T. Janeliūnas.
2001 m. rugsėjo 11-oji jau tapo įprastu riboženkliu, skiriančiu tarptautinės politikos eras. Nors po 1990-ųjų Sovietų sąjungos subyrėjimo nuolat buvo kalbama apie laikotarpį „po šaltojo karo“, tačiau dažniausiai paskutinis XX a. dešimtmetis vertintas kaip neišvengiamas pereinamasis laikotarpis „į kažką naujo“. Kokia nauja pasaulio tvarka gali nusistovėti po šaltojo karo, buvo neaišku daugeliui tarptautinės politikos žinovų ir politikų.
Rugsėjo 11-oji ne tik amerikiečiams, bet ir daugeliui kitų šalių gyventojų (bent jau šiek tiek besidomintiems, kas vyksta pasaulyje) tapo sukrėtimu, po kurio bemaž viską imta vadinti „prieš rugsėjo 11-ąją“ ir „po rugsėjo 11-osios“. Tapo aišku, kad tarptautinė politika bus kitokia. Būtent teroristų išpuoliai prieš JAV simboliškai įkūnijo daugelį „naujų iššūkių“, „netradicinių grėsmių“ ir kitokių abstrakčių sąvokų, apie kurias tarsi šiuolaikinės kasandros dar iki rugsėjo 11-osios kalbėjo politologai ir politikai.
Karas su „al Qaeda“ ir terorizmu apskritai tapo JAV strateginiu tikslu, kuris virto svarbiausia globalia varomąja jėga, lemiančia daugelio valstybių užsienio politiką, tarpusavio santykius ir saugumo pokyčius visoje sistemoje.
JAV reakcija į teroristų išpuolius ir elgesys tarptautinėje sistemoje patvirtino, kad būtent ši šalis yra svarbiausias galios ir iniciatyvos centras XXI a. pradžioje. Karas su „al Qaeda“ ir terorizmu apskritai tapo JAV strateginiu tikslu, kuris virto svarbiausia globalia varomąja jėga, lemiančia daugelio valstybių užsienio politiką, tarpusavio santykius ir saugumo pokyčius visoje sistemoje. Pačios JAV savo užsienio politiką ir svarbiausius uždavinius siejo būtent su poreikiu sunaikinti „al Qaedą“ bei užkirsti kelią naujiems galimiems išpuoliams prieš JAV.
Karas su terorizmu: laimėjimo nuojautos?
Karas su „al Qaeda“ ir terorizmu užtruko. Tai, kad tik praėjus beveik dešimčiai metų buvo surastas ir nužudytas „al Qaeda“ lyderis Osama bin Ladenas, puikiai iliustruoja šio karo komplikacijas ir nelengvus iššūkius. Karas Afganistane – apskritai vienas ilgiausių JAV karų šios šalies istorijoje, besitęsiantis jau visą dešimtmetį. Neatrodo, kad artimiausiu metu situacija šioje šalyje taps aiškesnė. Net ir oficialiai užbaigus misijas Afganistane, amerikiečiai dar ilgam gali būti viena ar kita forma „įklimpę“ šioje šalyje.
Daugiausia prieštaringų vertinimų neabejotinai sukėlė JAV invazija į Iraką. Amerikiečių vienašališkumas, JAV prezidento George’o W. Busho „išankstinių smūgių“ doktrina bei taip ir nerasti įrodymai, kad Saddamas Husseinas slėpė masinio naikinimo ginklus, gana smarkiai pakenkė JAV tarptautinei reputacijai ir atšaldė jos santykius ne tik su Rusija, Kinija ar arabų valstybėmis, bet ir su ES.
Iki šiol nėra vienareikšmiško atsakymo, ar JAV buvo būtina atakuoti Iraką. Lygiai taip pat nėra ir sutarimo, ar karas Irake gali būti vertinamas kaip amerikiečių sėkmė, ar nesėkmė.
JAV atsakas į rugsėjo 11-osios iššūkį geopolitine ir saugumo prasme patvirtino amerikiečių dominavimą tarptautinėje sistemoje.
Vis dėlto nepaisant daugelio prieštaringų vertinimų, žvelgiant į pastarąjį dešimtmetį galima konstatuoti: JAV atsakas į rugsėjo 11-osios iššūkį geopolitine ir saugumo prasme patvirtino amerikiečių dominavimą tarptautinėje sistemoje.
Pirma, svarbiausias strateginis tikslas buvo pasiektas: „al Qaeda“ realiai sunaikinta ir iki šiol veikia tik atskiros jos atplaišos, nebeturinčios nei ideologinės, nei fizinės galios. Pačiose JAV per dešimtmetį taip ir nevyko jokių svarbesnių teroristinių išpuolių, nors apie jų neišvengiamybę kalbėjo net patys JAV politikai.
Esminiai taškai, kuriuose galėjo savo galią kaupti „al Qaeda“ ir kitos funadamentalistų grupuotės, tapo kontroliuojami amerikiečių arba jiems palankių režimų. Tai, žinoma, gali būti laikina situacija, tačiau šiuo momentu JAV gali jaustis gana saugios savo namuose, o amerikiečių priešininkams svarbiausi yra išlikimo klausimai, o ne galimų puolamųjų veiksmų planavimas.
Demokratijos užkratas
Įdomu tai, kad tik praėjus dešimtmečiui įvyko ir tai, apie ką kalbėjo dar G. W. Bushas – demokratijos plėtra į Artimuosius Rytus. Būtent karo Afganistane ir Irake fone tuometis JAV prezidentas kėlė viziją, kad šio regiono šalys turėtų pakeisti savo režimus, nes demokratijos savaime užtikrins didesnį saugumą JAV ir visam pasauliui.
Paradoksalu, kad „Arabų pavasario“ pokyčiai prasidėjo visai ne dėl JAV spaudimo – daugelis ekspertų jau buvo nurašę G. W. Busho „demokratijos receptus“ musulmoniškoms šalims aiškindami, kad jokia išorinė jėga negali sukurti tikros demokratijos. Tačiau sunku būtų paneigti, kad vienaip ar kitaip šie pokyčiai susiję su „po rugsėjo 11-osios“ epocha, kurioje globalizacija įgavo sunkiai prognozuotas formas. Nors mums įprastų demokratijos formų dar ilgai neatsiras nei Egipte, nei Libijoje, poslinkiai nuo autoritarizmo yra akivaizdūs.
JAV išplėtė savo įtaką ir kitose, žymiai stabilesnėse pasaulio zonose. NATO plėtra, įtraukusi nemažai naujų Vidurio ir Rytų Europos šalių, tapo labiau tikėtina kaip tik dėl JAV interesų: turėti kuo daugiau naujų sąjungininkų kovojant prieš terorizmą, fiziškai pasistūmėti labiau į Rytus (ir turėti geresnę logistiką kariaujant Afganistane) ir įtikinti Rusiją, kad jai taip pat verta prisidėti kovojant prieš terorizmą, o NATO nebebus nukreiptas prieš ją.
JAV dominavimo era
Tai, kad JAV perkėlė savo dėmesį nuo Europos į kitus pasaulio regionus – taip pat neišvengiamas rugsėjo 11-osios efektas. Lietuvoje tai labiau įprasta laikyti neigiamu aspektu. Neva mažesnis JAV dėmesys Rytų Europai gali mažinti mūsų saugumą. Tačiau realiai tai kaip tik sumažino įtampą dėl saugumo dilemų šiame regione.
Po ES ir NATO plėtros saugumo Rytų ir Vidurio Europoje tikrai atsirado daugiau. Kai kada įsiplieskiantys retoriniai žodžių karai niekaip nepaneigė šių rezultatų. Tik Rusijos ir Gruzijos karas tapo išimtimi šioje bendroje taisyklėje, tačiau dėl to vargu ar galima kaltinti amerikiečius.
Praėjus dešimčiai metų po rugsėjo 11-osios pasaulis neatrodo „pakibęs ant bedugnės krašto“, kaip galėjo atrodyti niūriausiose to meto prognozėse. Terorizmas nebuvo sunaikintas iki galo, tačiau šis reiškinys egzistuoja jau nuo neatmenamų laikų.
Vis dėlto tarptautinė sistema nesubyrėjo į baimės ir smurto kupinus chaotiškus darinius. JAV aktyvumas tarptautinėje arenoje patvirtino, kad ši valstybė vis dar yra svarbiausias galios centras ir daro daugiausia įtakos globaliam saugumui. Nuolatinės kalbos ir laukimas, kada Kinija ar kitos valstybės mes iššūkį JAV, nepaneigė dabarties realijų – XXI a. yra ir artimiausiu metu bus JAV dominavimo era. Su savo trūkumais ir privalumais, nemažai kam keliančiu pasipiktinimą ar apgailestavimą. Tačiau tai nėra „pasaulio pabaigos“ variantas, kurį iš karto po rugsėjo 11-osios piešė įvairūs apokaliptikai. Būtent JAV vis dar nustatinėja globalią tarptautinės sistemos darbotvarkę. Bent jau Lietuvai tai tikrai nėra blogiausias variantas.
____________________
Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
