Kadaise aplink Upytę vasaromis mėlynuodavo platūs linų laukai. Linai čia buvo neatsiejami nuo kasdienio gyvenimo – iš jų žmonės gamindavosi ne tik maistą, bet ir drabužius, o linų auginimo bei apdirbimo tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Nors šiandien pluoštinių linų laukuose beveik nebesutiksi, Upytėje jų istorija gyva.
Rugsėjo 6-ąją Upytės tradicinių amatų centre vykusios „Linų dienos 2026“ lankytojai galėjo iš arčiau pamatyti, koks ilgas ir nelengvas kelias laukdavo lino – nuo mažos sėklos iki siūlo ir drobės. Tradicinių amatų šventė tapo proga ne tik prisiminti krašto linininkystės praeitį, bet ir patiems prisiliesti prie senųjų amatų.
Šventė prasidėjo Šv. Mišiomis už Lietuvos amatininkus ir jų šeimas Upytės Karolio Boromiejaus bažnyčioje. Vėliau šventės dalyviai rinkosi į bendrą linarovio talką, kurioje buvo galima pajusti, kaip anksčiau atrodydavo vienas svarbiausių metų darbų.
Visą dieną Upytės amatų centre netrūko veiklos. Veikė amatų mugė, vyko edukacijos ir kūrybinės dirbtuvės, o amatininkai lankytojams demonstravo lino apdirbimą ir audimą. Buvo galima susipažinti ir su kitais senaisiais amatais – sodų rišimu, karpiniais, keramika, medžio drožyba, kalvyste, bitininkyste. Smalsiausieji galėjo ne tik stebėti meistrų darbą, bet ir patys išbandyti kai kurias veiklas.
Į Upytę susirinko ir kitų Lietuvos tradicinių amatų centrų atstovai. Jie pristatė savo kraštų amatus, edukacines programas, dalijosi patirtimi ir ieškojo naujų būdų, kaip senąsias tradicijas išsaugoti bei perduoti jaunajai kartai.
Linas šventėje buvo ne tik augalas – jis tapo pasakojimu apie gyvenimo būdą, kurio šiandien jau nebesutiksime kasdienybėje. Būtent todėl ypatingą dėmesį jam skiria Upytės tradicinių amatų centras ir čia veikiantis vienintelis Lietuvoje Linų muziejus. Jame galima pamatyti visą lino kelią – nuo augalo iki pluošto, siūlo ir audinio, iš kurio kadaise buvo siuvami drabužiai.
Upytė turi ir kuo didžiuotis. Šis kraštas ilgą laiką buvo vadinamas linų kraštu, o sovietmečiu čia veikė Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stoties eksperimentinis ūkis, buvęs svarbiu linų auginimo mokslinių tyrimų centru.
Šiandien pluoštiniai linai Lietuvoje auginami itin retai. Tačiau Upytėje jų tradicija nenutrūko. Tradicinių amatų centras kelių arų plotelyje pasėja linų, iš pačių užaugintų ir paruoštų sėklų – sėmenų. O rudenį, per „Linų dienas“, šis augalas tampa proga visam kraštui dar kartą prisiminti savo šaknis.
Nors didžiulių mėlynuojančių laukų, kadaise supusių Upytę, beveik nebeliko, linų krašto vardas čia tebėra gyvas – saugomas ne tik muziejuje, bet ir žmonių rankomis bei tradicijomis.
G. Lukoševičiaus nuotraukos
