Aukštaitijos sostinėje augantys talentai vis garsiau beldžiasi į profesionalaus kino pasaulio duris.
Panevėžio istorijoje tokio įvykio, regis, dar nėra buvę – net keturi panevėžiečiai įstojo į kino meno studijas aukštosiose mokyklose.
Visi jie – „Pragiedrulių“ kino akademijos, vienintelės kino mokyklos Panevėžyje, auklėtiniai.
Čia gimė jų idėjos, pirmieji filmai, kūrybinės draugystės ir, panašu, – būsima karjera.
Šių jaunuolių pasiekimai – dar vienas įrodymas, kad profesionalaus kino kelią galima pradėti ir Panevėžyje, kad čia jauniems žmonėms suteikiama galimybė ne tik svajoti apie kiną, bet ir patiems mokytis jį kurti.
Įvertino maksimaliu balu
Būsima montažo režisūros studentė Vita Urbelytė dar visai neseniai nebuvo tikra, kurią kino sritį norėtų rinktis. Žinojo tik tiek, kad nori studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Atsakymą, kur sukti, padėjo atrasti „Pragiedrulių“ kino akademija.
„Kai dalyvavau kino akademijos stovykloje, man labiausiai patiko montažas. Kai reikėjo stoti į aukštąją, atidžiau išsinagrinėjau kiekvieną specialybę. Pamaniau, kad montažas man labiausiai tiktų ir patiktų“, – pasakoja Vita.
Pasirinkusi montažo režisūrą, panevėžietė į stojamuosius ėjo be didelių lūkesčių.
Sako net per daug nesijaudinusi – nusiteikė tiesiog pabandyti. Dvi dienas trukę stojamieji egzaminai pareikalavo ir žinių, ir susikaupimo: pirmąją dieną laukė teorinės užduotys, antrąją – pokalbis su komisija.
„Tiesiog galvoju: pabandysiu, padarysiu, ką reikės, ir viskas. Jeigu jau nepasiseks, tai nieko tokio“, – prisimena V. Urbelytė.
Pasirodo, „pabandysiu“ buvo daugiau nei sėkmingas.
Į montažo režisūros studijas šiemet pretendavo 28 jaunuoliai, tačiau vietos buvo vos septynios – penkios valstybės finansuojamos ir dvi nefinansuojamos. Panevėžietė pateko į vieną iš penkių valstybės finansuojamų vietų.
Maža to, stojamajame egzamine ji surinko maksimalų įmanomą balų skaičių – šimtą.
Nors pati pripažįsta nesitikėjusi, kad įstos, tam vis dėlto ruošėsi: mokėsi kino teorijos, žiūrėjo klasikinius filmus, o dalį žinių atsinešė ir iš „Pragiedrulių“ kino akademijos.
„Kino akademija irgi padėjo. Ypač joje įgyti pagrindai, juos galėjau pritaikyti kai kurioms užduotims per stojamuosius“, – sako būsima montažo režisūros studentė.
Padėjo atrasti kitą kelią
Adomas Povilonis „Pragiedrulių“ kino akademiją dvejus metus lankė galvodamas apie kiną, tačiau stojamieji egzaminai jo istoriją pasuko kiek kita kryptimi.
Į vaizdo režisūros ir montažo studijas Adomas neįstojo, tačiau tai, ko išmoko kino akademijoje, padėjo apsispręsti dėl kito pasirinkimo – Vilniaus dailės akademijoje jis pradės skulptūros studijas.
„Kino akademijoje turbūt patyriau daugiausia progreso, nes čia susidūriau su realybe. Išmokau, kad viskas turi turėti priežastį ir viskas turi būti pagrįsta“, – pasakoja A. Povilonis.
Pasak jo, per dvejus metus pasikeitė ne tik požiūris į kūrybą, bet ir jis pats. Akademijoje įgytos patirtys paskatino rimčiau pažvelgti į savo ateitį ir suprasti, kad ją nori sieti su menais ir kultūra.
Stojamieji, anot Adomo, buvo gera pamoka. Į vaizdo režisūrą ir montažą jis bandė stoti, tačiau pripažįsta, kad pasirengti skyrė per mažai laiko.
„Reikėjo pasistengti keletą mėnesių prieš tai, o ne pradėti ruoštis paskutinę minutę“, – atvirai sako jis.
Tačiau būtent paskutinė minutė Adomui tapo lemtinga stojant į skulptūrą. Likus vos dienai iki stojimo jis pastebėjo, kad dar gali pateikti savo darbų portfelį. Tad per vieną naktį teko susikurti tai, kas galėjo nulemti jo ateitį.
„Labai greitai per naktį padariau skaidrių demonstravimą. Tas portfelis mane išgelbėjo“, – šypsosi Adomas.
Nors motyvacinis pokalbis, paties vertinimu, nebuvo pats sėkmingiausias, pateiktų darbų pakako, kad būtų priimtas į VDA skulptūros studijas.
A. Povilonis svarsto, kad skulptūra ir kinas nėra tokie jau tolimi pasauliai. Abi sritys reikalauja gebėjimo matyti formą, erdvę, kompoziciją ir pasakoti ne vien žodžiais.
O tiems, kurie vis dar svajoja apie režisūrą, jis turi paprastą, bet platų patarimą – domėtis ne vien kinu.
„Reikia domėtis menu, kinu ir istorija, bet labai svarbu pažinti ir technines sritis, tokias kaip matematika, fizika, programavimas. Manau, jei nori būti geras režisierius, turi absoliučiai viskuo domėtis“, – pabrėžia pašnekovas.
Sveikatos mokslus keitė kinas
Gustės Dulevičiūtės kelias į kino meno studijas nebuvo tiesus.
Mokykloje ji ilgai svarstė apie sveikatos mokslus, daug domėjosi biologija ir socialiniais mokslais.
Todėl sprendimas rinktis kiną net artimiesiems iš pradžių buvo netikėtas. Tačiau dveji metai „Pragiedrulių“ kino akademijoje pakeitė merginos požiūrį.
Gustė išbandė save net dvejuose LMTA stojamuosiuose – į režisūrą ir prodiusavimą. Režisūra buvo daugiau drąsus bandymas. Jau per stojamuosius ji suprato, kad režisierės kėdė – ne jai.
Paradoksalu, tačiau būtent šis egzaminas padėjo aiškiau suvokti, kad jai labiau patinka prodiusavimas.
Stojamąjį į šią specialybę sudarė penkiolikos minučių pokalbis su komisija. Ir šįkart jausmas buvo visiškai kitoks.
„Pasijutau taip jaukiai ir šiltai kalbėdama su komisija. Tikrai daugiau galėjau pasakyti ir papasakoti tiek apie save, tiek apie tai, kuo aš domiuosi“, – sako Gustė.
Kai sužinojo, kad įstojo, emocijų sulaikyti nepavyko. „Laimės ašarėlė ištekėjo“, – šypsosi G. Dulevičiūtė.
Galbūt neatsitiktinai savo vietą ji pirmiausia atrado ne aukštojoje mokykloje, o Panevėžio kino bendruomenėje.
„Panevėžio kino bendruomenė – vieta, kur jaučiuosi savimi ir man gera, jauku bei smagu“, – sako Gustė.
Nuo pirmos idėjos iki ekrano
Per dvejus metus „Pragiedrulių“ kino akademijoje Julija Turskis tarsi praktinėje laboratorijoje spėjo išbandyti kone visas kino kūrimo grandis – rašė scenarijus, planavo filmavimus, pati filmavo ir montavo. Ši patirtis jai tapo pamoka, padėjusia išsiaiškinti ne tik tai, kas patinka, bet ir kur dar reikia pasitempti.
Vienas svarbiausių Julijos darbų – dokumentinis filmas apie karatė.
Šis filmas vėliau buvo parodytas ir Šoblės kino festivalyje.
„Galutinis rezultatas nudžiugino ir mane, ir komandą, ir visus žmones, kurie žiūrėjo šį filmą“, – džiaugiasi pašnekovė.
Baigdama gimnaziją Julija svarstė įvairius kelius. Tarp galimų pasirinkimų buvo ir LMTA, ir visiškai su kinu nesusijusios studijos. Galiausiai ji atrado „Vilnius Tech“ medijų menų ir skaitmeninių technologijų programą.
Stojant buvo svarbu jos sukaupti darbai: Julija pateikė jų portfelį, o tuomet laukė 15 minučių nuotolinis pokalbis su komisija. Jame teko pristatyti darbus ir papasakoti, kaip įsivaizduoja ateitį.
Po pirmos dienos norėjo pabėgti
Rusnės Pšetulskytės kelias į kino operatorystės studijas prasidėjo ne nuo didelės svajonės, o nuo mamos primygtinio pasiūlymo nueiti į kino stovyklą.
„Gal net dvejus metus iš eilės mama vis siūlė nueiti į kino akademiją, bet nenorėjau. Gal bijojau, kad ten būsiu viena, be draugų. Bet labai ačiū mamai, kad pasiūlė“, – šypsosi Rusnė.
Tiesa, pirmoji diena buvo tokia, jog kilo mintis viską mesti ir bėgti.
„Stovykloje išgirdusi, kad reikės rašyti dar ir scenarijų, nusprendžiau pameluoti, kad susirgau ir dėl to neatėjau“, – prisimena R. Pšetulskytė.
Tačiau kitą dieną ji sugrįžo. Vėliau užsiregistravo į „Pragiedrulių“ kino akademiją.
Scenarijų rašymas Rusnės taip ir nesužavėjo. Gana greitai atėjo suvokimas, kad jos vieta – už kameros. Tad nusprendė nebandyti būti tuo, kuo nėra, ir susitelkė į filmavimą.
Kino akademijoje ji jau spėjo nufilmuoti net septynis filmus, reklaminius ir vaizdo klipus. Vienas Rusnės filmas parodytas ir pirmajame nacionaliniame moksleivių kino festivalyje „Aurora“, o kartu su Julija sukurta „Ramybės jėga“ pasiekė ir Šoblės kino festivalį.
Anot Rusnės, stojant į LMTA iš pradžių atrodė, kad laukia beveik neįveikiama užduotis.
Į kino operatorystę šiemet pretendavo 28 jaunuoliai. R. Pšetulskytė į stojamuosius atėjo nusiteikusi padaryti, ką gali, o jei nepavyks – pasaulis nesugrius.
Pasaulio pabaigos ir neprireikė. Jau po stojamųjų abejones pakeitė euforija. Rusnei iškart pasakyta, kad ji įstojo.
„O, Panevėžys!“
Keturių jaunų kūrėjų istorijos rodo, kad Panevėžyje auga stipri kino bendruomenė. Jos nariai kuria filmus, tariasi tarpusavyje, padeda vieni kitiems ir vis dažniau imasi bendrų projektų.
„Nors mūsų nėra tiek daug kaip Vilniuje, bet labai smagu, kad galima vieniems su kitais susirašyti, pafilmuoti. Net nebūtinai kokiam nors festivaliui, bet tiesiog daryti bendrus projektus“, – džiaugiasi G. Dulevičiūtė.
Pasak jos, „Pragiedrulių“ kino akademija tapo vieta, kuri paskatino šį bendruomeniškumą. Čia jauni žmonės ne tik mokosi kino kūrimo, bet ir atranda vieni kitus – būsimus operatorius, režisierius, prodiuserius, scenaristus.
V. Urbelytės nuomone, svarbiausia, kad Panevėžyje norinčiam kurti jaunam žmogui jau nebereikia ieškoti galimybių tik didžiuosiuose miestuose.
A. Povilonis į šį procesą žvelgia dar plačiau. Jo akimis, auganti kino bendruomenė yra dalis Panevėžio kultūrinio atgimimo.
„Nors visi sako, kad po sovietmečio gamyklų miestas liko miręs ir tuščias, man atrodo, kad jis atranda save iš naujo per kultūrą. Jei taip ir toliau, Panevėžys ateityje gali patapti tikru kultūros centru“, – mano Adomas.
O kad Panevėžyje kuriamas kinas jau pradeda būti pastebimas ir už miesto ribų, jauniesiems vietiniams kūrėjams primena vienas paprastas, bet įstrigęs momentas nuvežus savo filmus į Šoblės kino festivalį.
„Vilniečiai pradėjo sakyti: „O, Panevėžys!“. Man atrodo, gerai, kad pagaliau kažkas kitas kuria filmus, ne tik Vilnius“, – sako R. Pšetulskytė.
Naujas kino kalvės vardas
„Pragiedrulių“ kino akademijos garso ir videostudijos kuratorius, kurso vadovas, režisierius Laurynas Valkiūnas džiaugiasi, kad Panevėžys vizionieriškai pažvelgė į kino mokyklos idėją ir padėjo jai gimti.
Trejus metus sėkmingai po Panevėžio muzikinio teatro stogu veikusi „Pragiedrulių“ kino akademija naująjį sezoną pradės kino centre „Garsas“ ir taps „Garso kino mokykla“.
„Laukiame jaunuolių, kuriems įdomu, kaip gimsta kinas, kurie nori ne tik žiūrėti filmus, bet ir patys pamėginti juos kurti. Nesvarbu, ar jau turite patirties – svarbiausia smalsumas, noras eksperimentuoti ir prisiliesti prie kino kūrybos. Manau, kad „Garso kino mokykla“ bus puiki vieta tam išbandyti save“, – sako L. Valkiūnas.
