Aikštelės technikos komplektas retai priklauso nuo objekto dydžio. Daug dažniau jį lemia trys dalykai: kiek vietos yra manevruoti, kokia danga po ratais ir kaip dažnai mašiną reikės perkelti kitur. Nuo šių atsakymų priklauso ir kasimo, ir krovos technikos pasirinkimas.
1. Nuo ko pradedama planuoti
Pirmiausia verta atskirti du visiškai skirtingus darbus — grunto judinimą ir medžiagų judinimą. Juos atlieka skirtingos mašinos, ir bandymas apsieiti viena dažniausiai baigiasi tuo, kad ji netinka nė vienam darbui gerai. Grunto kasimui dažniausiai renkamasi mašina su 360 laipsnių sukamąja viršutine dalimi, o padėklų iškrovimui — mašina su šakėmis ir priešsvoriu.
Antras klausimas — kiek kartų technika keis vietą. Objektui, kuris truks pusę metų vienoje vietoje, transportavimo išlaidos beveik nesvarbios. Jeigu brigada per savaitę aplanko tris objektus, mašinos masė ir tai, ar ją galima vežti priekaba, tampa svarbesni už kelis papildomus kasimo gylio centimetrus.
Trečias dalykas, kurį verta įvertinti iš anksto, yra aikštelės danga ir kaimynystė. Miesto teritorijoje dirbanti technika turi tilpti tarp esamų pastatų ir tvorų, o mašinos galinė dalis sukantis neturi kliudyti aptvaro. Priemiestyje ar atviroje teritorijoje šie apribojimai išnyksta, todėl ten dažnai apsimoka rinktis didesnę ir našesnę mašiną.
2. Kasimo technika: vikšrinė ar ratinė
Įdomu tai, kad Europos teisės aktuose, reglamentuojančiuose lauko technikos triukšmą, ekskavatorius apibrėžiamas vienu sakiniu — kaip savaeigė vikšrinė arba ratinė mašina, kurios viršutinė dalis sukasi ne mažiau kaip 360 laipsnių. Vikšrinė ir ratinė versijos ten laikomos ta pačia mašinų rūšimi. Skirtumas tarp jų yra eksploatacinis, todėl jį verta vertinti pagal konkrečią aikštelę, o ne pagal katalogo skyrių.
Praktikoje vikšrinė važiuoklė laimi ten, kur gruntas minkštas arba nelygus, nes apkrova pasiskirsto didesniame plote. Ratinė laimi ten, kur danga kieta ir mašinai reikia pačiai nuvažiuoti kelis šimtus metrų. Renkantis modelį verta pažiūrėti, kokių klasių ekskavatoriai siūlomi skirtinguose svorio segmentuose, nes perteklinė masė kainuoja kiekviename pervežime.
3. Medžiagų judinimas aikštelėje
Iškrauti atvežtus padėklus ekskavatoriumi galima, bet lėtai ir nesaugiai. Lauko sąlygomis šiam darbui dažniausiai pasirenkamas dyzelinis krautuvas, kurio pranašumas lauko sąlygomis yra nepriklausomumas nuo įkrovimo infrastruktūros ir gebėjimas dirbti ant nelygios dangos. Elektriniai modeliai aikštelėje susiduria su dviem kliūtimis: įkrovimo infrastruktūros nebuvimu ir purvu.
Renkantis keliamąją galią dažna klaida — imti pačią didžiausią. Krautuvo keliamoji galia mažėja didėjant kėlimo aukščiui, todėl svarbu žiūrėti ne į vieną skaičių ant lipduko, o į apkrovos diagramą tame aukštyje, kuriame realiai teks dirbti. Priešingu atveju mašina formaliai atitinka poreikį, o praktiškai nepakelia.
4. Ko klausti dėl variklių ir dokumentų
Naujiems statybų technikos varikliams Europoje taikomi Stage V emisijų reikalavimai, įsigalioję pakopomis pagal variklio galią maždaug 2019–2020 metais. Perkant naudotą techniką verta pasidomėti variklio atitikties pakopa, nes ji lemia, kur mašiną bus galima naudoti vėliau.
Antras praktinis patarimas — prašyti techninių duomenų lapo kartu su serviso istorija. Aikštelės technikai darbo valandų skaičius pasako mažiau nei tai, ar priežiūra buvo atliekama laiku ir kas ją atliko. Mašina su dvigubai didesniu valandų skaičiumi, bet tvarkinga istorija, dažnai yra geresnis pirkinys.
Paskutinis dalykas, kurį verta suderinti iš anksto, yra priedai. Kasimo kaušų plotis, hidrauliniai plaktukai ir griebtuvai renkami pagal planuojamus darbus, o kai kuriems iš jų reikia papildomų hidraulinių linijų. Jeigu priedų klausimas atidedamas, vėliau tenka mokėti už mašinos pertvarkymą arba nuomotis atskirą techniką tam pačiam darbui.
