Penkiasdešimt metų vienoje darbovietėje ir penkiasdešimt metų santuokoje – šiandien tokia dviguba sukaktis atrodo beveik neįtikėtina. Tačiau Respublikinės Panevėžio ligoninės Hemodializės-nefrologijos skyriaus vyresniajai slaugytojai Irenai Vasiliauskienei tai tiesiog jos gyvenimas.
Per tuos penkis dešimtmečius keitėsi medicina, technologijos, pacientų gydymo galimybės, augo šeima. Tačiau vienas dalykas liko nepakitęs: noras būti šalia žmogaus, kai jam labiausiai reikia pagalbos.
Pasirinko dar vaikystėje
Irenos Vasiliauskienės kelias į mediciną prasidėjo gerokai anksčiau, nei ji pati galėjo apie tai rimtai susimąstyti.
Atokioje pamiškės sodyboje Biržų rajone ūkininkų šeimoje augusi mergaitė kažkodėl jau vaikystėje žinojo, kad jos gyvenimas bus susijęs su medicina. Susižeidė kas nors aplinkui – Irena jau skubėdavo tvarstyti. Reikėjo pasirūpinti kitu – ji būdavo šalia. Todėl kai reikėjo apsispręsti, ką toliau studijuoti, sudėtinga nebuvo.
„Dar būdama vaikas žinojau, kad užaugusi dirbsiu ligoninėje. Iš kur tas jausmas – net neįsivaizduoju. Esu kaimo, gal tiksliau pamiškės, vaikas, bet visi žinojo, kad kito varianto kaip medicina man nebuvo“, – šypsosi I. Vasiliauskienė.
Net pradėjusi mokytis tuometėje Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokykloje Irena jautė keistą pažįstamumą – tarsi daug ką jau mokėtų ir žinotų.
Ir pirmosiomis darbo dienomis nejuto nei didelės baimės, nei nepasitikėjimo savimi. Atrodė, kad atsidūrė būtent ten, kur ir turėjo būti.
Šiandien Irena į tai žvelgia su šypsena ir nedidelę paslaptį palieka likimui.
„Gal tai reinkarnacija? Gal ankstesniame gyvenime taip pat dirbau medicinos srityje“, – svarsto.
„Kolegės kartais pajuokauja, kad mes, slaugytojos, esame gydytojų tarnaitės, tačiau aš tokia niekuomet nesijaučiau.“
I. Vasiliauskienė
Santuoka padėjo likti Panevėžyje
Tiesa, tais laikais vien noro sekti pašaukimu neužteko. Baigiančios medicinos mokyklą jaunos specialistės laukė paskyrimas – darbo vietos anuomet nebuvo pasirenkamos taip, kaip šiandien.
Vasiliauskienei teko galvoti, kur ją nuves profesinis kelias.
Tačiau tuo pat metu į jos gyvenimą atėjo ir kitas svarbus pasirinkimas: būsimas vyras pasiūlė susituokti. O santuoka tapo ir savotišku garantu, kad jauna slaugytoja liks Panevėžyje.
Taip šiemet I. Vasiliauskienės gyvenime susidėjo du apvalūs skaičiai – 50 metų Respublikinėje Panevėžio ligoninėje ir 50 metų santuokoje.
Užauginusios du sūnus Vasiliauskų šeimos didžiausias šiandienos džiaugsmas – trys anūkai. Vyriausiajam jau aštuoniolika, jauniausiai – vienuolika.
Beje, į jų pasaulį Irena įžengė ne tik kaip močiutė. Abi marčios norėjo, kad ji būtų šalia per gimdymą ir padėtų priimti į pasaulį ateinančius jų vaikus.
Kai gimė jauniausia anūkėlė, I. Vasiliauskienė net antrą valandą nakties šoko iš lovos ir skubėjo į ligoninę.
„Pati visus tris pagavau! Abi marčios norėjo, kad dalyvaučiau gimdyme ir padėčiau priimti anūkėlius“, – tokiomis pareigomis džiaugiasi panevėžietė.
Stebėtis nereikėtų, nes ir šeimoje jos vaidmuo toks pat, kaip ir darbe – būti greta, kai kam nors jos reikia.
Galbūt todėl ir vaikai, ir anūkai, ir artimieji jaučiasi ramiau žinodami, kad šalia yra žmogus, galintis ne tik patarti, bet ir tiesiog pabūti, palaikyti už rankos.
„Aš kaip ta plaštakė – jeigu kam sutriko sveikata, skubu į pagalbą“, – sako slaugytoja.
Nuo reanimacijos iki hemodializės
Per penkis dešimtmečius I. Vasiliauskienė dirbo ne viename ligoninės skyriuje.
Profesinį kelią pradėjo kardiologijoje, vėliau vienuolika metų praleido reanimacijoje, kur sako įgijusi neįkainojamų profesinių žinių ir patirties. Juolab kad medicina tada nė iš tolo nepanėšėjo į šiandieninę. Priemonės, dabar naudojamos vieną kartą, anuomet buvo daugkartinės. Net švirkštus tekdavo virinti ir vėl naudoti.
„Į reanimaciją patenka išties sunkūs ligoniai, tad slaugydama juos labai daug ko išmokau. Kaip sakau, ten buvo mano vieta“, – pasakoja Irena.
Vėliau ją įkalbėjo tapti Hemodializės skyriaus vyresniąja slaugytoja. Šis sprendimas ne tik pakeitė profesinį gyvenimą, bet ir leido tapti vienos svarbios medicinos srities virsmo liudininke.
Atkūrus nepriklausomybę ligonines pasiekė labdaros siuntos, atkeliavo naujos medicinos technologijos ir įranga. Reikėjo ne tik ją priimti, bet ir išmokti dirbti.
Vasiliauskienė mokėsi atkakliai. Šeštadieniais, kai aplinkiniai planuodavo poilsį, ji važiuodavo į kitų miestų ligonines ir iš kolegų mokydavosi dirbti su modernesne įranga.
O svarbiausia – niekada nebūdavo tyli stebėtoja.
„Nuvažiuoju į kokią konferenciją ir pristoju prie medicinos korifėjų. Jau net pykdavo, kad savo klausimais žmonėms net pietų neleidžiu pavalgyti“, – juokiasi pašnekovė.
Tačiau būtent šis smalsumas ir noras mokytis neleido atsilikti nuo sparčiai besikeičiančios medicinos.
Pirmosios dializės – istorijos dalis
Slaugytojos profesinėje atmintyje ypatingą vietą užima pirmoji hemodializė Panevėžio ligoninėje.
Ji atlikta 1977 metais gydytojo žmonai.
Panevėžys buvo tik trečiasis miestas Lietuvoje, kuriame pradėtos taikyti hemodializės. Simboliška, kad pirmąją procedūrą galėjo stebėti ir Irena.
Kaip pamena I. Vasiliauskienė, tos pirmosios hemodializės buvo gerokai sudėtingesnės nei šiandien. Pacientus pykindavo, skaudėdavo galvą, jie jausdavosi itin prastai.
Vėliau, atkūrus nepriklausomybę, gavus naujos įrangos ir vandens valymo aparatus, atsirado galimybė taikyti bikarbonatinę dializę. Pacientams šios patirtys tapo gerokai lengvesnės.
„Jeigu ne labdara, tikriausiai tos pažangos būtų dar ilgai tekę laukti“, – pripažįsta slaugytoja.
Darbo specifika Hemodializės-nefrologijos skyriuje buvo kiek kitokia nei reanimacijos. Pasak pašnekovės, čia žmogus atsigauna ir iškeliauja į kitą skyrių, o hemodializės skyriuje viskas kitaip. Pacientai čia sugrįžta vėl ir vėl – dažniausiai tris kartus per savaitę.
„Nuvažiuoju į kokią konferenciją ir pristoju prie medicinos korifėjų. Jau net pykdavo, kad savo klausimais žmonėms net pietų neleidžiu pavalgyti.“
I. Vasiliauskienė
Tarp slaugytojų ir pacientų užsimezga ypatingas ryšys.
Darbuotojai žino ne tik paciento sveikatos būklę – jie žino, kaip auga vaikai, kaip sekasi anūkams, kas vyksta šeimoje.
Būta pacientų, su kuriais slaugytojai teko bendrauti kone tris dešimtmečius. Tad natūralu, jog ilgainiui jie ir skyriaus personalas irgi tampa kaip viena šeima.
Dializuojami pacientai supranta – jų gydymo kelias nėra trumpas. Procedūros tampa gyvenimo dalimi, nuo kurios negalima tiesiog atsitraukti. Į ligoninę reikia atvykti ir per lietų, ir per sniegą, ir per šalčius.
Taip pat labai svarbu laikytis gydytojo sudaryto gydymo plano.
„Nėra taip, kad po kelių procedūrų žmogus ir vėl sveikas. Čia laukia ilgas gydymo kelias“, – sako I. Vasiliauskienė.
Tačiau tai nereiškia, kad gyvenimas sustoja. Pasak Irenos, jos pacientai dirba, kuria šeimas, augina vaikus. O kai kuriems per metus atsiranda ir tinkamas donoras.
Sėkminga transplantacija gali tapti naujo, vėl savarankiško ir nepriklausomo nuo dializių gyvenimo pradžia.
Slaugytoja, tampanti ir psichologe
Per daugelį metų pašnekovė išmoko ir labai paprastą tiesą: gydymas veikia tik tuomet, kai pats žmogus nori sau padėti.
Ji matė ne vieną situaciją, kai po ligonio mirties namiškiai rasdavo krūvas nupirktų, bet taip ir nepanaudotų vaistų. Todėl pacientams kartais tenka išgirsti ir griežtesnį žodį.
„Juokauju, kad jeigu negers vaistų, būsiu piktoji pamotė, o jeigu gers – mama“, – šypsosi I. Vasiliauskienė.
Žinoma, dirbant Hemodializės skyriuje būtina ir empatija, ir žmogiškosios prigimties pajauta. Slaugytojos čia tampa savotiškais psichologais. Jos išklauso, nuramina, padrąsina. Kartais užtenka kelių žodžių, kitąsyk – tiesiog pabūti šalia.
Vasiliauskienė su pasididžiavimu sako, kad jos kolektyvas – nuostabus. Tai patvirtina ir faktas, jog darbuotojų kaitos jame beveik nėra – jei kas išeina, dažniausiai tik į užtarnautą poilsį.
Irena įsitikinusi, kad būtent žmonės, su kuriais dirbi, lemia, ar į darbą eini su sunkumu, ar su noru.
„Gal tiek metų ligoninėje ir išdirbau, nes savo komandos žmonėmis galiu visiškai pasitikėti“, – svarsto.
„Kolegės kartais pajuokauja, kad mes, slaugytojos, esame gydytojų tarnaitės, tačiau aš tokia niekuomet nesijaučiau. Galbūt todėl, kad likimas man lėmė dirbti tik su tais žmonėmis, kurie myli savo darbą ir kuriems iš tiesų rūpi jų pacientai. Visa tai tikriausiai ir leido išsaugoti tą meilę savo profesijai šitiek metų“, – atvirauja I. Vasiliauskienė.
Dėkingumo pyragas
Vis dėlto penkiasdešimt metų medicinoje – ne vien gražios istorijos. Tai ir neišvengiami praradimai.
Pasak slaugytojos, sunkiausia, kai, nepaisant visų medikų pastangų, išeina jaunas žmogus. Tokius išgyvenimus Irena ilgai nešiojasi savyje.
Kartais apima ir neviltis, kai supranti, kad žmogui jau nebegali padėti.
Tačiau kartu su skausmu lieka ir kitas jausmas – žinojimas, kad padėti pavyko daugeliui.
Tokias akimirkas I. Vasiliauskienei labiausiai padeda išgyventi galimybė rankas suleisti į žemę.
Kartu su vyru abu, kaip Irena sako, būdami kaimo vaikai, norėjo grįžti arčiau to, iš kur buvo kilę, tad namus mieste iškeitė į kaimą. Po darbo laukdavo sodas, augalai ir daugybė ūkio rūpesčių.
Visa tai tapo savotišku būdu atgauti vidinę pusiausvyrą.
„Tas sąlytis su žeme, augalais mane savotiškai įžemindavo, nuramindavo, įkraudavo, – pasakoja panevėžietė. – Matydama, kaip auga mano puoselėjami augalai, ir pati nurimdavau.“
Paklausta apie pacientų dėkingumą, Irena neslepia – gera, kai žmogus prisimena tą, kuris juo rūpinosi. Labai džiugu, kai jau buvę pacientai užsuka tiesiog aplankyti.
Moteris šypsosi, kad nuoširdžiausias dėkingumas telpa į naminį pyragą ar maišelį obuolių.
„Kai tavo globotas pacientas, norėdamas padėkoti, pats iškepa pyragą arba pavaišina savo sode augintais obuoliais, toks dėmesys tikrai malonus“, – neslepia I. Vasiliauskienė.
Pozityvumo piliulė
Nors pagal amžių Irena jau galėtų mėgautis senjorės statusu, apie visišką poilsį negalvoja. Darbas jai suteikia ne tik pareigos, bet ir prasmės jausmą.
Slaugytoja jaučiasi reikalinga žmonėms, o šalia esantis kolektyvas yra dar viena priežastis rytais keltis ir eiti į ligoninę.
„Nežinau, kiek dirbsiu, bet bent kol kas savęs be darbo neįsivaizduoju“, – prisipažįsta moteris. Ir sako esanti laiminga, kad šį jos pasirinkimą palaiko ir šeima.
Irena džiaugiasi, kad likimas jai dovanojo darbštų, kūrybingą, protingą vyrą – ko besiimtų, viską padaro. I. Vasiliauskienė neslepia, kad per tuos penkiasdešimt bendro gyvenimo metų būta visko, tačiau jie vienas kitam buvo ir yra didžiulė atrama.
„Šeimoje būna visko, ir pasipykstame, ir apsižodžiuojame, bet kai namuose toks ūkis, kol surandu vyrą, ir pamirštu savo pyktį. O ir pyktis nėra kada – tik spėk suktis tarp darbų“, – juokiasi.
Iš kur tokia jos energija, slaugytoja ir pati nežino. Tik sako nesanti iš tų, kurie linkę dejuoti. Galbūt prie to prisideda ir pusė amžiaus darbo ligoninėje. Kasdien matydama žmones, kurie nepaisydami ligų ir sunkių diagnozių visomis jėgomis kabinasi į gyvenimą, Irena išmoko jo nešvaistyti.
„Tas pozityvumas mane visuomet gelbsti. Kai manęs klausia, kaip sveikata, atsakau, kad sirgti neturiu kada“, – šypteli pašnekovė.
