Neįprasti panevėžiečio menininko Valdo Bručo mediniai kūriniai kalba ne tik apie meistrystę.
Jo rankose medis tampa atmintimi, šeimos istorijomis, vaikystės prisiminimais. Jo dirbtuvėse ąžuolas virsta nėriniu, smuiku, futbolo kamuoliu ar net žmogaus veidu.
Kai kurių detalių storis nesiekia nė pusės milimetro, o vienam kūriniui gali prireikti šimtų valandų darbo. Ir nors technologijos šiandien leidžia atlikti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma, svarbiausiu instrumentu V. Bručas vadina žmogaus rankas.
Nuo reklamos iki interjerų
Nors šiandien V. Bručo vardas labiausiai siejamas su medžiu, jo kūrybinis kelias prasidėjo gerokai anksčiau.
Save Valdas spėjo išbandyti ne vienoje srityje: dirbo reklamoje, daugiau nei du dešimtmečius kūrė interjerus. Bet visuomet tai buvo daug kūrybiškumo reikalaujantys darbai.
Vyresnės kartos panevėžiečiai tikriausiai dar prisimena kadaise Smėlynės gatvėje stovėjusį didžiulį mėsainį. Tai buvo vienas iš darbų, gimusių pirmojoje V. Bručo su bičiuliais įkurtoje reklamos gamybos įmonėje „Grafika“.
Ji buvo įsikūrusi tuometės 15-osios vidurinės mokyklos rūsyje.
„Kai perpranti technologiją, ji tampa tik įrankiu, o tavo akys ir rankos lieka svarbiausiais instrumentais.“
V. Bručas
Tačiau kūrybinį ir verslo etapą netikėtai nutraukė ne nuovargis, o gerokai šiurpesnė patirtis.
„Daug dirbome, kol patekome į grupuočių aiškinimosi mėsmalę. Vieną dieną man įrėmė į kaklą šautuvo vamzdį ir pasakė – viskas. Kai pajutau tą metalą, iš karto pardaviau įmonę“, – prisimena V. Bručas.
Po šio etapo jo gyvenime atsirado interjerai. Daugiau nei dvidešimt metų jis kūrė privačių namų, kavinių, restoranų ir biurų interjerus Lietuvoje, Rusijoje ir Anglijoje. Per tą laiką suskaičiuotų darbų būtų apie šimtą.
Tačiau ir šiame etape pamažu ėmė kirbėti jausmas, kad kūrėjas išsisėmė.
Dirbdamas su interjerais V. Bručas pastebėjo, kad dizaineriams ir baldų gamintojams dažnai trūksta išskirtinių medinių dekoracijų – drožinėtų ar staklėmis išfrezuotų detalių, kurios erdvei suteikia charakterio ir gylio. Tai ir lėmė sprendimą žengti į iki tol mažai pažintą sritį. Valdas nusipirko pirmąsias CNC stakles ir pradėjo mokytis iš naujo.
Mokėsi pats
3D projektavimas ir CNC apdirbimas buvo tarsi visiškai naujas pasaulis. Nors V. Bručas jau turėjo įvairių programų naudojimo patirties, teko iš naujo sėsti į mokinio suolą – tik šįkart jį pakeitė kompiuteris, internetas ir daugybė bandymų.
„Daug žiūrėjau „YouTube“, mokiausi, dariau begalę klaidų. Sugadinau daugybę ruošinių. Bet tai ir yra tyrinėjimas, – pasakoja menininkas. – Kai perpranti technologiją, ji tampa tik įrankiu, o tavo akys ir rankos lieka svarbiausiais instrumentais.“
Šiandien, jei ko nors nežino, Valdas į pagalbą pasitelkia ir dirbtinį intelektą. Tačiau technologijos jam niekada nebuvo tikslas – tik priemonė įgyvendinti tai, ką pirmiausia sukuria vaizduotė.
„Kuo giliau einu į savo amatą, tuo daugiau galimybių atsiveria“, – sako juvelyras.
Jo dirbtuvėse gimsta baldai, lenktos sienos, interjero detalės, bažnyčių durys, altoriai, viešbučių ir restoranų puošybos elementai – tai, ko jokioje parduotuvėje neįmanoma įsigyti.
Dalis darbų iškeliauja į užsienį. Vienas įspūdingesnių buvo Liudviko XVI stiliaus stalas, atkurtas iš kelių neryškių fotografijų.
„Aukcione jo kaina siekė 55 tūkstančius dolerių, bet dvaras nespėjo nupirkti, tad manęs paprašė pagaminti identišką. Suprojektavau stalą 3D, pagaminau komponentus, o talentingi Lietuvos staliai surinko. Šiandien jis stovi Užutrakio dvare, – sako V. Bručas. – Tai buvo tarsi istorijos prikėlimas iš išlikusių pėdsakų – ilgas ir sudėtingas procesas. Bet tokie iššūkiai man patinka.“
Medyje įamžina atmintį
Likusį nuo užsakymų laiką menininkas skiria savo kūrybai – darbams, kuriems sunku pritaikyti įprastą medžio dirbinio pavadinimą. Tai labiau juvelyriniai kūriniai, tik vietoje metalo naudojant medį.
Kiekvienas jų turi savo istoriją. Vienas jautriausių – ažūrinė ąžuolinė servetėlė, įkvėpta mamos rankdarbių.
Menininkas prisimena ją žiemos vakarais, rankose laikančią vąšelį ar virbalus, apsuptą spalvingų siūlų ir rankų darbo tekstilės.
„Mama labai mėgo nerti vąšeliu. Ji paliko mums tiek daug kruopščiai išsiuvinėtų, numegztų ir nunertų darbų. Norėjau tą prisiminimą išsaugoti“, – teigia Valdas.
Šiuolaikiniai 3D skeneriai negalėjo tiksliai užfiksuoti smulkių moters rankomis kurtų servetėlių tekstūrų, todėl menininkui teko ieškoti panašaus rašto ir jį perkurti savaip.
Rėmą taip pat sukūrė pats, įkvėptas mamos nėrinių.
Kai kurių ąžuolinės servetėlės „siūlų“ storis siekia kelis milimetrus, o ir medis pasitaikė trupantis – prireikė gerokai pasistengti, kad šis meno kūrinys išvystų dienos šviesą.
Itin subtilus darbas, reikalavęs milžiniško tikslumo, atsipirko: žvelgiant iš abiejų nėrinio pusių jis atrodo vienodai nuostabiai.
Smuikas, kuris tylės
Dar daugiau asmeninės istorijos slypi kitame kūrinyje – ąžuoliniame smuike.
Jis skirtas seneliui, kurio V. Bručas niekada nematė, – žinojo apie jį tik iš mamos pasakojimų.
Senelis mokėjo keturias kalbas, griežė smuiku ir taisė šiuos trapius instrumentus. Todėl smuikas menininkui tapo ne paprastu kūriniu, o būdu prisiliesti prie žmogaus, kurio pats niekada nepažinojo.
„Aš niekada jo nemačiau, negirdėjau jo muzikos, tačiau tie pasakojimai buvo tarsi melodija, kurią pamažu pradėjau girdėti“, – kalba V. Bručas.
Smuikui ąžuolą jis pasirinko taip pat neatsitiktinai. Iš šios medienos tikrų smuikų negamina, tačiau V. Bručui buvo svarbi ne instrumento paskirtis, bet prasmė: ąžuolas simbolizuoja stiprybę, atmintį ir laiką.
Vien projektavimas kompiuteriu truko keturis mėnesius, gamyba – dar apie aštuonis. Smuiką sudaro 46 dalys, kai kurias jų teko klijuoti pincetu, o ažūrinius ornamentus šlifuoti užsidėjus didinamuosius akinius.
Medines pagamino ir stygas – iš plonų pušies drožlių, susuktų į vamzdelius ir sutvirtintų klijais.
„Jis niekada negros, – sako Valdas apie savąjį senelio smuiką. – Tačiau man tai nėra trūkumas. Tai muzika akims.“
„Muzika skamba galvoje, bet ne ausyse. Užtenka smuiką paimti į rankas, ir apima toks maloniai keistas jausmas, kai per kūną ima bėgioti šiurpuliukai“, – pasakoja menininkas, duodamas patiems išgirsti šią muziką.
Įdomu tai, kad ir kitas menininko senelis buvo itin glaudžiai susijęs su medžiu.
Netoli Smilgių, Pavinkšnių kaime gyvenusio dievdirbio Prano Bručo darbai ir dabar saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Kūrybos geną paveldėjo ir vyresnieji Valdo broliai: Vilius Bručas dirba Kauno zoologijos sodo dailininku, Vydmantas Bručas – žinomas fotomenininkas, taip pat mėgstantis prisiliesti prie medžio.
Nuo futbolo iki autoportreto
Panevėžiečio vaizduotės neriboja nei tradicinės medžio apdirbimo taisyklės, nei įprastos meno formos.
Vienas netikėčiausių jo kūrinių – iš ąžuolo ir riešutmedžio „nunertas“ futbolo kamuolys, kurį sudaro aštuonių skirtingų ažūrinių servetėlių, bylojančių apie namų jaukumą ir mūsų šalies paveldą, fragmentai.
Pasak V. Bručo, šis dirbinys turi savotiškos lietuviškos ironijos. Lietuva futbole pasauliniais laimėjimais pasigirti negali, o nacionalinio stadiono statybos ilgai liko neišsipildžiusia svajone. Tačiau menininkas savo ypatingu kūriniu kviečia susimąstyti, galbūt mums ir nereikia vaikytis futbolo kamuolio – gal visai ne čia slypi mūsų stiprybės.
„Galbūt galime būti nugalėtojai kitur“, – šypsosi.
Dar vienas naujausių jo darbų – autoportretas iš maždaug 1 600 medinių pagaliukų. Kol kiekvienas jų buvo nušlifuotas ir pritaikytas prie veido formos, visas procesas pareikalavo maždaug trijų mėnesių kantraus klijavimo.
Tam tikrame apšvietime išryškėja veido bruožai, o pakeitus šviesą kūrinys atrodo vėl visai kitaip.
„Kiekvienas pagaliukas – tarsi viena mintis, viena diena, viena mažytė pastanga, iš naujo sudedanti mane patį“, – pasakoja V. Bručas.
Idėjų daugiau nei laiko
Atrodo, kad juvelyras galėtų kurti be sustojimo. Jo galvoje – šimtai naujų sumanymų, dirbtuvėse kantriai laukia projektai, kuriems įgyvendinti reikėtų ne vienų metų.
Kad ir iš medžio pagaminta moteriška rankinė. Valdas intriguoja, kad tai tik pirmoji didesnio projekto dalis. Menininko planuose – kurti ir kitus moteriško garderobo elementus bei papuošalus.
Šis projektas atsirado, kai kūrėjas buvo pradėjęs bendradarbiavimo idėją su amerikietės reperės Cardi B komanda ir sukūręs sceninių drabužių vizijas, tačiau iki gamybos taip ir nebuvo prieita.
Tuomet V. Bručas sau pažadėjo sukurti ką nors dar įspūdingesnio. Ir pažadą pradėjo pildyti.
Net ir mažesni kūriniai jam nėra tiesiog daiktai. Kalėdiniai papuošimai, moteriški ir vyriški papuošalai – tarsi nedidelis atsikvėpimas nuo didžiųjų projektų.
„Papuošalų kūrimas – čia kaip saldainis sielai, – juokiasi. – Darai ir jau turi šimtus idėjų į priekį. Tik kad laiko tam būtų!“
O laiko, regis, labiausiai ir stinga.
Menininko darbo diena dažnai trunka mažiausiai 16 valandų – reikia ne tik kurti, bet ir užsidirbti pragyvenimui. Todėl svajonę kada nors visiškai atsiduoti kūrybai vis dar tenka atidėti.
„Nebespėju visko. Tiek daug numatęs projektų į priekį, kad nebėra laiko net pieštukui ar fotoaparatui. O kaip norėtųsi“, – kalba V. Bručas.
Menininkas atvirauja, kad kuo daugiau išmoksta, tuo daugiau klausimų ir galimybių atsiranda.
Jo filosofija paprasta: pagarba medžiui turi eiti greta technologijų, įrankis niekada neturi užgožti idėjos.
Tiesa, Valdo kūriniams Lietuvoje kol kas ne visada lengva rasti vietą ekspozicijose. Jie trapūs, reikalauja ypatingų laikymo sąlygų, apsaugos, net draudimo bendrovės nesiryžta tokio meno drausti. Tačiau juvelyro tai nestabdo.
Nors V. Bručas buvo sulaukęs rimtų siūlymų parduoti savo kūrinius, bent kol kas juos nori pasilaikyti sau, nes kiekvienas darbas turi ypatingą istoriją, jausmą.
„Galiu drožti rankomis arba kurti CNC staklėmis. Esmė ne įrankis, o idėja ir gebėjimas ją įgyvendinti. Kiekviena diena yra pamoka. Ir net būdamas šešiasdešimties vis dar mokausi“, – šypsosi menininkas.
