Integracijos optimistai sako, kad neužtenka stengtis gesinti gaisrus ES – reikia užkirsti jiems kelią. Tačiau kuo baigsis dabartinio gaisro euro zonoje gesinimas?
Prieš šešerius metus prancūzai ir olandai, balsavę prieš ES konstituciją, atrodė ilgam sužlugdę Europos integracijos optimistų viltis. Tačiau finansinė krizė jau privertė peržengti kai kuriuos šalių suverenumo tabu ir integracijos šalininkai, tarp kurių yra ne tik teoretikai, bet ir sprendimų priėmėjai, vėl kalba apie neišvengiamą judėjimą fiskalinės sąjungos link.
„Daugelis buvo įsitikinę, kad ES pasiekė tokį lygį, kada ji turi likti daugmaž stabili daug metų. Tai etapas, kada daugiau Europos integracijos negali būti, nes žmonės to nenori (ir tai labai aiškiai pasakė referendumuose Prancūzijoje ir Olandijoje). Kita vertus, atgal grįžti irgi nelabai išeina, kadangi jau sukurtas pakankamai stabilus save palaikančių politikų ir institucijų tinklas. Tačiau euro krizė rodo, kad tai nėra tiesa – dabartinė situacija nėra stabili, – sako dr. Klaudijus Maniokas, viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ valdybos pirmininkas. – Daugeliui akivaizdu, kad status quo ilgiau yra neįmanomas. Pasakius tai, atsiranda daug papildomų klausimų dėl judėjimo krypties“.
Nepolitizuota integracija, kuri ilgą laiką vyko be didesnių viešų kontroversijų ir diskusijų, pasiekė savo ribas.
Nejautri integracija baigėsi
„Nepolitizuota arba politiškai nelabai matoma integracija, kuri vyko per bendrąją rinką ir ilgą laiką vyko be didesnių viešų kontroversijų ir diskusijų, pasiekė savo ribas. Matome, kad šitas projektas sukelia įvairias pasekmes, kurios gali sąlygoti ir tai, kad visuomenė aktyviau dalyvaus prieštaraudama integracijos gilinimui, kuri anksčiau buvo tik ES elito reikalas“, – mano Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius dr. Ramūnas Vilpišauskas.
Gilesnės integracijos idėja Graikijos finansų gelbėjimo kontekste yra itin nepopuliari tarp rinkėjų – ir tarp turtingesnių šiauriečių, kuriems tenka gelbėjimo našta, ir tarp pačių Graikų, kuriems reikia taikstytis su paramos paketuose brukamais taupymo sprendimais. Graikai savo nuomonę pareiškė masiniais protestais ir riaušėmis, o Vokietijoje kanclerės Angelos Merkel partijos populiarumas rinkimuose toliau smunka.
Pasak K. Manioko, politinė integracijos kaina yra itin aukšta visų pirma dėl to, kad Europa neturi vieningos tautos. „Nėra pagrindo, kuris įteisintų tuos pervedimus iš turtingesniųjų skurdesniems arba daugiau problemų turintiems regionams. Labai didelė šito projekto politinė kaina. Niekas nenori mokėti už kitų „išlaidavimą“, kaip dabar vadinama. Tas matosi Vokietijoje, Suomijoje, Slovakijoje, kitose šalyse, kurios laikosi griežtesnės fiskalinės disciplinos“, – sako K. Maniokas.
R. Vilpišauskas.
Sulaužė tabu
Tačiau Europos elitas vis dėlto laužo fiskalinės sąjungos temos tabu, tiesa, atsargiai rinkdamasis žodžius. Praėjusį mėnesį A. Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pasiūlė įvesti pelno mokesčio standartus, kad ES šalys neviliotų verslų ypatingai žemais mokesčiais, bei pasiūlė valstybėms savo konstitucijose nustatyti deficito ribas.
Tuo metu Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble praėjusią savaitę pareiškė, kad ES sutartys turi būti peržiūrėtos sudarant galimybę imtis bendros mokesčių politikos, o apie „sprendimus priimantį“ Europos finansų ministrą sau leido prabilti ir Europos centrinio banko vadovas Jeanas Claude‘as Trichet.
Dar entuziastingesni yra Nobelio ekonomikos premijos laureatai Nourielis Roubinis bei Josephas Stiglitzas, garsūs politikai, kaip buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis, buvęs britų premjeras Tony Blairas ir buvęs Ispanijos premjeras Felipe Gonzalesas, susibūrę į Vokietijos milijardieriaus Nicolaso Berggrueno įkurtą „Europos ateities tarybą“. Jie šią savaitę agitavo, kad Europa turi tapti politine sąjunga arba galiausiai išsiskirstyti.
Tačiau sutarčių peržiūrėjimas ir ratifikavimas užtruktų žymiai ilgiau nei tęsiasi dabartinė krizė. Todėl, R. Vilpišausko nuomone, kalbos Europos integraciją gerokai nutolusios nuo realiai iškilusių problemų sprendimo – kad kiekviena ES šalis gyventų pagal galimybes.
Nukrypsta nuo problemos
„Įvedus vieningą valiutą ir pinigų politiką, esminis jos palydovas buvo sutarimas dėl bendrų taisyklių biudžeto politikos srity. Tai buvo politiškai tinkamiausias būdas, kaip neharmonizuojant mokesčių politikos ir nesukuriant fiskalinės sąjungos visgi sudaryti sąlygas naudotis vieningos valiutos privalumais. Tų taisyklių nesilaikymas buvo viena iš priežasčių, kodėl dalis šalių yra patekusios į bėdą“, – sako R. Vilpišauskas.
Pasak jo, daugeliu dabartinių sprendimų tiesiog norima sustiprinti paskatas valstybėms laikytis jau seniai galiojančių taisyklių – Stabilumo pakto nuostatų dėl deficito, infliacijos ir valstybės skolos. Tačiau R. Vilpišauskas pripažįsta, kad kai kurie ženklai, ne tik kalbos, rodo judėjimą fiskalinės sąjungos link.
Euroobligacijų įvedimas ilgainiui tik dar labiau sustiprintų paskatas Graikijai elgtis taip, kaip ji elgėsi iki krizės pradžios.
„Galima atrasti tam tikrų žingsnių šia kryptimi: Europos stabilizavimo mechanizmas, kuris nuo 2013 metų turi tapti nuolat veikiančiu, ir kai kurie ECB veiksmai superkant obligacijas lyg ir rodo judėjimą fiskalinės sąjungos kryptimi, bet manau, kad dar anksti apie tai kalbėti. O tie, kurie apie tai kalba, turbūt iš tikrųjų kalba apie tai, ką jie norėtų matyti, o ne apie tai, kas vyksta. Šiuo atžvilgiu man atrodo, kad yra labai daug normatyvizmo diskusijose apie dabartinę euro zonos būklę ir apie tai, kaip jos problemos turėtų būti sprendžiamos“, – sako politologas.
Euroobligacijos gali būti neišvengiamos
Vokietijos kanclerė A. Merkel tvirtai pasakė, kad euroobligacijų įvedimas, kuris būtų, ko gero, paskutinis žingsnis prieš įžengiant į fiskalinę sąjungą, būtų „klaidingas kelias“ ir ji nesiruošia juo eiti. Tačiau gali susidaryti tokia situacija, kurioje šis kelias taptų vieninteliu išsigelbėjimu.
Euroobligacijos leistų visoms euro zonos valstybėms skolintis kartu, o ne atskirai. Taigi Graikija galėtų pasiskolinti iš finansų rinkų. Kaip ir Graikija, kai kurios kitos valstybės galėtų skolintis už mažesnes palūkanas, nei dabar. Tiesa, reitingų agentūra „Standard & Poor‘s“ jau pareiškė, kad euro zonos obligacijų reitingas būtų nustatytas pagal silpniausią šalį, taigi Vokietijai ir kitoms konkurencingoms euro zonos šalims tai būtų dvi plytos į kuprinę – ir didesnės palūkanos, ir atsakomybė už prasiskolinusius.
„Jei krizės priežastys susijusios su neatsakinga viešųjų finansų politika ar konkurencingumo trūkumu, tai euroobligacijų įvedimas trumpalaikiu laikotarpiu turbūt padėtų Graikijai, bet ilgainiui jis tik dar labiau sustiprintų paskatas elgtis taip, kaip buvo elgiamasi iki krizės pradžios“, – sako R. Vilpišauskas.
Tačiau jis svarsto, kad situacija per ateinančius du mėnesius gali itin pablogėti, ir neradus kitų instrumentų gali būti siekiama rinkas nuraminti būtent euroobligacijomis. „Gali būti, kad susidarys tokia situacija, kai atrodys, kad trumpalaikė žala nieko kito nedarant gali būti tokia rimta, jog bus nuspręsta imtis šio žingsnio“, – sako R. Vilpišauskas.
