Kančia savo noru

„Buvo akimirka, kai pagalvojau – gal čia jau ir yra mano riba“, – sako vos kiek daugiau nei prieš kelias savaites aukščiausią ir didžiausią Europos kalnų sistemą – Alpes – dviračiu įveikęs panevėžietis Žydrūnas Medišauskas.

Keturiasdešimties laipsnių karštis. Vanduo nespėja papildyti organizmo, nes akimirksniu virsta prakaitu. Prieš akis – dešimtys kilometrų į kalną. Ant dviračio – manta su reikalingiausiais išgyvenimo daiktais. Kartais tenka nulipti ir tiesiog stumti dviratį. Ne todėl, kad pasidavė, todėl, kad nebeįmanoma važiuoti. Miego trūkumas, kuris grasina užmigdyti tiesiog prie dviračio vairo. „Po finišo parašiau, kad nenorėčiau sulaukti dienos, kai žmonės dar kalbės apie mano pasiekimus, o manęs jau nebebus“, – sako Žydrūnas.

Dviračio trauka

Alpių iššūkį Ž. Medišauskas šiandien prisimena su šypsena, tačiau tada, po keturių parų ant dviračio beveik be miego, sustingusiomis rankomis jam buvo sunku susirišti net batraiščius, vargais negalais pavyko užtraukti marškinėlių užtrauktuką ir šiaip taip atsukti pieno pakelį.

Bet Žydrūnas jau galvoja apie kitą startą.

Alpės buvo tik dar vienas etapas kelionėje, prasidėjusioje visai nekaltai – nuo žmonos pasiūlymo nusipirkti dviračius.

Tąkart Žydrūnui atrodė nesuvokiama, kaip galima už paprastą dviratį sumokėti tūkstantį litų.

Šiandien jis juokiasi, kad žmona kalta, kad pirkinys pakeitė ne tik laisvalaikį.

Jis pakeitė visą gyvenimą.

Kai dauguma žmonių savaitgalį planuoja poilsį, Ž. Medišauskas dėlioja, kaip per keturias paras numinti daugiau nei tūkstantį kilometrų.

Kai kiti ieško patogesnio viešbučio, jis skaičiuoja, kiek valandų galės numigti ultradistancijos trasoje.

Kai neįveikiamos įkalnės priverčia nulipti nuo dviračio, jis nekeikia likimo – tik stumia dviratį toliau.

Ištvermės maratonas

Panevėžietis jau kelerius metus gyvena tuo, kas daugeliui atrodo sunkiai suvokiama – ultradistanciniu dviračių sportu.

Tai ištvermės disciplina, kurioje važiavimo vienu ypu atstumai paprastai viršija 200 kilometrų, o prestižinėse lenktynėse siekia ir tūkstančius kilometrų. Šis sportas reikalauja ne tik geležinės fizinės ištvermės, bet ir psichologinio tvirtumo.

Čia finišas matuojamas ne minutėmis, o paromis, miegas – keliomis valandomis, o didžiausias priešininkas dažniausiai būna ne kitas sportininkas, o tu pats.

Panevėžietis yra įveikęs legendinį ilgojo nuotolio dviračių maratoną Paryžius–Brestas–Paryžius, mynęs aplink Lietuvą 1400 kilometrų, galynėjęsis su lietumi ir vėju Latvijos tūkstančio kilometrų brevete, dalyvavęs vienose sudėtingiausių miško ultradistancijų „Hydra Epic“, o visai neseniai kirto keturias valstybes ir įveikė Alpių iššūkį – per keturias dienas numynė 1400 kilometrų.

Anot Žydrūno, vis dėlto medaliai ar laimėjimai nėra svarbiausia. Svarbiausia – jausmas, kai supranti, kad gali daugiau, nei manei vakar.

Keturios bemiegės naktys

Alpių iššūkis Žydrūnui prasidėjo Miunchene. Maršrutas driekėsi vaizdingais keliais per Vokietiją, Austriją, Šveicariją ir Italiją.

1200 kilometrų atstumas su beveik 14 tūkstančių metrų vertikalaus kilimo – tai maždaug du kartus įlipti į Everestą per 95 valandas.

Skaičiai įspūdingi.

Finišui buvo skirtos 94 su puse valandos. Žydrūnas finišavo po 93 valandų ir 20 minučių.

Rezervui liko kiek daugiau nei valanda.

Per visas keturias paras jis miegojo vos aštuonias valandas.

„Pirmą naktį nusprendžiau važiuoti be miego, nes kitą dieną reikėjo spėti persikelti keltais per du ežerus – Komo ir Madžorės. Jei nespėji antros dienos vakare persikelti per Madžorės ežerą, kuris yra maždaug už 500 kilometrų nuo starto, tavo varžybos yra beveik palaidotos“, – sako Žydrūnas.

Naktį jis dar bandė miegoti, bet pavyko tik pagulėti „išgyvenimo vokelyje“ – blizgančioje folijoje, kurią naudoja medikai. Visgi per pusantros valandos taip ir neužmigo.

„Pasivarčiau ant suoliuko stotelėje ir nusprendžiau važiuoti. Pirmą kartą patyriau, ką reiškia važiuoti naktį kalnuose! Aplink aukštikalnės, žvaigždes matai tik virš kalnų viršūnių su aiškiais jų kontūrais. Pasijunti toks bejėgis prieš gamtą, toks mažytis“, – pasakoja Ž. Medišauskas.

Auštant jis pasiekė Malojos viršukalnę, esančią beveik 2000 metrų aukštyje.

„Likus trisdešimčiai kilometrų jau darėsi šalta, nes temperatūra krenta iki 4 laipsnių. Šito tikėjausi ir buvau pasiruošęs. Iki viršukalnės neišnaudoju viso garderobo, nes žinau, kad leidžiantis – o nusileidimas labai staigus ir status – reikės paskutinio sluoksnio, kad nesušalčiau“, – pasakoja pašnekovas.

Posūkis po posūkio Žydrūnui pavyko sėkmingai nusileisti nuo Malojos viršukalnės.

„Turiu baimių nuo pernai, kai leidžiantis nuo kalno Alpėse griuvau ir susilaužiau penkis šonkaulius. Bet tas neatbaidė nuo Alpių šiemet“, – šypsosi pašnekovas.

Nusileidęs vėl stojo į akistatą su svilinančiu 36 laipsnių karščiu. Prakaitas sruvo upeliais.

Antrą parą miegojo vos keturias valandas. Trečią – dar keturias. Ketvirtąją vėl mynė be miego, nes reikėjo suspėti iki finišo.

Paryčiais leisdamasis dviračiu nuo kalno vos neužmigo. Laimė, pavyko finišą pasiekti saugiai.

„Labai ėmė miegas. Kartais sustodavau tik tam, kad prasibudinčiau. Buvo baisu užmigti važiuojant. Paryžiuje mačiau, kaip žmogus važiuodamas tiesiog užmigo ant dviračio. Parkrito, stipriai susižalojo. Tada supranti, kad miegas – ne juokai“, – sako Žydrūnas.

Kaip žiguliai ir mersedesas

Šiandien sunku patikėti, tačiau prieš aštuonerius metus dviračiai Ž. Medišausko gyvenime tebuvo atsitiktinumas.

„Turiu šeimą, du sūnus – trylikos ir dešimties metų. Dirbu samdomą darbą. O laisvalaikis šiandien priklauso dviračiui. Tai mano aistra“, – šypsosi pašnekovas.

Paradoksalu, tačiau viskas prasidėjo ne nuo jo paties noro, o nuo žmonos Ramunės.

Ji įkalbėjo nusipirkti dviratį.

„Pamenu, važiavome į automobilių turgų pirkti dviračio. Tada dar buvo litai. Dviratis kainavo apie tūkstantį litų, ir man atrodė visiška beprotybė tiek mokėti. Sakiau: nesąmonė, kam tiek išleisti dviračiui? Bet žmona vis kartojo: reikia, važinėsime“, – pasakoja Ž. Medišauskas.

Galiausiai nusileido.

O tada pagalvojo: jeigu jau nusipirko daiktą, reikia juo naudotis.

Prieš aštuonerius metus tai tebuvo paprasti pasivažinėjimai. Tačiau kuo ilgiau mynė, tuo aiškiau suprato, kad norisi vis daugiau.

Miesto dviratį pakeitė sportiškesnis, vėliau – kalnų dviratis, pirmosios varžybos.

„Atsimenu, pamačiau, kokiais dviračiais važiuoja kiti – kainuojančiais po tris, keturis tūkstančius eurų. Pagalvojau: jeigu laimėsiu su savo dviračiu, nusipirksiu tokį pat. Aišku, nelaimėjau. Pirmose varžybose likau paskutinis. Bet supratau vieną – man labai patiko“, – šypsosi Ž. Medišauskas.

Taip po truputį vienas dviratis keitė kitą.

Šiandien jis važiuoja tokiu, kuris kainuoja ir kelis tūkstančius eurų.

„Kai atsiranda pomėgis, norisi komforto. Geras dviratis suteikia visai kitą malonumą. Čia kaip palyginti žigulį ir mersedesą. Abu važiuoja, bet jausmas – visiškai kitas“, – šypsosi Ž. Medišauskas.

Sulaukia ir žmonos priekaištų

Kiekviena ultradistancija, anot Ž. Medišausko, prasideda gerokai anksčiau, nei nuaidi starto signalas.

Ji prasideda namuose. Treniruotėmis, kurios užima vakarus ir savaitgalius. Šimtais kilometrų, kuriuos reikia numinti tam, kad organizmas būtų pasiruošęs tokiam išbandymui.

„Sėdu ant dviračio vos nutirpus sniegui. Anksčiau važinėdavau ir treke, nors šįmet to nedariau“, – pasakoja Ž. Medišauskas.

Pasiruošimas startams reikalauja ir laiko. O jo Žydrūnui tenka skolintis iš šeimos.

„Būna visko. Išgirstu ir priekaištų – tavęs nėra namuose, tu vis važiuoji ir važiuoji, treniruojiesi, dalyvauji varžybose. Kada laikas šeimai?“ – šypsosi Žydrūnas.

Jis supranta, kad tokie klausimai natūralūs. Bet aistra yra aistra.

„Jeigu nori tik kartais pasivažinėti, užtenka ir šimto ar dviejų šimtų kilometrų. Bet jeigu nori dalyvauti ultradistancijose, pasiruošimas tampa gyvenimo dalimi. Tam tenka aukoti laiką, kurį galėtum praleisti su šeima“, – sako Žydrūnas.

Vis dėlto į viską Ž. Medišauskas žiūri su šiek tiek ironijos.

„Kartais juokais sakau žmonai: pati viską užvedei. Aš juk tada nenorėjau pirkti dviračio“, – juokiasi pašnekovas.

Žavi bendruomeniškumas

Iš pradžių Ž. Medišauskas dalyvavo kalnų dviračių varžybose, tačiau ilgainiui suprato, kad jį traukia visai kas kita. Ne greitis, o atstumas.

„Visada norėjosi nuvažiuoti kuo toliau. Buvo įdomu išbandyti save“, – sako Žydrūnas.

Taip jis atrado brevetus – ilgų nuotolių važiavimus, kuriuose svarbiausia ne laimėti, o spėti įveikti trasą per nustatytą laiką.

Pirmasis brevetas įvyko kovidu pažymėtais 2020-aisiais.

Nuo tada prasidėjo visai naujas gyvenimo etapas.

„Labiausiai mane sužavėjo bendruomenė. Važiuoji, sustoji kokioje degalinėje – viename mieste su vienais pabendrauji, kitame – su kitais. Pasidaliji įspūdžiais, patarimais. Matai tuos pačius žmones metai iš metų. Žinai jų istorijas, jų pasiekimus“, – sako Ž. Medišauskas.

Dėl to jis kasmet taip laukia pirmųjų sezono brevetų.

„Gegužę vyksta pirmasis 200 kilometrų brevetas. Suvažiuojame visi, pasisveikiname, pasijuokiame. Rudenį – paskutinis. Ir vėl susitinkame, pasidalijame istorijomis“, – pasakoja pašnekovas.

200 kilometrų – tik apšilimas

Pirmieji brevetai Ž. Medišauskui tapo ne tik sportiniu iššūkiu, bet ir nauju požiūriu į važiavimą dviračiu.

Čia niekas nespaudžia finišuoti pirmam. Niekas neskaičiuoja sekundžių. Svarbiausia – įveikti maršrutą per nustatytą laiką ir protingai paskirstyti jėgas.

„Lietuvoje standartiniai brevetai yra 200, 300, 400 ir 600 kilometrų. Duotas laikas, per kurį turi suspėti. Kadangi važiuojame greičiau nei nurodytas vidurkis, lieka laiko pailsėti, sustoti pavalgyti, pabendrauti. Nereikia lėkti akis išdegus“, – pasakoja Žydrūnas.

Ilgainiui jo atstumai ėmė ilgėti.

Po pirmųjų įveiktų 200 kilometrų sekė 300, vėliau – 400 ir 600.

„Po truputį distancijos ilgėjo. O dabar kiekvienais metais jau laukia ir rimtas iššūkis“, – sako Žydrūnas.

Pasikeitė ir požiūris į atstumą.

Šiandien panevėžietis šypteli prisiminęs, kaip kadaise jam atrodė 200 kilometrų.

„Iki 600 kilometrų jau net nelaikau ultradistancijomis. Du šimtai kilometrų – dabar tik trumpas apšilimas“, – šypsosi pašnekovas.

400 kilometrų trasa dažniausiai reiškia apie dvidešimt valandų ant dviračio.

Jeigu startas ryte, finišas laukia jau paryčiais. Jeigu startuojama vakare – didžiąją dalį kelio tenka minti tamsoje.

„Jau reikia planuoti, kada bent trumpam sustosi nusnūsti. Kartais važiuoji visą naktį. Kartais tenka prisėsti autobusų stotelėje ar degalinėje ir keliolikai minučių užmerkti akis“, – pasakoja dviratininkas ekstremalas.

Dviračio krepšyje – gyvenimas

Anot Žydrūno, ilgose ultradistancijose kiekvienas papildomas kilogramas tampa našta. Todėl kiekvienas daiktas turi savo vietą ir paskirtį.

„Svarbiausia – dviračio remonto rinkinys, atsarginė kamera, įrankiai. Tada – drabužiai. Prieš kiekvieną startą stebiu orų prognozes. Jeigu laukia lietus – viena apranga, jeigu karštis – kita. Naktį net ir vasarą reikia šiltesnių rūbų“, – pasakoja Ž. Medišauskas.

Kuo ilgesnė distancija, tuo daugiau tenka vežtis. Vaistai, papildomi drabužiai, įkrovikliai, maistas.

Visa tai telpa į krepšius ant rėmo ir po balneliu.

„Pats dviratis sveria apie devynis kilogramus, o su visa manta – jau beveik aštuoniolika. Kai reikia kopti į kalnus, kiekvieną tą kilogramą labai jauti“, – šypteli Žydrūnas.

Sau neleidžia pasiduoti

Per aštuonerius metus panevėžietis nė karto nepasitraukė iš varžybų dėl nuovargio.

Vienintelį sykį nefinišavo, nes sugedo jo dviratis.

„Esu labai užsispyręs“, – sako Žydrūnas.

Tą užsispyrimą ne kartą išbandė ir garsusis dviračių maratonas Paryžius–Brestas–Paryžius – vienas seniausių ir prestižiškiausių pasaulio brevetų.

Jame dviratininkai turi nuvažiuoti apie 1 200 kilometrų maršrutą iš Paryžiaus į Brestą prie Atlanto vandenyno ir atgal.

1200 kilometrų, apie 12 tūkstančių metrų vertikalaus kilimo, tūkstančiai dalyvių.

Vienas tokio breveto epizodas iki šiol Žydrūnui kelia šypseną.

„Panevėžio regionas apskritai vien lygumos, o aš pirmą kartą patekęs į kalnus. Kopiam į kalną, šalia manęs mina dviratininkas iš Malaizijos ir keikiasi: „Ką aš čia darau? Sėdėčiau dabar namuose, gerčiau alų, žiūrėčiau „Netflix“, o ne prakaituočiau šiame kalne. Pagalvojau, kad ir man lygiai tas pats sukasi galvoje. Ir taip ne kartą“, – juokiasi panevėžietis.

Tačiau pasiduoti Žydrūnui niekada nekilo mintis. Jau kitų metų rugpjūtį jis ir vėl žada šturmuoti Paryžių.

Akistata su savimi

Kodėl žmonės savo noru renkasi kančią? Kam viso to reikia? Tai klausimas, kurio Žydrūnas sulaukia bene dažniausiai.

Jis pats ilgai negalėjo rasti atsakymo.

„Žinau, kad bus sunku, bet vis tiek važiuoju. Man patinka išbandyti save sunkiomis sąlygomis“, – šypsosi pašnekovas.

Kartais finišavęs prisiekia daugiau niekada nebegrįšiąs. Tačiau tas jausmas trunka labai trumpai.

„Po Paryžius–Brestas–Paryžius sakiau: daugiau tikrai niekada. O po dviejų dienų jau vėl norėjau“, – juokiasi Žydrūnas.

Jis įsitikinęs, kad suprasti gali tik tie, kurie bent kartą tai patyrė.

„Ten susirenka šeši ar aštuoni tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Renginys vyksta kas ketverius metus. Atmosfera nepakartojama“, – pasakoja Ž. Medišauskas.

Tačiau jei ilgo nuotolio dviračių maratonas Paryžius–Brestas–Paryžius žavi bendruomeniškumu, yra brevetų, kuriuose lieki akis į akį su gamtą ir savimi.

Toks išbandymas Žydrūnui teko pernai „Hydra Epic“ trasoje. Tai – vienos ekstremaliausių dviračių ultradistancijų, kuriose asfaltą pakeičia miško takai, pelkėti keliukai, akmenys ir statūs šlaitai.

Čia neužtenka tik stiprių kojų. Kartais tenka nulipti nuo dviračio ir jį nešti. Kartais – stumti.

O kartais net paguldyti ant žemės ir prakišti po nuvirtusiu medžiu. Ir taip visus aštuonis šimtus kilometrų.

„Važiuoji siaurais grybautojų takeliais palei upes, per regioninius parkus. Būna vietų, kur dviračio net neįmanoma užstumti į įkalnę – tenka jį tiesiog nešti“, – pasakoja Ž. Medišauskas.

Važiuojama be jokios pagalbos. Sugedo dviratis? Tvarkykis pats. Prakiuro padanga? Keisk pats. Pavargai? Irgi tavo bėda.

„Visose tokiose varžybose galioja viena taisyklė – jokia pašalinė pagalba negalima. Turi pats pasirūpinti savimi“, – pabrėžia pašnekovas.

Tačiau bene didžiausias iššūkis laukia ne dieną, o naktį.

„Važiuoji vienas per mišką. Švietiesi prožektoriumi. Staiga krūmuose kažkas sujuda. Širdis akimirkai sustoja. Paskui pamatai – stirna ar koks kitas žvėris“, – pasakoja pašnekovas.

„Iki 600 kilometrų jau net nelaikau ultradistancijomis. Du šimtai kilometrų – dabar tik trumpas apšilimas.“

Ž. Medišauskas

Ašarų nesigėdija

Paklausus apie stipriausią emociją po finišo, Ž. Medišauskas ilgai negalvoja.

Su tuo susijusi – pirmoji jo gyvenime ultradistancija Paryžius–Brestas–Paryžius.

„Kai finišavau, gavau medalį. Atsisėdau šalia dviračio, paskambinau žmonai ir verkiau“, – emocingą finišą mena Žydrūnas. – Buvo tikrai sunku. Pirmą kartą patekau į tokį renginį. Tokie kalnai, toks nuovargis, tiek emocijų…“

Jis prisipažįsta, kad dabar užplūstantys jausmai jau kitokie. Ultradistancijų patirtis užgrūdino.

Po šiųmečio finišo Alpėse jausmams vietos nebeliko – Žydrūnas buvo taip išsekęs, kad manė viešbučio nebepasieksiantis. Iki jo dar reikėjo numinti dešimt kilometrų.

„Gal valandą myniau tuos dešimt kilometrų, o tada lyg negyvas kritau į lovą. Dar norėjau atsidaryti gėrimo skardinę, bet nebeįstengiau jos paimti ir suspausti. Rankos buvo visiškai be jėgų“, – pasakoja pašnekovas.

Net po kelių savaičių Žydrūnui dar buvo sunku atlikti paprasčiausius kasdienius darbus.

„Delnai buvo aptirpę. Net batų raištelius susirišti ar pieno pakuotę atsukti buvo sudėtinga“, – prisimena Žydrūnas.

Tikrasis varžovas – gamta

Paklaustas, kas ultradistancijose svarbiau – fizinis pasirengimas ar psichologija, Ž. Medišauskas svarsto, kad gera fizinė forma, žinoma, būtina, bet didžiulį vaidmenį vaidina ir emocinis pasiruošimas.

„Reikia susikrauti vadinamąją bazę – prieš ultradistancijas jau turi būti numynęs maždaug 3–4 tūkstančius kilometrų. Šiemet, beje, važiavau dvi ultradistancijas beveik viena po kitos. Pirmiausia – tūkstantį kilometrų Latvijoje, o po savaitės išvykau į Miuncheną, kur laukė dar viena 1200 kilometrų distancija“, – pasakoja Ž. Medišauskas.

Tačiau vien stiprių kojų, anot Žydrūno, neužtenka.

Didžiausią psichologinį išbandymą Žydrūnui teko patirti važiuojant tūkstančio kilometrų brevetą Latvijoje. Atrodė, kad tai bus viena lengvesnių kelionių dviračiu.

Tačiau gamta turėjo kitų planų.

„Latvijoje tikėjausi lengvos treniruotės, nes ten praktiškai lygumos. Bet oras parodė savo. Kelis šimtus kilometrų teko važiuoti tiesiai prieš vėją lyjant lietui“, – pasakoja Žydrūnas.

Ne ką mažesnė psichologinė kova laukė ir 1400 kilometrų važiavime aplink Lietuvą.

Aštuonias valandas Žydrūnui teko kovoti su uraganiniu vėju.

„Tą dieną net lėktuvai Vilniuje buvo nukreipiami į kitus oro uostus, nes negalėjo leistis. Tokiomis akimirkomis ir užsigrūdini. Aš tai priimu kaip dovaną. Tai patirtis. Kitą kartą jau žinai, ko tikėtis. Stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai“, – šypsosi pašnekovas.

Išgabeno greitoji

Kad į gyvenimą Ž. Medišauskas žiūri pozityviai, liudija ir istorija apie didžiausią jo patirtą traumą.

Dar 2022-aisis metais Žydrūnas su šeima automobiliu keliavo į Italiją atostogų.

„Važiavome per Stelvijaus perėją, per Alpes. Ji pasižymi tuo, jog yra prestižinė, visi nori ją pervažiuoti, visi nori nusifotografuoti. Visi ją dievina. Eismas joje ganėtinai intensyvus, važiuoja traktoriai, istoriniai automobiliai, prabangus lamborginiai, ferariai. Ant kalno viršūnės daug restoranų, parduotuvių, tiesiog viena didelė fiesta. Su pavydu žiūrėjau į dviratininkus, kurie ja važiavo. Pasakiau sau: aš irgi noriu“, – pasakoja Žydrūnas.

Kitos šeimos atostogos išpuolė prie Komo ežero. Žydrūno vis neapleido mintys apie įspūdingąją Stelvijaus perėją.

„Iš namų pasiėmiau dviratį. Sakau, reikia man būtinai tą perėją pervažiuoti. Labai smagiai į ją pakilau. Kilimas gal koks kilometras ir aštuoni šimtai metrų. Buvo tik dviratis ir aš. Šeima mane lydėjo automobiliu. Kadangi važiavau po pietų, leistis nuo viršūnės teko vakarop. Eismas nebe toks intensyvus, automobilių mažiau“, – pasakoja Ž. Medišauskas.

Kadangi neturėjo nusileidimo serpantinais patirties, važiavo gana greitai.

„Viskas atrodė smagu, riedu sau. Viena bėda: mano dviračio padangos buvo jau gerokai padėvėtos, o tuneliuose privarvėję vandens. Pataikiau ant vienos balos, sušlapo padangos. Spaudžiu stabdį, o nestabdo visiškai. Ant sauso pagrindo užvažiavau – nestabdo. O ten posūkis. Jo nebesugebėjau įveikti ir rėžiausi į sieną“, – pasakoja pašnekovas.

Smūgio metu Žydrūno greitis siekė 42 kilometrus per valandą. Nors dviratis liko gana sveikas, Ž. Medišauskui pasisekė mažiau. Lūžo net penki šonkauliai.

Į kito miestelio ligoninę Žydrūną lydėjo net du greitosios pagalbos automobiliai. Laimė, po traumos gana greitai pavyko atsigauti.

Svajonė veda į pasaulio kraštą

Net ir po tokių smūgiais ir aplamdytais šonkauliais pažymėtų kelionių Ž. Medišauskas neketina sustoti.

Ar po tiek įveiktų kilometrų dar liko svajonių?

Anot Žydrūno, didžiausia jų – „NorthCape 4000“.

Tai – maždaug keturi tūkstančiai kilometrų nuo Italijos iki šiauriausio Europos taško Norvegijoje.

Kelionė, trunkanti beveik tris savaites.

Ne mažiau traukia ir lėtesnės kelionės.

„Turiu bičiulį, kuris važiuoja ne dėl rezultato. Jis per dieną numina keliasdešimt kilometrų, sustoja pasifotografuoti, pasimaudyti, vakare pasistato palapinę. Manau, kad ir toks keliavimas kada nors man būtų įdomus“, – svarsto pašnekovas.

Ž. Medišauskas prisipažįsta pats iki galo nesuprantantis, kodėl žmogus savo noru renkasi šitokį vargą.

Kodėl po keturių bemiegių naktų, po sunkiai įveikiamų kalnų, lietaus, uraganinio vėjo ir skausmo po kelių dienų vėl atsiverčia varžybų kalendorių.

„Nežinau, iš kur tas noras kentėti“, – juokiasi pašnekovas.

Tačiau atsakymas, regis, slypi ne kančioje. Jis slypi akimirkoje, kai įveiki save. Kai po daugiau kaip tūkstančio kilometrų vis dar randi jėgų paskutiniam kilometrui. Ir kai supranti, kad didžiausias priešininkas visą laiką buvo ne kalnas, ne lietus ir ne vėjas.

Didžiausias priešininkas visada buvai tu pats.

Ultradistancijos – tai ne vien sportas. Tai būdas patikrinti, kiek žmogus gali ištverti ir kiek drąsos turi svajoti.