Rugsėjo 4 d. D. Straussas-Kahnas su žmona sugrįžo į Prancūziją.
Šią savaitę Prancūzijos žiniasklaida ir toliau linksniuoja į tėvynę grįžusio socialisto Dominique’o Strausso-Kahno vardą ir domisi jo galimybėmis sugrįžti į šalies politinę areną. Spauda taip pat rašo apie Libijos sukilėlių rasinę neapykantą atvykėlių iš pietinės Afrikos atžvilgiu bei Somalį kankinantį badą.
Prancūzijos socialistai neskuba klausytis DSK
Rugsėjo 4 d. į Prancūziją grįžus Dominique’ui Straussui-Kahnui (DSK) žiniasklaida nesiliauja smalsauti apie politinėse stovyklose vyraujančias nuomones. Sprendžiant iš Prancūzijos Socialistų partijos atstovų nusistatymo, buvusio Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovo sprendimas nutraukti tylos įžadus būtų naudingas, tačiau nėra būtinas, rašo „Le Figaro“.
DSK turėtų prabilti po dviejų savaičių. Tačiau, „Le Monde“ teigimu, jis kalbės ne apie tai, kas nutiko viešbučio „Sofitel“ kambaryje, ar galimus įtarimus dėl valdančiosios dešinės vaidmens jam pateikiant kaltinimus. DSK bus svarbu išsiaiškinti, ar Prancūzijos piliečiai sugebės jį pripažinti kaip galintį pasitarnauti Respublikai.
Socialistų partija pralaukė beveik ketverius metus, kad galiausiai sužinotų apie DSK pasiryžimą grįžti į Prancūziją ir ruoštis atstovauti socialistams per kitų metų prezidento rinkimus. Panašu, kad dar kelios savaitės laukimo neišsems buvusio TVF vadovo kolegų kantrybės. Be to, nors DSK žinios ekonomikos srityje galėtų praversti partijai, jos nėra būtinos, teigė Socialistų partijos atstovas spaudai.
Kaip pastebi „Le Figaro“, DSK atveju užsitęsusi tyla ir nekantrumas sulaukti jo grįžimo į viešąją erdvę ypač daug sumaišties kelia pagrindiniams Socialistų partijos kandidatams į prezidentus – buvusio TVF vadovo ilgaamžei sąjungininkei Martine Aubry ir jo konkurentui François Hollande’ui. Svarbiausia, kad šie nepasirodytų kaip mokinukai, nekantraujantys gauti įvertinimus iš savo mokytojo, rašo „Le Figaro“.
Be to, DSK ištarto žodžio pasekmės yra sunkiai nuspėjamos. Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad dauguma prancūzų (o ypač prancūzių) jo nebenori matyti šalies politikoje. Taigi jeigu DSK pareikš remiantis M. Aubry kandidatūrą, jos reitingai gali kristi, skelbia „Le Monde“.
Bet ar tikrai galima neklausyti to, kuris Socialistų partijoje yra vienintelis asmuo, galintis padėti išspręsti siaučiančią krizę? F. Hollande’as linkęs teigiamai atsakyti į šį klausimą. Jis pripažino savo buvusio varžovo tik tarptautinių finansų išmanymą ir jį priskyrė prie „tų, kurių nuomonę norėtųsi išgirsti“. Kitaip tariant, DSK toli gražu nėra vienintelis ekonomiką išmanantis ekspertas.
Vis dėlto buvusių DSK šalininkų balsas spaudoje, internete ar per televiziją skamba garsiau ir įtikinamiau. Jie visi pripažįsta, kad šiais sunkiais laikais Prancūzijai prireiks buvusio TVF vadovo talento. „Dominique’ui pasiaiškinus, jo poziciją norės išgirsti labai daug kas, ir tada bus verta jį turėti savo, o ne priešininkų pusėje“, – teigia vienas „Le Monde“ cituojamas šaltinis.
Galimo DSK vaidmens scenarijai Socialistų partijoje verčia ir kitas politines stovyklas neprarasti budrumo. Pasak komunistų, kurie niekada nevertino buvusio TVF vadovo, Prancūzijos politinė kairė neturėtų laukti DSK nurodymų ir turėtų elgtis „netgi priešingai“. Šalies dešinieji aiškiai pastebi sujudimą Socialistų partijoje, tačiau lieka labai diplomatiški. Nemažai jų pripažįsta DSK kompetenciją ir tai, kad anksčiau ar vėliau jį reikės išgirsti.
Libijos sukilėliai nesutaria su imigrantais iš juodosios Afrikos
Sukilėliai Libijoje savo pyktį nukreipė į M. Gaddafio pusėje kovojusius imigrantus iš Užsachario Afrikos.
Libijoje, nekantriai laukiančioje savo naujos ateities kontūrų, sukilėliai prieš Muammaro Gaddafio režimą ieško atpirkimo ožių. Tarp jų esama nemažai imigrantų iš Užsachario Afrikos, rašo „Le Figaro“. Pastarieji į Libiją atvyko suvilioti samdomų režimo karių duona.
Dienraščio teigimu, M. Gaddafio šalininkų persekiojimas dažnai virsta „juodųjų medžiokle“. Pavyzdžiui, vieno Tripolio rajono policijos nuovadoje iš 60 sulaikytųjų net 40 yra atvykėliai iš Užsachario. Pasak kalbinto vietos policijos nario, M. Gaddafis kviesdavo užsieniečius iš visos juodosios Afrikos ir jiems suteikdavo Libijos pilietybę.
M. Gaddafis buvo tituluojamas „Afrikos karalių karaliumi“, o samdomi kariai jam buvo reikalingi tam, kad padėtų „ susidoroti su Libijos tauta“. Šalies diktatoriaus šalininkų gretoms priklausę imigrantai suteikia pagrindą tradicinei Libijos gyventojų neapykantai atvykėliams iš juodosios Afrikos.
„Tikra tiesa, libiai nemėgsta juodųjų, tačiau tik dėl jų daromų nusikaltimų“, – dienraštis cituoja vieną policijos atstovą.
Kai kurie sukilėlių suimti ir kalinami imigrantai teigia niekada nesikovę M. Gaddafio pusėje. Tačiau tada neaišku, kaip jiems pavyko gauti leidimą gyventi Libijoje, samprotauja režimo priešininkai.
Savo vykdoma politika, naftos ištekliais ir nesunkiai pasiekiama Libija sulaukdavo daug imigrantų. Atvykėliai iš pietų ne kartą buvo kaltinami dėl kriminalinių nusikaltimų augimo, ir prieš juos vyko pogromai. Vienas „Le Figaro“ cituojamų imigrantų tikino, kad gyvenimas nebuvo lengvas dar esant M. Gadaffio režimui: juodieji kartais nesulaukdavo atlyginimo, gatvėje į juos mėtydavo akmenis ar be jokios priežasties stabdydavo policija.
Tačiau šalyje įvykusi revoliucija dar labiau apsunkino imigrantų, kurių skaičius siekia daugiau nei milijoną, padėtį. Jie prarado visas savo santaupas, mobiliuosius telefonus ir netgi asmens dokumentus ir yra priversti likti įkurtose pabėgėlių stovyklose, prižiūrimi sukilėlių. „Tik Jungtinės Tautos gali mus išgelbėti“, – dienraščiui prasitarė atvykėlis iš Nigerijos.
Badas Somalio pusiasalyje ir toliau plinta
Somalyje dėl bado kenčia apie 4 mln. žmonių.
Somalio pietuose plinta badas. Šią savaitę Jungtinės Tautos (JT) į bado apimtų vietovių sąrašą įtraukė naują – Bay provinciją, rašo „Libération“. Tai – šešta bado zona, oficialiai pripažinta per pastaruosius pusantro mėnesio.
Užsienio šalių ekspertų optimizmas senka. Krizės epicentras yra Somalio pietuose ir centrinėje dalyje. Iš viso dėl bado šalyje kenčia 4 milijonai žmonių. Iš jų 750 tūkstančių per ateinančius keturis mėnesius gresia mirtis, jeigu nieko nebus daroma, skelbė JT atstovai.
Kaip pastebi „Libération“, dar liepos mėnesį JT baiminosi dėl 450 tūkst. gyvybių. Taigi akivaizdu, kad krizė sunkėja. Bay provincijoje situacija yra pati prasčiausia: dėl maisto produktų trūkumo kenčia net 58 procentai žmonių. Kad regione paskelbtų bado padėtį, JT yra numačiusi perpus mažesnį skaičių.
Bay provincijoje badas siautė ir praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje, o jos sostinė netgi buvo praminta „mirties miestu“, primena „Libération“. Regioną kontroliuoja sukilėliai džihadistai, ginklu kovojantys prieš silpną vyriausybę. Jau dvidešimtmetį Somalyje besitęsiantis pilietinis karas apsunkina humanitarines tarptautinės bendruomenės pastangas.
Kaip teigė vienas dienraščio cituojamas organizacijos „Gydytojai be sienų“ atstovas, nuolat vyksta derybos su konfliktuojančiomis šalimis, kad būtų palengvintas humanitarinio personalo priėjimas prie badaujančiųjų. Tačiau verta pratintis prie minties, kad sunkiausioje padėtyje atsidūrę Somalio gyventojai galbūt taip ir nebus niekada nebus pasiekti.
