Panevėžys švenčia 523-iąjį gimtadienį – tiek metų praėjo nuo pirmojo jo vardo paminėjimo LDK kunigaikščio Aleksandro rašte. Per daugiau nei penkis šimtmečius miestas keitėsi, augo, patyrė ne vieną permainą, tačiau šiandien jis – ne tik atnaujintos gatvės, parkai ar pastatai. Panevėžio veidą pirmiausia kuria čia gyvenantys žmonės.
Gimtadienio proga panevėžiečių klausiame, kuo jiems ypatingas Panevėžys, už ką myli savo miestą ir ko linkėtų Aukštaitijos sostinei.
Simona VAITKIENĖ
Panevėžio kolegijos Taikomųjų tyrimų ir inovacijų centro vadovė, biomedicinos mokslų daktarė
Į Panevėžį atvykau prieš dešimt metų. Iš pradžių miestas man buvo svetimas, bet labai greitai tapo savu. Šiandien čia mano namai, šeima, darbas, kasdienybė, todėl jaučiuosi panevėžiete. Panevėžį myliu už jo jaukumą, ramybę ir tai, kad čia viskas arti.
Man Panevėžys ypatingas tuo, kad yra nedidelis, bet kupinas galimybių. Čia daug gabių, kuriančių žmonių, stipri kultūra, mokslas, verslas. Kartais man atrodo, kad Panevėžys apie save kalba per tyliai, nors tikrai turi kuo didžiuotis.
Jeigu reikėtų Panevėžį apibūdinti trimis žodžiais, sakyčiau, kad jis jaukus, savitas ir augantis.
Linkiu Panevėžiui ir toliau augti, gražėti ir neprarasti savo jaukumo.
O panevėžiečiams – dažniau pastebėti, kiek daug gero turime šalia, didžiuotis savo miestu ir kartu jį kurti.
Stasys EIDRIGEVIČIUS
Dailininkas
Mielieji panevėžiečiai ir svečiai,
sveikinu jus iš Japonijos, kur atidarau parodas Tokijo ir Gero miestuose.
Panevėžio gimtadienis šį kartą taip sutapo.
Linkiu apsilankyti Stasio muziejuje – padaryti žingsnį į meno pusę.
Iki susitikimo spalio 30-ąją atidarant parodą-fotografiką!
Yana RUTKAUSKIENĖ
Panevėžio švietimo centro projektų koordinatorė ir metodininkė
Panevėžyje gyvenu jau devynerius metus. Atvažiavau paskui vyrą. Atvykus iš Kyjivo pirmas mano įspūdis apie Panevėžį buvo: mažas miestelis. Iš pradžių man trūko infrastruktūros.
Pavyzdžiui, tuo metu dar buvo nesutvarkytas Kultūros ir poilsio parkas.
Prisimenu, vyrui sakiau, kad važiuojame pasivaikščioti po parką. Buvo ruduo. Kyjive visada prie parko yra kokia nors kavinė, kurioje gali nusipirkti kavos, kažko karšto. Įsivaizdavau, kad ir čia tas pats.
Tačiau tada Panevėžyje prie parko dar nebuvo kavinės – stovėjo uždaryta sena aludė ir nieko daugiau aplinkui.
Vyrui pasakiau, kad nesitikėjau to. Dabar, po tiek metų, kai atvažiuoja ukrainiečiai, pasakoju, kaip Panevėžys per devynerius metus išgražėjo, visur pagerėjo infrastruktūra, sutvarkyti parkai, miesto centras, labai daug renovuotų gražių pastatų.
Man Panevėžys – mano mylimas miestas, mano šeimos, mano antrųjų namų miestas.
Jis yra labai jaukus, tvarkingas ir fainas. Aš jau iš dalies atpratau nuo megapolio. Turime du vaikučius. Panevėžys nedidelis, bet turime visko: ir būrelius vaikams, ir geras mokyklas, ir gerus darželius, yra kur su vaikais pasivaikščioti. Viskas kompaktiška, patogu, greita. Yra galimybė ir dirbti, ir netoli namų ar darbo turėti vaikų darželį, prie pat centro – būrelį. Ir visur spėti.
Gimtadienio proga Panevėžiui palinkėčiau niekada nesustoti. Ir toliau judėti, gražėti. Kadangi „Panevėžys. Kaip mes“, tikrai tikiu, kad mes, žmonės, irgi stengsimės jį gražinti, tvarkyti ir daryti kažką naudingo savo miestui.
Giedrė VALAITIENĖ
Panevėžio dailės mokyklos direktorė
Man gera būti panevėžiete. Panevėžys turi vieną labai patogią savybę: jis didelis, kad vis dar galėtum atrasti ką nors naujo, ir mažas, kad eidamas per miestą beveik visada sutiktum pažįstamų žmonių.
Kuo ilgiau čia gyveni, tuo daugiau tavo gyvenimo atsiranda pačiame mieste – žmonių, prisiminimų, darbų, atradimų. Atsiranda sava gatvė, sava kavinė, savi maršrutai, savi žmonės. Ir kažkuriuo metu supranti, kad savas tapo nebe tik tavo kelias per miestą – savas tapo visas Panevėžys.
Miestas nėra didelis, bet jo ambicijos tikrai nemažos. Čia nuolat atsiranda naujų erdvių, idėjų, galimybių, o svarbiausia – žmonių, kurie nelaukia, kol kas nors ką nors padarys, bet patys imasi iniciatyvos.
Turbūt būtent už žmones Panevėžį ir myliu labiausiai. Pastatus galima atnaujinti, aikštes sutvarkyti, projektus įgyvendinti, bet miesto charakterį vis tiek kuria žmonės.
Man Panevėžys įdomus tuo, kad neturi vieno veido. Čia pramoninis miesto charakteris visada ėjo greta stiprios kultūros – teatro, vizualiųjų menų, kūrėjų. Atrodytų, gana skirtingi pasauliai, bet Panevėžyje jie kažkaip labai natūraliai telpa vienas šalia kito. Ir, man atrodo, būtent tas derinys miestui labai tinka.
Jeigu reikėtų Panevėžį apibūdinti trimis žodžiais, sakyčiau, kad jis santūrus, kūrybingas, savas.
O linkėjimas gimtadienį švenčiančiam Panevėžiui ir jo žmonėms toks: nepamirškime, kad miestas yra tiek gyvas ir įdomus, kiek gyvi ir smalsūs jame esame mes patys. Tad Panevėžiui linkiu smalsių panevėžiečių, o jiems – miesto, kuris vis duotų progų pasakyti: „Oho, šito Panevėžyje dar nemačiau!“.
