
Kovoti su varžovu lengviau
P. Šukys įpratęs kovoti ir įvairiausi iššūkiai jam nėra svetimi.
Jis – Lietuvos šotokan karatė čempionas, Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas, 2025-aisiais išrinktas Lietuvos šotokan karatė metų sportininku.
Karatė jo gyvenime atsirado dar vaikystėje – į šį sportą atvedė tėvai. Vėliau taip užsikabino, kad sportui paaukojo didžiąją savo laiko dalį.
Iš pirmo žvilgsnio karatė ir itin ilgų nuotolių dviračių sportas atrodo visiškai skirtingi pasauliai. Viename jų varžovas yra priešais, kitame – nematomas, sėdintis galvoje.
Tačiau būtent pastarasis varžovas, Pijaus manymu, ir yra sunkesnis.
„1400 kilometrų iššūkis buvo daug sunkiau negu kovoti su varžovu. Kol kas sunkiausia, ką kada nors man teko daryti“, – teigia pašnekovas.
Prieš dvejus metus ant dviračio sėdęs Pijus atrado tai, ko galbūt negalėjo suteikti ringas ar tatamis – laisvę ir vidinę ramybę.
„Man labai įdomu, ką mano protas ir kūnas gali ištverti“, – sako Pijus.
P. Šukys nėra iš tų, kurie savo čempionišką istoriją aiškina ypatingu talentu. Į priekį jį visada stūmė drausmė ir darbas.
Būtent šios savybės, jo manymu, padėjo ir Lietuvą apvažiuoti dviračiu.
Pats Pijus sako, kad techniškai dvi sporto šakos – karatė ir ilgų nuotolių dviračių sportas – mažai kuo panašios. Netgi šiek tiek trukdo viena kitai dėl skirtingo treniravimosi pobūdžio. Tačiau abi daro tą patį svarbiausią dalyką – ugdo charakterį.
Ieško ne pasiteisinimų, o galimybių
P. Šukys prisipažįsta nesantis tas, kuriam patiktų ilgai sėdėti vienoje vietoje. Juokauja turintis labai nerimastingą vidinį balsą.
„Tokie iššūkiai, nors ir šiek tiek žaloja kūną, bet padeda atsiskleisti, daryti tai, kas patinka, ir nuramina tą mano vidinį balsą“, – šypteli P. Šukys.
Kodėl 18-metis apskritai renkasi tai, ko žmogus nedrįstų imtis ir būdamas 40-ies?
Pijus sako, kad tiesiog toks jo būdas.
„Man patinka daryti tai, kas kitiems atrodo neįmanoma arba sunkiai pasiekiama. Kai vieni ieško pasiteisinimų, aš ieškau galimybių“, – pabrėžia Pijus.
Savo jauną amžių jis taip pat vertina kaip progą veikti.
„Mano amžius yra mano privalumas. Tą puikiai suprantu ir noriu išnaudoti savo potencialą, o ne jį švaistyti“, – pabrėžia P. Šukys.
Jis niekada nesijautė visiškai toks kaip visi. Galbūt todėl ir renkasi ekstremalius išbandymus, kuriuose nereikia būti tokiam kaip visi.
Riba dar nepasiekta
Po finišo Pijus sako svajojęs apie šiltą dušą, minkštą lovą ir miegą.
Tačiau atrodo, jog poilsis bus trumpas.
Prasidėjo naujas karatė sezonas – P. Šukio laukia tarptautinės varžybos, Europos čempionatas, kelionės su Lietuvos rinktine.
Dviratis netrūnys garaže visiškai užmirštas, tačiau ilgos distancijos palauks iki pavasario.
„Dabar esu susitelkęs į naujus sezono tikslus karatė sporte. Bet per tuos 1400 numintų kilometrų savo ribos neatradau. Tai reiškia, kad laukia dar didesni ir sudėtingesni planai. O atsimušęs į savo galimybių ribą, ją perlipsiu. Galbūt ne iš pirmo karto, bet perlipsiu ir sunkinsiu iššūkius. Man tik aštuoniolika, čia tik mano pradžia“, – sako panevėžietis.
