Vienuolika metų Pietų Prancūzijoje, gyvenimas šalia Viduržemio jūros, saulė ir visai kitoks žmonių mentalitetas. Vėliau – karjera tarptautinėje korporacijoje Vilniuje. Atrodytų, keltis į Panevėžį po tokios patirties būtų sunkus sprendimas. Tačiau panevėžietės, Panevėžio NOW agentūros verslo aplinkos projektų vadovės Kristinos Klimaitės istorijoje nebuvo dramatiško ryto, kai staiga nusprendė grįžti į gimtąjį miestą.
Sprendimą sugrįžti Kristina subrandino pamažu. Per pandemiją dar labiau sustiprėjo šeimos ilgesys, noras, kad vaikai dažniau matytų senelius, o gyvenime atsirado troškimas to, ko ne visada galima nusipirkti už didesnį atlyginimą, – ramybės, artumo ir jausmo, kad esi savo vietoje.
Šiandien K. Klimaitė sako jaučianti, kad čia, Panevėžyje, patiria pilnatvę. Ji dirba su jaunais talentais ir žmonių pritraukimu į miestą, pati tapusi pavyzdžiu tiems, kurie svarsto apie grįžimą į Lietuvą.
„Šiuo gyvenimo etapu jaučiuosi, kad išsipildė karjeros lūkesčiai, jaučiu darbų prasmę. Man labai gera, kad vaikai gali matyti senelius. Galbūt dabar labiausiai jaučiu ramybę“, – prisipažįsta pašnekovė.
Į Prancūziją – trumpam
Klimaitės meilės istorija su Prancūzija prasidėjo dar 2009-aisiais. Kai baigusi studijas Vilniaus universitete, išvyko į Pietų Prancūziją.
Tuo metu Lietuvoje buvo ekonominė krizė, o viduje kirbėjo naujų patirčių troškimas.
„Nebuvo vienos priežasties, kodėl išvykau, – sako ji. – Tiesiog prasidėjo ekonominė krizė Lietuvoje, o tas jaunatviškas maksimalizmas kvietė pamatyti pasaulio. Prancūzija labai žavėjo savo kultūra, kalba.“
Tebestudijuodama K. Klimaitė mokė prancūzų kalbos individualiai ir būtent per vieną savo mokinę gavo progą išvykti.
„Planas buvo trumpam“, – šypsosi prisiminusi.
Tik tas „trumpam“ virto vienuolika metų.
Prancūzijoje susikūrė Kristinos šeima, gimė vaikai, atsirado darbas ir kasdienybė.
Šalis, kuri iš pradžių buvo tarsi nuotykis, pamažu tapo namais.
Tačiau pirmasis susidūrimas su realybe greitai išsklaidė dalį romantiškų iliuzijų.
Dužo iliuzijos, bet ne svajonės
Merginai, ką tik baigusiai studijas, Pietų Prancūzija atrodė kaip svajonė – jūra, saulė, kalnai, prancūzų kultūra ir visiškai kitoks gyvenimas.
Tačiau netrukus tuos rožinius akinius teko nusiimti ir suprasti, kad gyvenimas svetur nėra nesibaigiančios atostogos.
„Šiek tiek sudužo stereotipai ir lūkesčiai. Buvo iliuzija, kad visi lauks išskėstomis rankomis, viskas bus labai smagu, lakstysime aplink Eifelio bokštą, vaikščiosime po muziejus ir gersime vyną. Bet taip nebuvo“, – pasakoja Kristina.
Teko ieškoti darbo, spręsti finansinius klausimus, tvarkytis su biurokratiniais reikalais ir mokytis gyventi pagal visiškai kitokias prancūziškas taisykles.
Kartais, pasak jos, atrodydavo, kad pateko į užburtą ratą.
„Norint išsinuomoti būstą reikia turėti sąskaitą banke, o norint turėti sąskaitą banke – reikia elektros sąskaitos. Toks užburtas mechanizmas“, – šypsosi moteris.
Buvo akimirkų, kai nuo tokios sistemos rankos svirdavo. Tačiau po truputį viskas stojo į savo vietas.
„Nebuvo nei labai tragiškai sunku, nei labai lengva. Tiesiog teko suprasti, kad gyvenimas ten yra ne vien atostogos ir pasivaikščiojimas prie jūros su taure vyno“, – sako pašnekovė.
Ir vis dėlto tas kraštas turėjo nepaprasto grožio. Nica, kurioje Kristina gyveno, buvo tarptautinis, daugiakultūris miestas, šalia – jūra, kalnai, Monakas, Italija.
Merginai iš Lietuvos visa tai buvo didžiulė patirtis.
Tapti prancūze nepavyko
Dar vienas išbandymas K. Klimaitei tapo kalba.
Nors prancūzų kalbą buvo studijavusi ir jos ilgai mokėsi, tik atvykusi suprato, kad akademinė ir gyva kasdienė prancūzų kalba – du skirtingi pasauliai.
„Nuvykusi ten supratau, kad mokėjau tarsi literatūrinę, šešioliktojo amžiaus kalbą. Kasdienėje aplinkoje žmonės kalbėjo visai kitaip“, – pašnekovė šypsosi, kad prireikė kelerių metų, kol įgudo.
„Labai sunki kalba. Tačiau kai ją išmoksti, daug kas atsiveria. Kalbą iš tikrųjų išmoksti tik bendraudamas, kai pats perlipi per savo vidinį barjerą. Tada pradedi jaustis daug laisviau“, – sako Kristina.
Nors Pietų Prancūzijoje praleido vienuolika metų, visiškai sava šioje aplinkoje lietuvė netapo. Tam įtakos turėjo ne tik kalba, bet ir skirtingas žmonių bendravimo būdas.
Pietiečiai K. Klimaitei pasirodė atlapaširdžiai, tačiau už šio atvirumo slėpėsi gana uždaras savas žmonių ratas.
Su prancūzais, anot jos, lengva užmegzti pokalbį, tačiau tapti artimu žmogumi – visai kas kita.
„Nemanau, kad iki galo prie jų pritapau. Su žmonėmis lengva bendrauti, bet kad tave iš tikrųjų priimtų į savo artimą draugų ratą ir kad jaustumeisi visiškai savas – tam reikia laiko“, – patikina.
Pastebėjo Kristina ir tam tikro prancūzų arogantiškumo, tačiau ilgainiui suprato, kad norint gerai jaustis kitoje šalyje nebūtina atsisakyti savo tapatybės ir bandyti tapti vietiniu.
„Gali puikiai gyventi būdamas lietuvis. Net tavo akcentas tampa tarsi tapatybės kortelė – jo nereikia nei gėdytis, nei slėpti“, – mano pašnekovė.
Ilgesį nusvėrė realybė
Po vienuolikos metų Prancūzijoje K. Klimaitės šeima pradėjo galvoti apie grįžimą. Tačiau vieno praregėjimo, kaip sako moteris, nebuvo.
„Nebuvo tokio ryto, kai atsikėliau ir supratau: viskas, grįžtame. Sprendimas brendo ilgai“, – neslepia Kristina.
Pandemija – vienas iš tų laikotarpių, kai žmonės buvo priversti sustoti ir iš naujo įvertinti, kas jiems svarbu.
Lietuvoje liko tėvai, brolis, draugai. Šeima visuomet grįždavo į Lietuvą, vaikus mokė lietuviškai, tačiau vis labiau norėjosi, kad jie ne tik mokėtų kalbą, bet ir gyventų arčiau senelių.
„Toks nuotolinis ilgesys visada buvo. Sprendimas grįžti buvo labai natūralus. Iš pradžių pagalvojau: gal pabandysim grįžti vasarai, gal pabūsim šiek tiek ilgiau. O tas ilgiau galiausiai virto supratimu, kad norisi pasilikti. Žinoma, nesakau, kad dabar jau visam gyvenimui esame čia. Žmogus – ne medis: gali judėti, gali išvykti. Aš visada norėjau pamatyti pasaulį ir tikrai skatinsiu vaikus keliauti“, – kalba Kristina.
Visgi Prancūzijoje liko daug brangių dalykų – draugai, prisiminimai, saulė, jūra, maistas, kultūra. Ir gyvenimo laisvė.
„Ilgiuosi ir tam tikro lengvumo – mokėjimo džiaugtis paprastais dalykais, tų šypsenų“, – sako pašnekovė, bet priduria: grįžtant į Lietuvą visgi teko pasverti ne tik tai, ko ilgėsis, bet ir tai, ko norisi iš savo gyvenimo šiandien.
Prancūzijoje tuo metu vis dažniau teko susidurti nerimą keliančia realybe – šalyje buvo nemažai teroristinių išpuolių. Tai taip pat stiprino norą gyventi ramiau, saugiau, kitokiu tempu.
Lietuvoje atsirado tai, ko tuo metu labiausiai norėjosi.
Panevėžys nustebino
Į Panevėžį Kristina visą laiką sugrįždavo aplankyti tėvų. Tačiau apsilankymas kartą ar du per metus ir gyvenimas čia – visiškai skirtingi dalykai.
„Tokie apsilankymai dažniausiai būdavo tarsi euforijos momentai – šventės, Kalėdos, kai visi susitinka. Kai grįžome gyventi, atsirado rutina. Tada miestą pradėjau matyti visai kitaip“, – sako K. Klimaitė.
Ir Panevėžys, anot jos, išties nustebino. Ne tik sutvarkytais parkais, viešosiomis erdvėmis, atnaujintais pastatais, bet ir žmonėmis.
Ji prisipažįsta vaikystės ir jaunystės Panevėžį prisimenanti visai kitaip.
„Miestas pasirodė labai šviesus, jaunas ir gyvas. Toks, kuriame norisi likti“, – šypsosi K. Klimaitė.
Grįžtant į Lietuvą, anot Kristinos, nerimo netrūko, o daugiausia klausimų kėlė vaikų ateitis.
Atžalos augusios Prancūzijoje, todėl šeimai rūpėjo, kaip joms seksis prisitaikyti prie Lietuvos mokyklos ir švietimo sistemos.
„Pagrindiniai iššūkiai galbūt buvo susiję su vaikais. Jie buvo maži, todėl kilo nerimas, kaip jiems seksis pritapti, kaip jie jausis Lietuvos mokyklos ir švietimo sistemoje“, – sako Kristina.
Vis dėlto baimės netruko išsisklaidyti. Iš pradžių šeima metus gyveno Vilniuje. Tik vėliau persikėlė į Panevėžį. Čia vaikai greitai atrado savo vietą – mokyklą, draugus, o tarp bendraamžių sutiko ir kitų iš užsienio grįžusių šeimų vaikų.
„Kažkokio didelio streso nebuvo. Viskas taip labai pamažu, natūraliai ir organiškai susidėliojo“, – sako K. Klimaitė.
Moterį maloniai nustebino ir Panevėžio švietimo įstaigų požiūris. Anot jos, čia šeima pajuto, kad grįžtantys žmonės yra laukiami.
Mato daug galimybių
Grįžusi į Panevėžį K. Klimaitė neturėjo ilgai sukti galvos dėl darbo – jis, kaip pati sako, ją susirado pats.
Atvykusi iš Prancūzijos kurį laiką dirbo Vilniuje nuotoliniu būdu, tačiau ilgainiui norėjosi ne tik turėti darbą, bet ir jausti jo prasmę. Dabartinė veikla susijusi su talentų pritraukimu, jaunais žmonėmis ir Panevėžio patrauklumo didinimu.
Ją maloniai nustebino ir pati darbo aplinka. Kolektyvą ir darbo kultūrą ji vadina vienais didžiausių savo atradimų grįžus į Lietuvą.
„Kolektyvas nuostabus, darbo kultūra taip pat labai gera. Tai džiugina“, – sako.
Kristinos istorija nėra vienintelė. Aplink ją, kaip tvirtina, daugėja jaunų šeimų, kurios į Panevėžį grįžta iš Vilniaus, kitų Lietuvos miestų ar užsienio. Ir priežasčių tam, jos manymu, netrūksta.
Svarbūs tampa labai praktiški dalykai – būsto kainos, švietimo galimybės, trumpi atstumai, mažesnės spūstys ir daugiau laiko šeimai.
Panevėžyje į darbą ar kitą miesto vietą galima nueiti per keliolika minučių, o gyvenant sostinėje vien kelionė iš miegamojo rajono į centrą kartais užtrunka tiek pat, kiek iš Panevėžio nuvažiuoti į Vilnių.
Tačiau, anot Kristinos, vien patogumo nepakanka paaiškinti, kodėl žmonės ryžtasi grįžti. Vis svarbesnės tampa ir šaknys, šeimos artumas bei noras gyventi ne vien dėl didesnio atlyginimo.
„Atsiranda supratimas, kad pinigai nėra viskas. Laikas, praleistas su seneliais ir šeima, gali būti daug vertingesnis už kažkokį ypač didelį uždarbį“, – įsitikinusi.
Gyvendama užsienyje K. Klimaitė suprato, kad karjera ir šeimos gyvenimas nebūtinai turi konkuruoti tarpusavyje. Grįžusi į Panevėžį ji atrado galimybę derinti abu dalykus.
Anot jos, mieste netrūksta darbdavių, ieškančių motyvuotų žmonių, o pasirinkimų daugėja ir tiems, kurie nori mokytis ar keisti profesinę kryptį.
„Turime puikių darbdavių, kurie labai nori jaunų specialistų. Ir jauni čia nebūtinai reiškia ką tik mokyklą ar universitetą baigusius žmones – svarbu, kad žmogus ateitų motyvuotas, – sako ji. – Man atrodo, kad Panevėžys yra palanki terpė daryti karjerą ir kartu turėti gana patogų šeiminį gyvenimą.“
Būtent kasdienio gyvenimo patogumą ji dabar vertina gerokai labiau nei anksčiau. Trumpi atstumai, mažiau laiko kelyje, galimybė greitai pasiekti darbą ar mokyklą – visa tai, anot jos, leidžia daugiau laiko skirti šeimai ir sau.
Į miestą žiūri kitomis akimis
Po vienuolikos metų Prancūzijoje grįžusi į Panevėžį Kristina į gimtąjį miestą žiūri kiek kitaip nei prieš išvykdama.
Dabar ji turi nemažai vietų, kuriose mėgsta leisti laiką – vaikščioti Skaistakalnio parke, prie „Ekrano“ marių, užsukti į atnaujintas miesto erdves, senamiestį ar Stasio Eidrigevičiaus menų centrą.
„Manau, kad pasaulio pamatymas davė lengvesnį požiūrį į tam tikrus dalykus. Supratimą, kad žolė kitur ne visada žalesnė.“
K. Klimaitė
Tačiau svarbios ne tik tos vietos, kurias galima rasti miesto žemėlapyje.
„Ir, žinoma, tėvų kiemas, jų sodas – tokios labai asmeniškos vietos taip pat turi savo žavesio“, – šypsosi Kristina.
Ji sako, kad Panevėžyje atsiranda vis daugiau vietų, kuriose norisi susitikti su draugais, pavakarieniauti su šeima ar nueiti į renginį. Jai svarbu ir tai, kad miestas keičiasi ne tik fiziškai, bet ir savo atmosfera.
Prancūzijos skonis liko kasdienybėje
Prancūzijoje K. Klimaitė atrado ir kitokį santykį su maistu. Kadangi gyveno netoli Italijos, jai ypač patiko lengva Pietų Europos virtuvė – švieži produktai, paprasti patiekalai ir ilgesnis pasisėdėjimas prie stalo.
Grįžusi ji nepradėjo gaminti prancūziškų patiekalų pagal receptus, tačiau iš Prancūzijos parsivežė kitą požiūrį į valgymą.
„Gal net ne pats patiekalas yra svarbiausia, o tas bendravimo prie stalo momentas, mėgavimasis maistu“, – tvirtina pašnekovė.
Tiesa, gyvendama Prancūzijoje ji pasiilgdavo lietuviškų dalykų. Ypač juodos duonos ir lietuviškų pieno produktų, kurių, juokauja, grįžusi į Lietuvą atsivalgė iki soties.
Laisvalaikio, auginant vaikus, nėra daug. Bet kai jo atsiranda, Kristina skaito, vaikšto, leidžia laiką gamtoje, keliauja po Lietuvą.
Ypač ji pasiilgo lietuviškų metų laikų. Net žiema, kurios kadaise galėjo ir nesinorėti, po gyvenimo karštoje Pietų Prancūzijoje tapo laukiamu metų laiku.
Padėjo kitaip pažvelgti į Lietuvą
Vienuolika metų Prancūzijoje Kristinai davė daug daugiau nei kalbą, darbo patirtį ar prisiminimus. Gyvenimas kitoje šalyje pakeitė ir jos požiūrį į Lietuvą.
„Manau, kad pasaulio pamatymas davė lengvesnį požiūrį į tam tikrus dalykus. Supratimą, kad žolė kitur ne visada žalesnė“, – šypsosi Kristina.
Gyvendama svetur ji pradėjo labiau vertinti dalykus, kurių anksčiau galbūt nepastebėdavo – Lietuvos gamtą, metų laikų kaitą, trumpus atstumus, šeimos artumą ir draugus.
Dabar K. Klimaitei svarbu ir tai, kad po darbo nereikia valandų valandas praleisti kelyje, o vaikai gali dažnai matyti senelius.
„Tai, kas anksčiau buvo savaime suprantama, šiandien kartais atrodo kaip didelė dovana“, – prisipažįsta pašnekovė.
