J. S. Nye.
Prieš dešimtmetį įvykusios „al Qaeda“ atakos JAV giliai sukrėtė ir amerikiečių, ir tarptautinę viešąją nuomonę. Tad kokias pamokas išmokome per dešimtmetį? Kiekvienam pasirinkusiam kelionę lėktuvu ar nusprendusiam apsilankyti Vašingtono biurų pastatuose yra primenama, kaip Amerikos saugumas pakito nuo 2001 metų rugsėjo 11-osios.
Tačiau, nors susirūpinimas terorizmu yra didesnis ir imigracija ribojama griežčiau, pirmosiomis dienomis po rugsėjo 11-osios kilusi isterija nuslopo. Naujos institucijos, tokios kaip Vidaus saugumo departamentas, nacionalinio saugumo direktorius ir patobulintas Kovos su terorizmu centras iš esmės nepakeitė JAV vyriausybės. Daugumos amerikiečių asmeninė laisvė išliko mažai tepaliesta.
JAV teritorijoje daugiau neįvyko jokių didelių atakų, ir kasdienis gyvenimas greitai buvo atkurtas. Tačiau šis akivaizdus grįžimas prie normalaus gyvenimo ritmo neturėtų mūsų suklaidinti dėl ilgalaikės rugsėjo 11-osios svarbos.
Kaip kad aš teigiu savo knygoje „Galios ateitis“ („The Future of Power“), vienas iš didžiausių šio globalios informacijos amžiaus poslinkių yra nevalstybinių veikėjų stiprėjimas. „Al Qaeda” rugsėjo 11-ąją nužudė daugiau amerikiečių nei Japonijos vyriausybė 1941 metais Perl Harbore. Tai galėtų būti pavadinta „karo privatizacija“.
Šaltojo karo metu JAV technologine prasme buvo dar labiau pažeidžiamos galimos branduolinės atakos iš Rusijos atveju, tačiau „užtikrintas abipusis sunaikinimas“ apsaugojo nuo blogiausio, kas galėjo įvykti. Pažeidžiamumas daugiau ar mažiau išliko simetriškas. Rusija kontroliavo didžiules pajėgas, bet vien savo arsenalu negalėjo įgyti viršenybės prieš JAV.
Tačiau rugsėjo 11-ąją du nesimetriškumai padėjo „al Qaeda“. Visų pirma, tai buvo informacijos asimetrija. Teroristai turėjo pakankamai informacijos apie jų taikinius, bet JAV iki rugsėjo 11-osios turėjo mažai žinių apie teroristų tinklų tapatybes ir buvimo vietas.
Kai kuriose vyriausybinėse ataskaitose buvo prognozuojamas laipsnis, kuriuo nevalstybiniai veikėjai gali pakenkti valstybėms, tačiau jų išvados nebuvo įtrauktos į oficialius planus. Antra, tai buvo nesimetriškas dėmesys. Daugybė objektų ir tikslų, kurie traukia stambesnio veikėjo dėmesį, atskiedžia jo dėmesį, skirtą mažesniam veikėjui. Pastarasis, priešingai, gali susitelkti daug lengviau.
JAV žvalgybos sistemoje buvo daug informacijos apie „al Qaeda“, bet JAV nesugebėjo tinkamai apdoroti įvairių agentūrų surinktos informacijos.
JAV žvalgybos sistemoje buvo daug informacijos apie „al Qaeda“, bet JAV nesugebėjo tinkamai apdoroti įvairių agentūrų surinktos informacijos.
Tačiau informacijos ir dėmesio asimetrija nesuteikia nuolatinio pranašumo nevaržomo smurto skleidėjams. Toks dalykas kaip tobulas saugumas neegzistuoja, ir, remiantis istorija, paprastai reikėdavo vienos kartos, kad terorizmo bangos atsitrauktų.
Vis dėlto pagrindinių „al Qaeda“ vadovų sunaikinimas, JAV žvalgybos sustiprinimas, griežtesnė sienų kontrolė ir glaudesnis Federalinio tyrimų biuro bei Centrinės žvalgybos valdybos bendradarbiavimas akivaizdžiai pavertė JAV (ir jos sąjungininkes) saugesnėmis.
Tačiau yra svarbesnių pamokų, kurių mus moko rugsėjo 11-oji. Tai yra pamokos apie kalbėjimo būdą ir švelniąsias galias informacijos amžiuje. Tradiciškai analitikai prognozuodavo, kad laimės ta pusė, kuri turi geresnę armiją ar didesnes pajėgas. Informacijos amžiuje rezultatą taip pat lemia ir tai, kas papasakoja geresnę istoriją. Konkuruojantys pasakojimai turi reikšmės, o terorizmas yra susijęs su pasakojimu ir politine drama.
Mažesnis veikėjas negali konkuruoti su didesniu karine galia, bet jis gali panaudoti smurtą, kad paveiktų pasaulį ir sukurtų pasakojimus, kurie daro įtaką jo taikinio minkštosioms galioms.
Osama bin Ladenas gerai mokėjo pasakoti. Jam nepavyko JAV padaryti tiek daug žalos, kiek vylėsi, bet jis sugebėjo dešimtmetį pirmauti pasaulio svarbiausių darbų sąraše. Netinkamas Amerikos pradinis atsakas reiškė, kad O. bin Ladenas galėjo užkrauti JAV didesnę kainą nei buvo reikalinga.
Buvęs JAV prezidentas George‘as W. Bushas padarė taktinę klaidą paskelbęs „pasaulinį karą terorizmui“. Jis būtų padaręs geriau, jeigu būtų tai pavadinęs atsakymu „al Qaeda“ organizacijai, kuri paskelbė karą JAV.
Pasaulinis karas prieš terorizmą buvo klaidingai aiškinamas, kad pateisintų daugybę skirtingų veiksmų, įskaitant ir JAV įvaizdžiui pakenkusį nevykusį bei brangų karą Irake. Be to, daug musulmonų klaidingai palaikė šį terminą puolimu prieš islamą, kuris nebuvo Amerikos tikslas, bet atitiko O. bin Ladeno pastangas sutepti JAV įvaizdį svarbiausiose islamo šalyse.
Kadangi trilijonas ar daugiau JAV dolerių karo išlaidų prisidėjo prie dabar JAV kamuojančio biudžeto deficito, O. bin Ladenas sugebėjo pakenkti JAV kietosioms galioms.
Ir tikroji rugsėjo 11 dienos kaina galėtų būti vadinamosios alternatyviosios sąnaudos: didžiąją pirmojo šio amžiaus dešimtmečio dalį, kai pasaulio galios centras palengva slinko Azijos link, JAV buvo užsiėmusios klaidingu karu Artimuosiuose Rytuose.
Pagrindinė rugsėjo 11-osios pamoka yra tai, kad karinė galia yra esminė kovojant su tokiu kaip O. bin Ladeno terorizmu. Tačiau minkštoji idėjų ir teisėtumo galia yra esminė užkariaujant pagrindinės musulmonų populiacijos protus ir širdis, kuriuos „al Qaeda“ norėtų užverbuoti. „Protingosios galios“ strategija neignoruoja minkštosios galios įrankių.
Tačiau bent jau Amerikai galbūt svarbiausia rugsėjo 11-osios pamoka yra tai, kad JAV užsienio politika turėtų klausyti prezidento Dwighto Eisenhowero prieš pusę amžiaus duoto patarimo: neįsivelkite į teritorinius okupacinius karus, o susitelkite ties Amerikos ekonomikos stiprinimu.
____________________
Josephas S. Nye yra buvęs JAV gynybos sekretoriaus patarėjas, dabar – Harvardo universiteto profesorius ir knygos „Galios ateitis“ autorius.
© Project Syndicate, 2011.
