Karo istorikas: didžiausia klaida – manyti, kad viskas bus kaip anksčiau

Karas, kuris dar ne taip seniai daugeliui atrodė tolima praeities atgyvena, šiandien vėl tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Ukrainoje jau kelerius metus griaudėja ginklai, pasaulyje daugėja karinių konfliktų, o Baltijos regione vis dažniau kalbama apie galimas grėsmes ir būtinybę būti pasiruošusiems.

Tačiau šiuolaikinis karas jau nebėra toks, kokį jį pažino mūsų seneliai – mūšio lauke vis didesnį vaidmenį atlieka dronai, technologijos, informacija ir hibridinės atakos. Kiek iš tiesų pasikeitė pats karas ir ar mes spėjame prie šių pokyčių prisitaikyti? Ar Lietuva pasiruošusi tam, kas gali nutikti, ir ką kilus realiam pavojui darytų mūsų visuomenė? Apie karo transformacijas, istorijos pamokas ir šiandienos saugumo iššūkius kalbamės su karo istoriku, knygų autoriumi prof. dr. Valdu RAKUČIU.

– Gerbiamas profesoriau, kokie buvo istoriniai lūžiai karo meno istorijoje?

– Karo menas daugiausia yra gebėjimas panaudoti pokyčius, o karyboje jie dažniausiai vyksta dėl tam tikrų inovacijų – atsiranda naujos technologijos, kurios priverčia keistis ir pačią karybą.

Jeigu kalbame apie labai senus laikus, tokiomis technologinėmis revoliucijomis, pavyzdžiui, buvo geležinių ginklų ar tam tikrų navigacijos priemonių, leidusių laivams plaukti nematant kranto, atsiradimas.

Iki XIX amžiaus vidurio reikšmingi pokyčiai vyko gana retai. Tačiau nuo XIX amžiaus vidurio jie pradėjo spartėti. Anksčiau esminis pokytis įvykdavo kas 150–200 metų, o nuo XIX amžiaus vidurio – maždaug kas dešimtmetį. Dabar jie vyksta dar greičiau.

Pokyčiai yra tokie svarbūs, kad žmonių, kurie karo mokykloje mokėsi prieš 20 metų, žinios šiandien jau gali būti pasenusios. Dėl to karininkų pasirengimas niekada nesustoja. Kas keletą metų jie turi atnaujinti savo žinias.

Vadas, kuris nesupranta pokyčių įtakos karybai, gali priimti klaidingus sprendimus. Todėl taip svarbu sekti inovacijas, ypač stebint tokio masto karą, koks vyksta dabar.

– XX amžius pasižymėjo dideliais sukrėtimais – praūžė net du pasauliniai karai. Kokie buvo didžiausi kariniai ir technologiniai pokyčiai tuo metu?

– Galbūt pirmoji revoliucija buvo ta, kad labai sustiprėjo gynybinės priemonės. Atsirado kulkosvaidžiai, spygliuotoji viela, minos. Pirmojo pasaulinio karo metu frontas įstrigo įtvirtinimų linijose.

Tačiau gynybos sustiprėjimas paskatino kurti ir puolamąsias priemones. Taip atsirado tankai, lėktuvai. Jie iš tikrųjų buvo pajėgūs pralaužti gynybines sistemas, todėl Antrasis pasaulinis karas jau buvo nebe pozicinis, o manevrinis.

Iki šių dienų pagrindiniai dalykai kare buvo ugnis ir manevras. Tačiau atsirado dronai, stebėjimo sistemos ir kitos technologijos. Dabar matome, kad tankai dega, o lėktuvai nebegali padaryti tiek, kiek anksčiau. Vėl sustiprėjo gynybinės priemonės, todėl turime karą, kuriame frontas sustojo. Niekas negali pajudėti.

Kai fronte negali nieko pakeisti, pradedi bombarduoti priešo užnugarį. Tą dabar ir matome – bombarduojamas Kyjivas, Sankt Peterburgo srities uostai. Kai negali pastumti fronto, bandai sekinti priešą, naikindamas jo infrastruktūrą.

– Žmonės kariauja ilgus šimtmečius. Kaip manote, ar bėgant laikui tikslai, dėl ko kariaujama, kinta, ar jie iš esmės lieka tie patys?

– Šiek tiek kinta. Seniau svarbiausia buvo šaunumas – pavyzdžiui, koks nors vadas norėdavo parodyti, kad yra didis karvedys, įveikęs daug priešų, – vėliau pradėjo labiau dominuoti ekonominiai interesai. Tačiau ir tie pirmieji tikslai niekur nedingo.

Dabartinis rusijos karas prieš Ukrainą neturi racionalaus pagrindo, nes rusija tikrai nepraturtėtų užėmusi Ukrainą, juo labiau tokią sugriautą. Kartais atrodo, kad tas karas vyksta iš kvailumo, bet ne visai taip. Tiesiog žmogus prisiskaito knygų apie kokio nors Petro I didybę, bando jam prilygti ir jį aplenkti. Tad yra ir tokia karų priežastis.

Beje, tai dažnai nutinka. Dažniausiai viskas prasideda nuo to, kad turi tam tikrą pranašumą ir manai, jog pavyks lengvai pasiekti savo tikslus. Blogiausia, jeigu iš tiesų pavyksta. Tada žmogaus ego išauga, jis pasijunta neįveikiamas ir pradeda krėsti kvailystes.

Kaip dabar atsitiko su Irano karu. JAV taip lengvai pavyko Venesueloje, kad puolė ir Iraną. Rezultatas toks, kad dabar visi įstrigę ir nežino, ką daryti – nei kaip iš to karo išeiti, nei kaip jį kariauti. Kodėl reikėjo kariauti, racionaliai ir negali paaiškinti.

Sakyčiau, mes matome tokį antrojo amžiaus prieš Kristų lygio mąstymą, kai tiesiog reikia parodyti šaunumą.

– Gana ilgą laiką, daugiau nei tris dešimtmečius po sovietų sąjungos griūties ir Šaltojo karo pabaigos daug kas gyveno su mintimi, kad karai – praeitis. Kaip manote kodėl taip nutiko?

– Sudėtingas klausimas. Pasakysiu taip: XIX amžiuje atsirado progreso idėja. Iki tol žmonės, bent jau Europoje, bandė prilygti romėnams. Vėliau atsirado suvokimas, kad juos pavijome, pralenkėme, esame labai galingi ir egzistuoja progresas, pažanga. Gyvenimas liudijo, kad viskas gerėja.

Tada žmonės pradėjo sakyti, kad praeitis nieko verta. Nubraukė visą ankstesnę patirtį nesuprasdami, kad nesimokydami iš praeities klaidų jas kartos. Taip ir atsitiko. Tai vyko pamažu.

Įsivaizdavimas, kad viskas pasikeitė, privedė prie savęs sureikšminimo, Dievo neigimo ir įsitikinimo, kad viską išspręs profesionalai, pinigai ar labai dideli pinigai. Žmonės vėl atsidūrė toje pačioje padėtyje, nors jau buvo pasigydę po Antrojo pasaulinio karo, kai sakė: jokiu būdu, jokių karų.

Man, kaip karo istorikui, buvo baisu matyti, kai visi pradėjo sakyti, kad karas išsprendžia problemas. Šaltojo karo pabaigoje tokių dalykų dar nebuvo – jie atsirado vėliau. Valstybės viena po kitos pradėjo džiaugsmingai stoti į karus, manydamos, kad laimės.

Tai – kvailystė. Tose kvailystėse paskendo daugybė valstybių. Čia galima paminėti visą plejadą: tą pačią rusiją, kai kuriuos Izraelio veiksmus, JAV veiksmus, Pakistano ir Indijos beprasmiškus veiksmus, Šiaurės Korėją. Keistas sąrašėlis valstybių, bet jis tarsi stabilizavosi.

Be to, prisideda ir klimato keliamos nelaimės – įvairūs gaisrai, jūrinių srovių ir vėjų pokyčiai. Visur nestabilumas.

Dabar mes turime pertekliaus problemas, kurios tam tikra prasme buvo būdingos vėlyvajai Romos imperijai. Nieko neliko – nei romėnų, nei imperijos. Tik jos ilgesys.

„Sakyčiau, mes matome tokį antrojo amžiaus prieš Kristų lygio mąstymą, kai tiesiog reikia parodyti šaunumą.“

Prof. dr. V. Rakutis

– Kuo karas Ukrainoje yra kitoks, palyginti su ankstesniais?

– Pirmiausia, jis labai ilgai trunka. Savo trukme jis jau pralenkė Pirmąjį pasaulinį karą ir artėja prie Antrojo pasaulinio trukmės, jeigu kalbame apie visą karą nuo 1939 iki 1945 metų. Žinant šiuolaikines priemones, niekas negalėjo patikėti, kad karas Ukrainoje gali taip ilgai užsitęsti.

Antras dalykas – jis iš tikrųjų toks yra todėl, kad susidarė tam tikra trapi jėgų pusiausvyra. Iš vienos pusės – rusija su didžiuliais savo ištekliais, savo visuomene, lojalumu prezidentui. Iš kitos pusės – Ukraina, kurią palaiko didžioji pasaulio dalis ir palaiko tokiu būdu, tarsi norėtų palaikyti degimą.

Prisiminkime, kaip buvo pirmaisiais metais: „Ne, negalima siųsti, ką rusai pasakys, jokiu būdu.“ Tie visi pavėluoti ir nepakankami sprendimai pailgino karą. Buvo labai daug kvailumo iš Vakarų pusės. Tai po truputėlį dingsta.

Jeigu pasaulio reakcijos iš karto būtų buvusios tokios, kokios yra dabar, greičiausiai to karo net nebūtų buvę. Likus trims su puse mėnesio iki karo, žvalgybos bendruomenė jau žinojo, kad jis bus. Reikėjo didžiulės karinės demonstracijos, kuri išblaivytų tuos karo kurstytojus. Bet nieko tokio nebuvo padaryta. Buvo kalbama: gal susitarsime, paskambinsime.

Šios neadekvačios reakcijos sukėlė labai ilgą karą, kuris dabar po truputėlį plečiasi ir gali greitai apimti Europą, o gal ir pasaulį. Juk kai negesini gaisro, jis plečiasi.

– Pastaruoju metu karinių veiksmų pasaulyje ne vienas. Kodėl? Kas pasaulyje pasikeitė?

– Irano karas yra tęsinys to karo, kuris vyko Izraelyje. JAV palaikė Izraelį, kuriam vienintelis rimtas ir pavojingas kaimynas yra Iranas bei jo branduolinio ginklo kūrimas. Irano valstybė ne kartą yra pasakiusi, kad, jeigu turėtų tokį ginklą, sunaikintų žydų valstybę.

Tai egzistencinis pavojus, todėl Izraelis įvairiais būdais bandė paveikti ir sustabdyti Irano programą. Ypač stengėsi išstumti tas jėgas, kurios yra aplink Izraelį – „Hamas“, „Hezbollah“. Iš Irano tiesiogiai atskriejančios raketos beveik neturi galimybių nepastebėtos pasiekti Izraelį, o šios grupuotės tai gali padaryti.

JAV padėjo Izraeliui šiuos dalykus spręsti, bet nepagalvojo, kad pati neturėtų įsivelti į karą. Galbūt dėl nesuvokimo, kas yra Iranas. Irano valstybei – tūkstančiai metų. Ten visuomenė nėra tokia, kaip, pavyzdžiui, Sadamo Huseino diktatūroje. Ji, aišku, išvargusi, bet ginsis.

Iranas laimėjo karą prieš Iraką – atsilaikė beveik dešimt metų ir išliko. Su šita tauta nebus taip, kad ją rimtai užkabinsi ir tikėsiesi, kad savaitę pašaudęs kažką pasieksi.

Tad ir turime šią bėdą, o jos išeičių nesimato. Iranas dabar pereina į puolimą, atakuoja.

Jei Iranas labai pasistengtų, tikėtina, karas išplistų ir vėliau susisiektų su Ukrainos karu.

Sprendimų nėra. Pavyzdžiui, nelabai įsivaizduoju, kad Europa kariautų Persijos įlankos regione. Nebent būtų siunčiamos kokios nors ribotos pajėgos. Amerikiečiams iš esmės tektų kariauti patiems.

O jeigu jie įsitrauktų į labai rimtą karą, pavyzdžiui, Irane, iš karto susilpnėtų jų parama Ramiojo vandenyno regione. Tuomet Kinijai būtų atrištos rankos.

Tad dabar jie yra labai didelėje bėdoje. Ir mums tai būtų taip pat blogai, nes esame po tuo pačiu skėčiu. Reikia tai suprasti. Tai, kas vyksta ten, tiesiogiai pasijus ir pas mus.

Dėl ko dabar visi kalba, kad iškilęs karo pavojus? Jeigu amerikiečiai rimtai įsitrauktų į karą Persijos įlankoje, Kinijai būtų atrištos rankos. Pavojus tikrai didelis.

– Pastaruoju metu dažnai kalbama ir apie tai, kad rusija gali pulti kurią nors NATO valstybę, tikėtina, Baltijos valstybę. Kiek, jūsų manymu, šios kalbos pagrįstos?

– Jie gali pasimokyti iš Irano. Kai amerikiečiai puolė Iraną, jie patys buvo saugūs ir Amerika buvo saugi, bet nepaskaičiavo, kad Iranas gali pulti jų draugus.

Sakykime, karo išplėtimas rusijai yra būdas išvengti garantuotos katastrofos. Jeigu Iranui pavyko tai padaryti, labai tikėtina, kad rusai sako: gal ir mums pavyks. Jie supranta, kur yra Ukrainos galios šaknys – parama. Jeigu pavyktų tą paramą atjungti, jie gali galvoti, kad viskas baigsis.

Ką jie dabar daro? Tiesiogiai gąsdina vokiečius. Ten vyksta visokie incidentai, randama sprogmenų, kažkas skraido. Jie taip spaudžia, spaudžia, spaudžia.

Tai daroma prieš rugsėjo 6-osios rinkimus į vietos valdžią, tikintis, kad laimės „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) – kraštutinių dešiniųjų, nacionalistinė Vokietijos politinė partija. Jeigu jie ateitų į valdžią, vokiečių brigados likimas Lietuvoje būtų sunkiai nusakomas.

Pavojus didelis, nes po daugiau nei metų Lietuvoje bus visiškai sukomplektuota vokiečių brigada. Vadinasi, situaciją reikia bandyti destabilizuoti anksčiau.

Rusai šaudo į šias jautrias vietas, o mūsų pusė tarsi blokus užsidėjusi. Mums juk nešauna į galvą: akis už akį, dantis už dantį. Jeigu pas mus susprogo, tai ir pas jus susprogo. Tad rusai jaučiasi nebaudžiami.

Ar rusija pasiruošusi karui su NATO? Nemanau. Bet jie žino, kad yra hibridinio karo laukas, kuriame gali veikti. Matyt, tą ir darys. Aš taip manau, bet kaip bus, niekas nežino. Ateitis nenuspėjama.

– Kaip manote, ar mes kaip tauta pasirengę tokiems dalykams? Kaip manote, ką žmonės darytų kilus pavojui?

– Žmonių mąstymas paremtas jų patirtimi. Mūsų visuomenė yra labai racionali. Gerai prisimena paskutinius karus ir elgiasi pagal jų pasekmes.

Kadangi 1944 metais lietuviai ėjo partizanauti, bandė ir su vokiečiais kartu būti, galiausiai rezultatas buvo toks, kad laimėjo tie, kurie išvažiavo ir nematė sovietmečio. Tai – pamoka. Tauta puikiausiai tai atsimena. Dėl to logiškas sprendimas – bėgti.

Bet kai pabėgi, nieko neturi. Tas bėgimas nieko neišsprendžia, nes tai reiškia ištirpimą ir destrukciją. Tad pabėgusieji pralaimėjo.

Žmonės, kurie tai supranta, pradeda daugiau mokytis iš suomių ir kitų tautų, kurios nebėgo. Jie mano, kad reikia kautis. Tuo labiau kad visi supranta, jog rusija pavargusi ir nėra tokia galinga. Nesugriauna ukrainiečių, o ką ji padarys su NATO? Juk ne 1940-ieji.

Kaip pasiruošusi mūsų kariuomenė? Manau, kad pasiruošusi, nes į ją tiek daug investuota. Bet tikrai nebus taip, kad penkerių metų karo patirtį turinti rusija negalės mūsų nustebinti. Tikrai nustebins. Ir bus sunku.

Kol mūsų niekada nekariavusi kariuomenė pradės kariauti, praeis šiek tiek laiko, bus sunkus laikotarpis. Mes turime tai numatyti, kitaip nebus.

Silpniausia mūsų vieta yra savivaldybės. Čia daugiausia ir reikia dirbti.

Tik tiek gerai, kad paskutinės krizės mus gerokai sustiprino. Jeigu būtume tokioje padėtyje kaip prieš kokius dešimt metų, būtų tragedija. O dabar esame gerokai pažengę į priekį.

– Ačiū už pokalbį.