Didžiausia vasaros pabaigos šventė Žolinė – ir viena seniausių Lietuvoje.
Tarpukariu iš Panevėžio į atlaidus Krekenavoje giedodamos eidavo ištisos procesijos maldininkų. Dabar atlaidų tradicija irgi gyva – nors ir įgavusi kiek kitokias formas, tačiau puoselėjama vietos bendruomenių.
Įspūdingos eisenos
Tarpukario spaudoje galima aptikti ne vieną užuominą apie tai, kaip tais laikais buvo švenčiama Žolinė. Net ir iš trumpiausių žinučių galima suprasti, jog reginio būta įspūdingo.
Kadangi ir tais laikais ši diena buvo laisvadienis, maldininkai iš Panevėžio į Žolinės atlaidais garsėjančią Krekenavą traukdavo ir miniomis, ir keliaudavo savarankiškai.
Aplinkinių kaimų bei miestelių gyventojai piligrimus pasitikdavo, pagelbėdavo jiems padrąsinamu žodžiu ar nakvyne.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad 1938 metų „Panevėžio garse“ – taip tada vadinosi miesto laikraštis, – kaip tik ir paminėta tokia Panevėžio Senamiesčio parapijos maldininkų grupės kelionė per Žolinę iš Panevėžio į Krekenavą. Nors esą daug panevėžiečių, pasinaudodami šventine ne darbo diena ir pigia kelione, buvo nuvykę „su Darbo rūmų kultūrklubio suorganizuota ekskursija į Kauną“ (čia ir kitur kalba netaisyta).
Keliais metais anksčiau, 1932-aisiais, D. Pilkauskas sako miesto spaudoje radęs ir gana išsamų maldininkų kelionės į Krekenavą aprašymą.
Straipsnyje minima, kad sekmadienį po pamaldų 200 žmonių – daugiausia jaunimo – su bažnytinėmis vėliavomis, giedodami iš Panevėžio iškeliavo į atlaidus Krekenavoje.
Upytėje maldininkus jau iš tolo pasitiko skambantys bažnytėlės varpai, o vietos klebonas šiltai priėmė.
Pasitikdavo su gėlėmis
Pasistiprinę Upytėje, tikintieji iškeliavo toliau.
Prie Iciūnų sodžiaus net buvo įrengti garbės vartai, kur maldininkus vietos gyventojai ir pavasarininkai – didžiausios tarpukariu katalikiškos jaunimo organizacijos Lietuvoje nariai – pasitiko su duona ir druska.
Pabendravus patraukta toliau.
„Sutemus uždegami žibintai, fakelai, žvakės ir galinga Marijos giesmė skamba ramioje nakties tylumoje“, – rašyta tuomet.
Iki Krekenavos likus maždaug šešiems kilometrams, keliautojus pasitiko laukiantieji maldininkų. Pačioje Krekenavoje bažnytinė procesija jau išsiliejo į tūkstantinę minią.
Pasakojama, kad pasiekę baziliką panevėžiečiai suklaupė prieš Stebuklingą Švč. Mergelės Marijos paveikslą giedoti jai skirtų giesmių. Paskui pavargusieji ėjo pailsėti – vietas nakvynei buvo parūpinę vietos pavasarininkai, o kitą dieną panevėžiečiai dalyvavo pamaldose, ėjo bažnytinėje procesijoje ir tik apie penktą valandą vakaro iškeliavo namo.
Visą šį žygį aprašęs maldininkas mini, kad visi pakelės kryžiai buvo išpuošti žalumynais. Grįžtančius maldininkus vėl pasitikę Iciūnų pavasarininkai jų vadovui irgi įteikė „gėlių bukietą“.
Apsinakvoję Upytėje, kitą dieną keliautojai pagaliau pasiekė Panevėžį, kur Kristaus Karaliaus katedroje dar meldėsi už laimingai pavykusią kelionę.
Įstaigos puošėsi ir „iliuminavosi“
Žinučių apie Žolinės iškilmes miesto spaudoje netrūko ir ankstesniais metais.
Pavyzdžiui, 1928-aisiais rašyta, kad atlaidų Krekenavoje būta „neapsakomai gausingų“. Į juos žmonės vyko kinkiniais, autobusais, automobiliais ar pėstute, bet štai organizuotos eisenos iš Panevėžio tąsyk nerengta.
„Kunigų buvo per 20 ir keletas klierikų. Vietos klebonas džiaugėsi, kad po karo pranykę vagiliavimai. Ir šiaip atlaidai laimingai praėję: niekas nesusižeidęs, neapalpęs“, – rašyta.
Ne tokie sėkmingi Žolinės atlaidai 1924-aisiais metais buvo vienam panevėžiečiui. Miesto laikraštyje rašyta, kad per juos „Panevėžio Žemės Tvarkytojo likvidatoriui Krekenavos bažnyčioje ištraukta piniginė“. Joje buvo 180 litų, pasas ir kiti dokumentai, bet iš viso šio turto tik „Pasas ir kai kurie kiti dokumentai už kokios poros valandų surasti šventoriuje“.
1929 metais minima, jog per Žolinę kai kurios Panevėžio įstaigos buvo pasipuošusios žalumynais, o „vakarais nusiiliuminavę“ – kitaip tariant, apšvietę.
Tais metais, tuojau po šventinių pamaldų Vytauto aikštėje (dabar Nepriklausomybės), vyko ir karinis paradas.
Įstatymo „pyragas“
Iš 1930-aisiais spaudoje viešintos iškilmingų pamaldų tvarkos Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje galima sužinoti, jog Žolinės išvakarėse buvo pasninkas, o per pačią Žolinę, nepaisant to, kad ji tais metais minėta penktadienį, leista valgyti mėsą.
Nors iš vakaro ir ryte smarkokai lijo, į atlaidus Krekenavoje susirinko pilnutėlė bažnyčia žmonių. Šiuos savo ruožtu nustebino prekybininkai, mat per Žolinę griežtai drausta dirbti ne tik darbininkams, bet ir jiems. Tą lėmė 1930-aisiais įsigaliojęs naujas švenčių įstatymas. Pagal jame numatytas išimtis, dirbti ir prekiauti leista tik gyvybiškai svarbias visuomenei funkcijas užtikrinančioms įmonėms.
„Manau, kad tikrai miestelių bendruomenėse Žolinės atlaidai atgyja. Kitokiomis formomis, bet atlaidai gyvuoja ir gerai, kad gyvuoja.“
V. Vasiliauskaitė
Panašu, kad šia išimtimi į Žolinės atlaidus sugužėję verslininkai ir pasinaudojo.
„Po pamaldų staiga vienu momentu atsivėrė visų krautuvininkų durys, lietuviai katalikai negalėjo tuo reiškiniu atsistebėti, nei suprasti, kame dalykas. Tai naujojo švenčių įstatymo „pyragas“, – rašyta tuomet.
Virš maldininkų galvų – „cepelinas“
1929-ųjų Žolinė Raguvoje turėjo būti tikrai įspūdinga.
„Vietos žmonės kalba, kad seniai tiek svieto per Žolinę nematę. Ir kunigų buvo apsčiai: su trimis klierikais net septyniolika dvasiškių“, – stebėtasi spaudoje ne tik gausiomis maldininkų miniomis.
Visi ne tik netilpo į nedidelę Raguvos bažnyčią – neišsiteko net šventoriuje. Dalis maldininkų liko stoviniuoti priešventoriuje.
Užtat džiaugtasi, kad atlaidų dieną miestelyje nesimatė girtų, o vakare gražiai pasilinksminta – grojo orkestras, dainavo choras, žmonės žiūrėjo vaidinimą.
Atlaidų dieną vainikavo žinia apie didžiausio to meto orlaivio – dirižablio „Graf Zeppelin“ skrydį. Kiek žinoma, 1929 metų rugpjūčio 15 – rugsėjo 4 dienomis jis vykdė antrąjį skrydį aplink pasaulį.
„Pavakarę apie šeštą valandą raguviečiai dar turėjo vieną naujieną – tai „Graf Cepelin“, kurs ramiai plaukė per galvas į Maskvą savo kelionėje aplink pasaulį“, – skelbta laikraštyje.
Vieni seniausių atlaidų
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji specialistė Vitalija Vasiliauskaitė sako, kad Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo atlaidai, Žolinė, yra vieni iš seniausių, švenčiamų Lietuvoje.
„Marijos garbinimas radosi beveik kartu su pirmosiomis bažnyčiomis“, – pasakoja ji.
Krekenavoje jau maždaug nuo XV amžiaus saugomas ir garbinamas iš Krokuvos atgabentas stebuklingas Švč. Mergelės Marijos su vaikeliu Jėzumi paveikslas.
Žolinė, pasak etnologės, vieni svarbiausių vasaros pabaigos atlaidų. Tad į Krekenavoje vykstančias iškilmes žmonės anksčiau ir traukdavo procesijomis iš įvairiausių parapijų.
Panevėžio vyskupijoje tokių būta net penkiolika.
Apie vasaros palydas, V. Vasiliauskaitės teigimu, byloja ir paprotys į Žolinę neštis šventinti ne tik darželio, bet ir laukų gėles.
„Šį laiką kaimo žmonės, ūkininkai siejo su vasaros darbų pabaiga“, – etnologė pasakoja, kad tai būta trumpo atokvėpio prieš sunkius rudens darbus.
Jos teigimu, kituose kraštuose žmonės kartu su žolynais pašventinti nešdavo ir daržoves ar kokią obels šaką su vaisiais.
„Mūsų krašte būtinai į tą puokštę įdėdavo javų varpų ir suskindavo kokią piktžolę – kietį ar usnį – tikėdami, kad paskui javų nepuls piktžolės, jie bus švaresni“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Prieš rugsėjo sėją pašventintas varpas iškuldavo ir pasėdavo kartu su kitais grūdais.
Bažnyčioje pašventinta puokštė tapdavo sakrali.
„Ją nešdavo į namus, dėdavo krikštasuolėn už šventų paveikslų tikėdami, jog ta puokštė saugo nuo perkūno, nuo audrų“, – pasakoja žinovė.
Jei susirgdavo žmogus ar gyvulys, jį aprūkydavo Žolinės žolynais tikėdami, kad nelabasis atstos. Mirus žmogui mūsų kraštuose, pasak etnologės, gyvavo labai populiarus paprotys dėti Žolinės puokštę į karsto pagalvėlę – kad mirusiojo kelionė pas Dievą būtų laimingesnė.
„Tikėjimas tos puokštės sakralumu taip pat galbūt siejasi su Marijos pagalba, nes Lietuvoje, ypač Aukštaitijoje, Marijos kultas buvo labai paplitęs“, – pabrėžia pašnekovė.
Svarbi giminės šventė
Kaip teigia V. Vasiliauskaitė, Žolinė žmonių sąmonėje – ne tik Mergelės Marijos pagerbimo diena, stebuklingo paveikslo lankymas Krekenavoje, bet kartu ir labai svarbi bendruomenės šventė.
„Buvo tikima, kad Žolinė yra savotiška riba – lyg vasaros pabaiga, lyg vartai į rudenį. Dėl to, pavyzdžiui, po Žolinės buvo galima obuolius valgyti, eiti riešutauti. Iki tol – šiukštu ne!“ – sako ji.
Dar Žolinės atlaidai – tai labai svarbūs giminės susitikimai.
„Sakydavo, kad jei giminė per Žolinę nesusieina, nesusitinka, tai bus nelaiminga“, – teigia etnologė.
Krekenava ir Raguva išties tos vietovės Panevėžio rajone, kur Žolinė visada švęsta ypatingai. Čia, pasak V. Vasiliauskaitės, būtinai būdavo kepami pyragai, verdamas alus. Kadangi susieidavo giminė, kartais net ir fotografus kviesdavo – kad padarytų nuotraukų.
Tarpukariu miestelių pagrindinėse aikštėse rengdavo didelius kermošius. Juose, etnologė pasakoja, ne tik vaikams suaugusieji nupirkdavo saldumynų, bet ir pasirūpindavo tuo, ko patiems reikės ateities darbams: pintinių bulviakasiui, molinių puodynių, grėblių, kitų ūkiui reikalingų daiktų.
Etnologės manymu, džiugu, kad dabar atlaidų tradicija atgimsta vėl.
„Miestelių bendruomenės tiek Krekenavoje, tiek Raguvoje, tiek, tikiu, ir Zarasuose, kur irgi labai švenčiama Žolinė, stengiasi pritraukti ir užimti žmones“, – teigia ji.
Vyksta gražios mugės, pakviečiami folkloro kolektyvai, atlikėjai. „Kad žmogus gautų dvasios atgaivą ne tik bažnyčioje, bet ir po šv. Mišių ilgai nenorėtų eiti namo, dar pabūtų, pabendrautų, paklausytų koncerto, – sako V. Vasiliauskaitė. – Manau, kad tikrai miestelių bendruomenėse Žolinės atlaidai atgyja. Kitokiomis formomis, bet atlaidai gyvuoja ir gerai, kad gyvuoja.“
