Prisimenu savo gimtąjį Panevėžį

Miestas neatsiejamas nuo žmonių. Žmonės stato miestus. Žmonės juos griauna. Žmonės kuria jų istoriją per savo ar kitų prisiminimus.

Panevėžys – mano gimtasis miestas.

Pirmas atsiminimas apie jį – sėdžiu prie krosnies, ant kurios probabutė ir mama gamina valgyti. Man didelė šventė, nes šįvakar man leido sėdėti ant mažos taburetės ir mėtyti į krosnį malkų atplaišas. Ant krosnies kibiruose virinama patalynė, o mama su probabute kalbasi apie mūsų miestą.

„Va, toj pusėj ir ganėm karvutę. Atsivežėm ją iš Brenčių, kai čia atsikraustėm“, – probabutė rodo ranka į būsimą Tulpių mikrorajono pusę, kur jau kyla pirmieji daugiabučiai.

„Man atrodo, ne visai ten“, – suabejoja mama, nes Panevėžys tuo metu greitai keičiasi, o nuo prosenelių atvykimo jau praėjo daugiau kaip dešimt metų ir namai aplinkui dygsta kaip grybai.

Dar atsimenu žiemą. Labai daug sniego. Snaigės tokios didelės didelės, mama mane pusiau gulom rogutėmis veža į vaikų darželį Tulpėse.

Vaikų darželyje man viskas patiko. Išskyrus saldžią kisieliaus sriubą, pieno plėvelę ant ataušusios kakavos, pietų miegą ir mane įsimylėjusią mergaitę. Ji buvo gerokai aukštesnė ir stambesnė už daugelį vaikų, o auklėtojoms nematant prispausdavo mane prie persirengimo spintelių, bandydama pabučiuoti.

Kiti vaikai pamatę šaukdavo: „Kavalierius su pana, virė košę su smala!“

Bepigu dabar, pasiskųstum mamai dėl seksualinio priekabiavimo ir viskas išsispręstų. O tada būdavo nuleidžiama juokais, kol užsispyriau, kad nebeisiu į darželį, ir nubrėžiau bendravimo su būsimomis moterimis ribas.

Juokauju. Neatsimenu, kaip ta meilės istorija išsisprendė, bet mes tapome gerais draugais iki pat mokyklos.

Beje, kalbant apie mokyklas. Mama mokėsi sporto internate šalia dabartinės K onsultacijų poliklinikos. Internatas turėjo bendrabutį, o beveik po jo langais stovėjo paminklas Stalinui.

„Atsimenu naktį, kai jį griovė, – net kelis kartus pasakojo mama. – Mums liepė užtraukti užuolaidas ir neiti prie langų, bet mes pro plyšiukus tarp užuolaidų viską matėm. Griovė kareiviai ir turbūt Staliną kažkur išvežė, nors buvo pasakojimų, kad nuo šlaito į Nevėžį nurideno. Bet abejoju, nes Nevėžis kartais nusekdavo ir būtų tas snukis netyčia išlindęs.“

Per mano gyvenimą irgi griuvo paminklai.

Visų pirma senasis Leninas. Su iškelta ranka, rodančią kelią į šviesią ateitį. Nuo jo postamento merginoms vogdavom gėles.

Paskui ir antras Leninas aikštėje tarp viešbučio ir dabartinio Juozo Miltinio teatro. Nors buvo pastatytas visai neseniai, bet jau pabodęs miestelėnams, kaip ir pati santvarka.

Kai mano amžiaus žmonėms jaunimas pradeda priekaištauti, kad kai kurie ilgimės anų laikų, visada noriu apginti savo kartą.

Abejoju, kad kas norėtų sugrąžinti taip ir nepastatytą komunizmo rytojų.

Žmonės prisimena, kas jiems brangu, ir ištrina iš galvos, kas skaudu. Tuo labiau kad tada buvome vaikai arba jaunuoliai. Turėjome sveikatos, planų ir svajonių. Sutikome pirmas meiles ir patyrėme daug įspūdžių. Dauguma žmonių ilgisi viso šito, o ne eilių prie tuščių lentynų.

Mano smegenys irgi daug ką ištrynė ar užblokavo, liko tik kas buvo miela ir gera.

Nes kartais taip pasiilgstu pieno kokteilių už 10 kapeikų, kuriuos su labai garsiu maišytuvu plakdavo kavinėje „Pavasariukas“.

O šalia, buitiniame „Jūsų paslaugoms“, veikė fotoateljė, kurioje kiekvieną rugsėjo 1 -ąją su mama fotografuodavomės. Dabar tose nuotraukose matau, kaip augau, o mama su metais tik gražėjo.

Pasiilgstu tikrų grietininių ledų iš pieno kombinato. Didelės žuvies formos šokolado ir net kvadratinio kisieliaus, kurį apgrauždavau neradęs namie saldainių.

Pasiilgstu diskotekų savo Juozo Balčikonio vidurinėje mokykloje, į kurias neleisdavo be uniformų, bet mes su ilgomis kopėčiomis patekdavome be jų pro antro aukšto langą, tiesiai į aktų salės sceną, ir akimis ieškodavom tos vienintelės, kurią nedrąsu, bet norisi iškviesti lėto šokio.

Pasiilgstu net „sėmkų“, pardavinėtų Rotomskio gatvėje, nedideliam turgelyje. Tai aišku, kad dabar „sėmkų“ gliaudymas ir šiukšlinimas ir man ne prie širdies, bet ką padarysi, kad mūsų laikais nebuvo bulvių traškučių. O vietoj kokakolos gerdavom pomidorų sultis, pagardindami druska iš šalia pastatyto indelio sulčių skyriuje.

Labai pasiilgstu senojo dramos teatro jaukiosios salytės prie „Klevo“ parduotuvės su lėlių teatru ir pirmaisiais „Kabareto tarp girnų“ su Vytautu Kernagiu koncertais.

Šalia buvo čeburekinė su skaniausiais pasaulyje čeburekais, nors tada pasaulis buvo nuo mūsų uždarytas geležine uždanga, tad negarantuoju, kad kur nors nebuvo skanesnių.

Apie legendinį dramos teatrą Laisvės aikštėje su žmona galėčiau kalbėtis kelis vakarus iš eilės. Ten kabindami drabužius rūbinėje ir susipažinom. Nemokamai matėme visas iš atminties neišdildomas premjeras ir net vieną kartą kavinėje gėrėme skiestą kavą su pačiu Juozu Miltiniu.

Dar daug ką norėčiau paminėti iš savo Panevėžio.

Labai daug gamyklų su legendiniu „Ekranu“ priešakyje, žiemą čiaužymus ant portfelio nuo Senvagės šlaitų, skanią kavą „Aguonėlėje“ ir grietinėlės desertą, sporto rūmus ir „Vilniaus aidų“, paskui ir „Rondo“ bei „Hiperbolės“ koncertus, po kurių milicija vaikydavo namo, kad, neduok Dieve, neperaugtų į kokią nors demonstraciją.

Ir dar žmonių pasiilgstu iš to Panevėžio. Tų, kurie pažinojo visus kaimynus, su visais sveikindavosi, per Naujuosius nerakindavo durų ir eidavo iš buto į butą, nes visur jausdavaisi kaip namie.

Ko nepasiilgstu?

Labai daug ko. Ir iš tų sovietinių, ir iš kitų baisių laikų, kai buvo nejauku vakare išeiti į miestą.

Galbūt paskaitę šiuos prisiminimus pamanysite, jog gyvenu praeitimi ir ilgiuosi ano Panevėžio…..

Visiškai ne.

Ilgiuosi savo vaikystės ir jaunystės, bet gyventi man labiau patinka dabartiniame Panevėžyje, nes niekada jis nebuvo toks spalvingas, besišypsantis ir gražus.

Gyvename nuostabiais laikais, tad pasistenkime, kad mūsų vaikams ir anūkams apie mūsų miestą liktų tik geriausi atsiminimai.