Kūrė net kai kūnas liepė sustoti

Panevėžio širdyje stovintis kunigaikštis Aleksandras šiandien daugeliui atrodo toks savas, tarsi būtų čia buvęs visada. Tačiau už šio miesto simboliu tapusio paminklo slypi ne tik Lietuvos istorija, bet ir ypatingo žmogaus – skulptoriaus Stanislovo Kuzmos – likimas. Žmogaus, kuriam jėgų kūrybai tekdavo semtis ligoninės palatoje, o kiekvieną gyvenimo dieną jis matuodavo ne kalendoriaus lapeliais, bet nuveiktais darbais.

Gimęs Panevėžyje, vaikystės vasaras leidęs senelių namuose Marijonų gatvėje, S. Kuzma vėliau iškilo į Lietuvos skulptūros viršūnę, tačiau gimtojo miesto nepamiršo. Jo sukurtas Aleksandras tapo savotišku tiltu tarp menininko vaikystės miesto ir Panevėžio, kuriam jis paliko vieną ryškiausių atminimo ženklų.

Panevėžio pasididžiavimas

Išskirtinio talento skulptoriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Stanislovo Kuzmos (1947–2012) kelias Panevėžyje ir už Panevėžio pažymėtas ypatingais – talento, darbštumo, kūrybiškumo ženklais.

Tarp gausių ir įspūdingų šio menininko kūrinių yra ir Panevėžio pasididžiavimas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro paminklas, šiomis šventinėmis dienomis sulauksiantis daugybės dėmesio.

Paminklas atidengtas taip pat per miesto šventę 2003-iaisiais, minint Panevėžio 500 metų jubiliejų. Ir iš karto, šioje vietoje ir šiuo pavidalu atsiradęs, tapo pripažintas, savas, tarsi čia nuo amžių buvęs.

Pačioje Panevėžio širdyje ant granitinės pakylos su bažnyčia rankoje miesto įkūrėjas Aleksandras stovi toks, kokį jį pateikė skulptoriaus vaizduotė, paremta žiniomis apie kunigaikščio gyvenimą bei veiklą ir įgyvendinta valandomis įtempto darbo.

Už tokį Aleksandrą, iš karto tapusį neatsiejama Panevėžio dalimi, panevėžiečiai žemai lenkia galvas išskirtinio talento skulptoriui.

Tačiau jo našlė keramikė Lida Kuzmienė primena ne kartą sakytus S. Kuzmos žodžius, jog vienas skulptorius yra bejėgis.

„Jis ir dabar pasakytų, jog nusilenkti reikėtų labai dideliam būriui žmonių, be kurių skulptūros čia nebūtų. Tai ir iniciatyvinei grupei, ir Savivaldybei, ir paminklo fondą įsteigusiems entuziastams, ir mecenatams, ir architektams, puikiai parinkusiems vietą, ir daugeliui kitų, prisidėjusių prie paminklo atsiradimo“, – sako L. Kuzmienė.

Lemtingas skambutis

L. Kuzmienė puikiai prisimena tą dieną, kai jos vyrui buvo paskambinta ir paprašyta imtis kurti paminklą Panevėžio įkūrėjui kunigaikščiui Aleksandrui.

„Jis tuomet gulėjo ligoninėje po širdies operacijos, buvo gana sunkios būklės, o tas skambutis ir pasiūlymas jam tarsi davė stimulą naujoms jėgoms – tiesiog traukė iš ligos patalo“, – pasakoja skulptoriaus našlė.

Nebuvo jokių abejonių, ar imtis šio užsakymo – paminklo autorius per kūrybą tarsi kilo naujam gyvenimui, suradęs ir jėgų, ir įkvėpimo.

Į kūrinį jis sudėjo ne tik talentą, žinias, gebėjimus, bet ir didelę pagarbą savo gimtajam miestui, kuriam pradžią davė būtent šis kunigaikštis.

Skulptoriaus žmona matė, su kokiu įkvėpimu ir atsidavimu buvo kuriamas Aleksandro paminklas – šis darbas S. Kuzmai buvo itin svarbus.

„Jis labai džiaugėsi galėdamas dirbti būtent prie šio kunigaikščio paminklo, o tuo labiau stovėsiančio gimtajame mieste“, – teigia L. Kuzmienė.

Panevėžyje – tik pirmieji metai

Panevėžyje gimęs S. Kuzma šiame mieste gyveno labai trumpai, dar visai mažytis su tėvais išsikėlė į Šiaulius, ten augo, mokėsi, iš ten labai anksti išėjo į didįjį kūrybos kelią.

Gabus berniukas buvo pastebėtas ir pakviestas mokytis į ypatingą menininkų kalvę – M. K. Čiurlionio menų mokyklą.

Joje S. Kuzma mokėsi 1960–1966 metais, vėliau studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (nuo 1990 m. – Vilniaus dailės akademija). Vėliau ir pats akademijoje dėstė.

Prie įgimto talento prisidėjus begaliniam darbštumui ir kūrybiškumo galioms, S. Kuzma tapo vienu reikšmingiausių ir universaliausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių skulptorių.

Jo kūryba labai aukštai įvertinta: S. Kuzma – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiaus kavalierius, gausybės kitų garbingų apdovanojimų pelnytojas.

Didžioji skulptoriaus gyvenimo dalis prabėgo sostinėje, tačiau gimtasis Panevėžys jam niekada nebuvo svetimas.

Vaikystės miestas

Abu S. Kuzmos tėvai – panevėžiečiai, taip pat buvę neabejingi menui. Mama – puiki rankdarbių meistrė, kūrybos imdavosi ir tėtis.

Panevėžiečiai ir skulptoriaus seneliai.

„Panevėžys – Stanislovo vaikystės vasarų miestas“, – sako L. Kuzmienė, prisimindama, ką jai vyras pasakodavo apie laiką, praleistą pas senelius šiame mieste.

Seneliai, būsimo skulptoriaus mamos tėvai, gyveno tuometėje Agronomijos gatvėje, vėliau ji buvo pervadinta į P. Rotomskio, o dabar – Marijonų.

„Stasys dažnai prisimindavo vyšnių sodelio apsuptus jaukius senelių namus. Su seneliu jie eidavo pasivaikščioti iki Nevėžio, daug laiko kartu praleisdavo dirbtuvėlėje, kurioje senelis iš medžio gamindavo įvairius smulkius dirbinius – lankelius siuvinėjimui, pakabus, segtukus ir kitką.

Vasaroti atvažiuodavęs anūkas nuolat sukiodavosi tose dirbtuvėse, žiūrėdavo, kaip senelis dirba, mėgdavo skiedras sušluoti, sunešti į vieną vietą. Šviežių skiedrų kvapas jam visą gyvenimą išliko mielas. Ir dar prisimindavo, kad senelis jam yra ne kartą sakęs: „Jeigu užaugęs dirbsi su medžiu, būsi sveikas, laimingas ir nieko nestokosi“, – pasakoja L. Kuzmienė.

Iš tiesų kūrybiniame S. Kuzmos kelyje būta ir medžio, ir metalo, tačiau dažniausi dirbta su akmeniu – medžiaga, iš kurios pasitelkus kūrybinę mintį, atkaklumą, darbštumą ir gebėjimus gimė tikri stebuklai.

Deja, seneliui neteko sulaukti, ką ir kaip pradėjo dirbti, kurti jo anūkas. Tiesa, dar pamatė, kur berniukas suka – seneliui mirus, S. Kuzma jau mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje sostinėje.

Jokio tuščio laiko

Vaikystės prisiminimai iš Panevėžio dažnai iškildavo – skulptorius savo šeimai pasakodavo apie senelio darbštumą, nenutrūkstamą jo darbo ritmą, drausmingumą.

L. Kuzmienė prisiminė vyro pasakojimus, jog pas senelį viskas visada būdavo tarsi sustyguota, viskas pagal numatytą režimą ir ritmą – ankstyvi pusryčiai, darbas dirbtuvėlėje, pietūs, poilsio valandėlė – pogulis ir vėl darbas. Jokio tuščio laiko leidimo.

Gal todėl ir pats S. Kuzma buvo įpratęs nė valandėlės neleisti veltui.

Begalinį skulptoriaus darbštumą įrodo daugybė jo sukurtų įspūdingų darbų – Aleksandro paminklas tik vienas iš jų.

Iš viso jis sukūręs daugiau kaip du šimtus skulptūrų – tai ir „Mūzų šventė“ prie Akademinio dramos teatro Vilniuje, „Šaulys“ – Šiauliuose, įspūdingoji „Pieta“ – monumentas Sausio 13-osios bei Medininkų aukoms pagerbti Vilniaus Antakalnio kapinėse, dekoratyvinės skulptūros Juknaičių gyvenvietėje, ir daug kitų.

O kur dar skulptūriniai portretai, tarp jų Barboros Radvilaitės, įspūdingi antkapiniai paminklai.

1997 metais S. Kuzma atkūrė 1950 metais sunaikintas Vilniaus arkikatedros frontono skulptūras – Šventą Eleną, šventuosius Stanislovą, Lietuvos globėją Kazimierą.

Be to, sukurta daug sakralinių kūrinių Elektrėnų, Vilkaviškio, Ignalinos, Nidos bažnyčioms, taip pat mažosios plastikos, medalių.

Iškalbingas kalendorius

O juk nei geležine jėga, nei stipria sveikata skulptorius niekad nepasižymėjo – dar jaunystėje jam nustatytas reumatas, dėl to silpo širdis, atsirado yda. Pirma širdies operacija atlikta vos trisdešimties sulaukusiam.

Beje, kartą, greičiausiai KGB žaliūkų, S. Kuzma gatvėje buvo užpultas ir taip sumuštas, kad prireikė rimto gydymo ligoninėje.

Pradėjęs dirbti aukštojoje mokykloje dėstytoju, buvo sulaukęs siūlymo bendradarbiauti su KGB, bet atsisakė, tad buvo „pamokytas“.

Dėl šio užpuolimo pasekmių menininkas kentėjo visą gyvenimą.

„Tas gyvenimas toks ir buvo – dirbtuvės, ligoninė, namai, vėl darbas ir vėl ligoninė“, – prisimena L. Kuzmienė.

Nepaisant negalios, kiekviena skulptoriaus diena būdavo skiriama darbui, kūrybai, fiksuojant, ką ir kiek pavyko nuveikti.

Net ir negalėdamas stengdavosi kiekvieną dieną nors kiek skirti mėgstamam užsiėmimui.

L. Kuzmienė sako, jog vyras vedė net specialų kalendorių, žymėdamas kiekvienos nugyventos dienos rezultatus ir prasmę.

Tuščio laiko šiaip sau sėdint, gulinėjant nebūdavo. Tik dėl didžiausios bėdos kartais viena kita grafa kalendoriuje likdavo nepažymėta.

Dėl jų menininkas išgyvendavo ir stengdavosi, kad tokių dienų būtų kuo mažiau.

Atminimo ženklai

Atsisveikinti su talentinguoju skulptoriumi teko gerokai per anksti – lemtis S. Kuzmai atseikėjo 65 gyvenimo metus.

Mirė sostinėje ir palaidotas Menininkų kalnelyje, Vilniaus Antakalnio kapinėse.

L. Kuzmienė, pati menininkė, Lietuvos dailės institute įgijusi dailininkės keramikės specialybę, puikiai suprasdavo ir visada palaikydavo vyrą, su kuriuo draugystė užsimezgė dar abiem besimokant M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Ji – Dailininkų sąjungos narė, su savo darbais dalyvaujanti įvairiose parodose, daugiausia dirbanti taikydama savitas technologijas – raku, anagamo krosnies, juodosios keramikos.

Skulptoriaus S. Kuzmos našlė po vyro mirties ilgai kūrė jam atminti skirtą darbą – dviejų žmonių sarkofagą primenančią molinę skulptūrą.

Ypatingas S. Kuzmos atminimo ženklas – Santaros klinikų kiemelyje Vilniuje, prie centrinio įėjimo į ligoninę, jau po skulptoriaus mirties atidengtas monumentas.

Skulptūrų kompozicija „Lozoriau, kelkis“ byloja pagarbą kilniam medikų darbui, atsidavimą profesijai.

Šios skulptūros maketą S. Kuzma sukūrė dar 1989 metais, o idėją įgyvendino jau jo sūnus Algirdas Kuzma, kuriam talkino architektas Rolandas Palekas.

Koks sudėtingas medikų darbas, S. Kuzma matė savo akimis – turėdamas sunkią širdies ligą dažnai gulėdavo ligoninėje, būdavo nuolat prižiūrimas kardiologų.

Pažintis su skulptoriumi

Apie S. Kuzmą pasakoja ne tik visoje Lietuvoje pasklidę jo kūriniai, iš kurių ne vienas įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.

Apie šią iškilią asmenybę sukurtas dokumentinis kino filmas „Skulptorius Stanislovas Kuzma“ (rež. J. Matonis ir V. Damaševičius, 1995 ir 1998).

2011 metais R. Paknio leidykla išleido albumą „Stanislovas Kuzma“. Tai pirmoji išsami menininko gyvenimo ir kūrybos apžvalga.

Knygoje pateikiama paties skulptoriaus pasvarstymų ir atsiminimų, minčių apie kūrybą ir save, menininko darbų sąrašas.