Mažiau nei po savaitės, rugsėjo 4-ąją, panevėžietė Alina Ranceva stos prie dvidešimtgubo ultratriatlono starto linijos.
Įveikti tokiam triatlonui, kai tenka nuplaukti 76 kilometrus, dviračiu nuvažiuoti 360 kilometrų, o po šito dar ir nubėgti 844 kilometrus, varžybų organizatoriai skiria 40 parų. Alina svarsto, kad šiems milžiniškiems atstumams įveikti jai turėtų pakakti trijų savaičių, per parą miegant vos po tris valandas.
Palaikymo komandoje – ir dukrytė
Šiųmetis dvidešimtgubas pasaulio ultratriatlonas rengiamas nedideliame, nė dešimties tūkstančių gyventojų neturinčiame Italijos mieste Peskjera del Garda, esančiame prie garsiojo Gardos ežero. Jame bus du dalyviai – A. Ranceva ir sportininkas iš Jungtinių Amerikos Valstijų.
„Bet tai nereiškia, kad dalyvausime tik mes du ir kad tik dėl mūsų rengiamos varžybos“, – patikslino A. Ranceva.
Varžytis į Peskjera del Gardą, pasak Alinos, suvažiuos apie 70 sportininkų iš įvairių pasaulio šalių. Viena sportininkė pasirinkusi dalyvauti trisdešimtgubame ultratriatlone, visi kiti išbėgs į trumpesnes trasas, kurias A. Ranceva jau anksčiau yra įveikusi. Plauks ji atvirame šio Italijos miestuko stadione, ir dviratį mins, ir bėgs jo gatvėmis.
Pavargusi – ką ten pavargusi – nualinta! – miegos kemperio lovoje.
Šiuo kemperiu su sutuoktiniu Andrejumi ir penkiamete dukryte Andrėja jie jau pakeliui į Italiją. Vėliau prie šios palaikymo komandos prisidės ir Alinos anksčiau treniruota Deimantė.
Ji į socialinius tinklus kels filmuotą medžiagą apie tai, kaip kiekvieną dieną A. Rancevai seksis dvidešimtgubo ultratriatlono trasoje.
O Andrejus, kurio profesija – paramedikas, rūpinsis į sekinančią trasą išbėgusios žmonos mityba, jos sveikata ir rems psichologiškai. Pasak Alinos, psichologinė būklė tokiose varžybose ir yra visų svarbiausia.
„Fiziškai aš jaučiuosi gana gerai pasiruošusi. Bet gali nutikti taip, jog imsiu galvoti, kad viskas, nebegaliu, nebepasieksiu finišo. O tuomet Andrejus, kuris mane labai gerai pažįsta, randa žodžių, kuriuos išgirdus išsitrina ribos, nebelieka „nebegaliu“, – sako sportininkė.
Svarbu įveikti ne varžovą
Plaukiant, minant pedalus, po to ir bėgant trasoje su amerikiečiu sportininku, kaip teigia Alina, jai bus svarbu įveikti ne šį varžovą, o save.
„Tuo labiau kad tas žmogus neturėtų būti mano varžovas, kiek žinau, jis silpnesnis sportininkas nei aš“, – svarsto A. Ranceva.
O įveikti save – tai išbandyti jėgas trasoje, kuri daugeliui atrodo ne tik neįmanoma, bet ir absoliučiai virš žmogaus galimybių ribų.
Taip apie ją Alinai kalba mama, nuolat bandanti atkalbėti dukrą nuo iššūkių.
„Paprastai mamos žodžiai būna raginimas pagalvoti apie senatvę. Ji vis perspėja, kad dabar ištvėrusi didžiulius krūvius, senatvėje galiu visai nebepaeiti“, – pasakoja sportininkė.
Į šiuos mamos teiginius ji atsako, kad nė vienas nežinome, kiek mums skirta gyventi, tad gyvenkime siekdami savo svajonių, o ne kankinami primestų baimių.
Alina neslepia, kad apie gyvenimo trapumą daug girdinti iš paramediku dirbančio sutuoktinio. Andrejus darbe dažnai susiduria su jaunų žmonių ligomis, įvairiomis nelaimėmis, mirtimis. Todėl jis kartoja: džiaukimės šia akimirka, nerkime į patinkamas veiklas dabar.
„Ir aš noriu mėgautis gyvenimu. O vienas iš didžiųjų mano pomėgių – triatlonas, į kurio trasas, ir vis ilgesnes, stoju“, – sako A. Ranceva.
Per gyvenimą – su meile
Atrodytų, neįmanomas, ne žmonėms, o pusdieviams skirtas trasas įveikianti Alina sako esanti tikinti. Ne tokia, kuri kas sekmadienį eina į bažnyčią, bet kuri rytais dėkoja Dievui už būsimą, o vakarais – už praėjusią dieną. Ir už tai, kad suteikė jėgų sportuoti, dirbti, mylėti šeimą.
Ji sako besistengianti būti tokia, kokius norėtų matyti kitus šalia savęs. Tad žvelgianti į pasaulį su meile, pagarba ir šypsena.
„Kaip man malonu, kai pamatę mane bėgančią ar važiuojančią dviračiu žmonės, ypač vyresni, pasisveikina, pamojuoja, kartais ir užkalbina. Net nustembu, kad pažįsta, žino apie mane, mano laimėjimus, pergales“, – prisipažino sportininkė.
Tokių – nepažįstamų, iki tol nesutiktų žmonių dėmesys ją labiausiai ir motyvuoja siekti pergalių varžybose, į kurias susirenka geriausi, stipriausi, ištvermingiausi pasaulio sportininkai.
A. Ranceva šypsosi, jog pasirengimas šiam dvidešimtgubam ultratriatlonui – tai visas jos gyvenimas.
Auginta sunkiai dirbusios, anksti našle tapusios mamos Alina sako augusi užgrūdinta, valinga, tvirta, atkakli.
„Mama nesyk yra pasakojusi, jog dar visai mažytė net gana skaudžiai užsigavusi neverkdavau, kažkaip iškęsdavau“, – sako Alina.
Tačiau mergaitei pradėjus sportuoti treneriai joje geros sportininkės neįžvelgė.
Visgi net ir toks jų požiūris Aliną paskatino siekti tikslo, įrodyti jiems, o visų pirmiausia sau, kad gali siekti rezultatų.
„Niekieno neverčiama treniruodavausi rytais prieš pamokas, kai kiti vaikai miegodavo“, – pasakoja Alina.
Ir štai – paauglė iš varžybų pradėjo grįžti nugalėtoja.
Viena iš planetos ištvermingiausių
Šiandien Alina, įveikusi daugybę triatlono trasų, tarp jų ir dešimtgubo, tituluojama
viena ištvermingiausių planetos moterų. Ji – neabejotina sporto žvaigždė.
Nepaisant jos išskirtinių pasiekimų, panevėžietė išliko paprasta.
Alina nusijuokė prisiminusi, kad pasididžiavimas savimi buvo apėmęs, kai dar mokinukė laimėdavo varžybas. Apdovanojimai, straipsniai apie ją laikraščiuose buvo ėmę svaiginti. Tačiau gana greitai sportininkė sako supratusi, kad viskas laikina ir viskas praeina.
„Šiandien rašo, o jei toliau nebesportuosiu, neabejoju, kad po dešimties metų būsiu pamiršta“, – rami A. Ranceva.
O sportuoja ji tikrai daug. Ruošdamasi laukiančiam dvidešimtgubam ultratriatlonui per dieną plaukimui, bėgimui ir važiavimui dviračiu Alina skaičiuoja skirdavusi iki penkių valandų.
Bėga ji Panevėžio parkų takais, važiuoja dviračiu nuo Panevėžio iki Vadaktėlių.
„Neretai į trasą išeiname su dukryte Andrėja. Ji važiuoja dviratuku, aš bėgu. Namo grįžtame abi pasportavusios ir laimingos“, – šypsosi Alina.
Ten, kur nori būti
„Būna, bėgu ultratriatlonų trasose ir galvoju: man atostogos, galėčiau ilsėtis su šeima prie jūros, plaukiotume, degintumės, ramiai sau važinėtume dviračiais. Bet tokias mintis nuveju priminusi sau, kad sportas yra mano pačios pasirinkimas ir kad esu ten, kur noriu būti“, – sako A. Ranceva.
Ji pasidžiaugė sutuoktiniu, kuris – dar ir puikus psichologas, gebantis ją motyvuoti ir sunkiausiomis akimirkomis.
„Gerai žinau: jei pasakyčiau vyrui per varžybas, kad daugiau nebegaliu, jis sakytų: gerai, kraunamės daiktus ir važiuojam namo. Aš gi tuomet imčiau priešintis, sakyčiau, to betrūko, baik tu juokus, ir plaukčiau, minčiau dviratį, bėgčiau toliau“, – šypsosi Alina.
Kirtusi finišo liniją panevėžietė sako suprantanti, kad trasai atidavė nebe šimtą, o visą tūkstantį procentų jėgų. Tuomet užplūsta džiaugsmas, persmelktas ir nuovargio, ir didžiulio fizinio skausmo.
Ir pasididžiavimas rankose laikant iškeltą Lietuvos trispalvę.
