Bažnyčios klėtelėje – šimtmečių lobis

Vadokliuose, senoje bažnyčios klėtelėje, vietos žmonės aptiko tikrą lobį.

Maršalkos lazda su barškančiu burbulu, šimtamečiai nešiojamieji altoriai, baldakimas, žibintai ir vėliavos – šie bažnytiniai reliktai nustebino net ilgamečius parapijiečius.

Daugelis jų neprisimena, kad šie reliktai kada nors būtų buvę naudojami.

Pačių tikinčiųjų rankomis naujam gyvenimui prikelti atributai vėl taps procesijos dalimi ir primins beveik išnykusias bažnytines tradicijas.

G. KARTANO nuotr.
G. KARTANO nuotr.

Dviguba šventė

Panevėžio rajono Vadoklių žmonės, šį savaitgalį švęsdami net du savo bažnyčios jubiliejus, pasiruošę nustebinti ypatinga procesija.

Tądien aplink maldos namus bus nešami šimtamečiai Vadokliuose išsaugoti reliktai.

Vadoklių Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčiai rugpjūčio 9-oji – dviguba šventė. Sukanka 245 metai, kai pastatyta pagrindinė šventovės dalis, kurioje centrinė nava su pagrindiniu altoriumi.

Šoninės navos pristatytos kone šimtmečiu vėliau, tad šiemet švenčiamos ir bažnyčios išplėtimo 150-osios metinės.

Vadoklių moterų rankose – altorius, kuris per iškilmes bus tris kartus nešamas aplink bažnyčią. G. KARTANO nuotr.
Vadoklių moterų rankose – altorius, kuris per iškilmes bus tris kartus nešamas aplink bažnyčią. G. KARTANO nuotr.

„Iki šiol ir bažnyčios pastatymo, ir išplėtimo iškilmės buvo surengtos vienintelį kartą – prieš penkerius metus“, – sako vadoklietė Eugenija Zakarkienė.

Būtent ji savo gimtojo miestelio bažnyčios pamatuose atsitiktinai pamatė įspaustą pastatymo datą, žyminčią 1781-uosius metus.

„Tikriausiai nedaugelis atsakytų, ką reiškia žodis „maršalka“.

V. Skurdenis

Vėliau, tyrinėjant bažnytinius dokumentus, atrasta, kad 1876 metais šventovė buvo padidinta.

Ši medinė vienbokštė bažnytėlė, kurios ir vidus iškaltas lentelėmis, įvardijama turinti liaudies architektūros formų.

Per Antrąjį pasaulinį karą sviedinių apdaužyti maldos namai gana greitai atstatyti ir dabar puošia atokų Vadoklių miestelį.

Podėlyje rastą senutėlį baldakimą vadokliečiai šveitė, blizgino ir dabar šypsosi save vadindami restauratoriais. G. KARTANO nuotr.
Podėlyje rastą senutėlį baldakimą vadokliečiai šveitė, blizgino ir dabar šypsosi save vadindami restauratoriais. G. KARTANO nuotr.

Būgną paliko kariuomenė

Ko gero, dar garsesnis už pačią bažnyčią yra joje po stikliniu gaubtu saugomas, o per Velykas mušamas būgnas.

Pasak E. Zakarkienės, nepavyko surasti istorinės medžiagos, kaip ir kada bažnyčioje atsirado šis būgnas. Patys seniausi vadokliečiai tvirtino, kad ir jų seneliai pasakodavę, jog būgnas per Velykas dundėdavo dar tuomet, kai jie buvo vaikai. Svarstoma, kad šis instrumentas gali būti kurios nors per Lietuvą žengusios kariuomenės palikimas.

Vadoklietis Marijonas Juška su maršalkos lazda. G. KARTANO nuotr.
Vadoklietis Marijonas Juška su maršalkos lazda. G. KARTANO nuotr.

Vadoklių būgno mušimo tradicija, procesijai Velykų rytą einant aplink bažnyčią, įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą. Šiuo metu šis būgnas, aptrauktas ožio oda, saugomas po stiklu pačioje miestelio bažnyčioje, jo pasižiūrėti atvyksta ekskursijos iš pačių įvairiausių vietų.

„Mūsų būgnas turi antrininką. Kai senojo mušimas tapo paveldo vertybe, meistras iš Šiaulių Albertas Martinaitis mums pagamino antrą būgną. Jį veždavome pristatyti, kai įvairiose vietose rengdavome edukacijas“, – dėmesį atkreipė E. Zakarkienė.

Savaitgalį procesijai einant aplink bažnyčią, būtinai bus mušamas būgnas, tačiau dar nenuspręsta – senasis ar jo antrininkas.

Garsusis Vadoklių būgnas, iki šiol muštas per Velykas, saugomas bažnyčioje po stiklu. G. KARTANO nuotr.
Garsusis Vadoklių būgnas, iki šiol muštas per Velykas, saugomas bažnyčioje po stiklu. G. KARTANO nuotr.

Podėlio radiniai

Bažnyčios jubiliejaus procesija bus ypatinga. Ją organizuoja Vadoklių šviesuolis, bažnytinio komiteto narys Vidmantas Skurdenis. Tai jis išlandžiojo podėlį – už šventoriaus vartų stovinčią senovinę klėtelę, kurioje laikomi bažnyčios atributai. Ir rado jame lobį!

„Radau maršalkos lazdą su bumbulu, kurios paskirties turbūt niekas ir nebežino. Tikriausiai nedaug žmonių atsakytų, ką reiškia ir pats žodis „maršalka“, – svarsto V. Skurdenis.

Anot jo, maršalka – tai tvarkos per bažnytines iškilmes prižiūrėtojas. Zakristijonas patarnauja kunigui prie altoriaus, o maršalkos darbas – sužiūrėti, kad sėkmingai apie bažnyčią apeitų šventinė procesija. Tam reikalinga lazda, o šioji – ypatinga.

Vadokliuose aptikta lazda turi barškantį burbulą. Ja pabarškinus, minia prasiskiria ir žengia kunigas, po baldakimu nešdamas Švenčiausiąjį Sakramentą.

Skurdenis sako podėlyje suradęs ir senutėlį baldakimą. Pasiūtas iš tamsiai raudonos spalvos veliūrinio, per daugybę metų pablukusio audinio, kurio viršus nusagstytas žvaigždėmis, o vidinėje baldakimo pusėje pritvirtintas Šventosios Dvasios vaizdinys – balandžio atvaizdas.

Patį baldakimo viršų puošia iš medžio išdrožta karūna. Ją, kaip ir kitas auksu žvilgančias baldakimo dalis, Vadoklių žmonės šveitė, blizgino ir dabar jie šypsosi save vadindami restauratoriais.

Vadoklių tikintieji savo pastangomis atnaujino procesijų altorių, sutvarkė bažnytines vėliavas. G. KARTANO nuotr.
Vadoklių tikintieji savo pastangomis atnaujino procesijų altorių, sutvarkė bažnytines vėliavas. G. KARTANO nuotr.

Altorių sugrįžimas

Šįsyk procesijoje bus ir nešiojamieji altoriai. Jie, taip pat nepaliesti daugybę metų, slypėjo klėtelėje už šventoriaus vartų. Nuo jų nepakako vien nuvalyti dulkes. Šie altoriai stovi ant savotiškų staliukų su į juos įkišamomis lazdomis, kad būtų patogu nešti.

Vieno tokio altoriaus vienoje pusėje nutapytas Jėzaus Širdies paveikslas, antroje pusėje – Aušros Vartų Dievo Motina.

Kito altoriaus vienoje pusėje matyti šventasis Juozapas, antroje – šventieji apaštalai Simonas ir Judas Tadas.

Kas ir kada šiuos nešiojamuosius altorius gamino, kas tapė jų paveikslus, iš vadokliečių jau niekas nebeatsimena, nebepamena ir kad jie būtų nešami per procesijas.

„Bet iki mūsų dienų atėjo žinia, kad vieną tokį altorių, tik nežinau kurį, nešdavo keturios netekėjusios, bet jau nebejaunos moterys. Tai buvo jų privilegija“, – teigia V. Skurdenis.

G. KARTANO nuotr.
G. KARTANO nuotr.

Jis svarsto, kad ir dabar šiuos altorius būtų galima pasiūlyti nešti moterims.

Tačiau pabandžius kelti paaiškėjo, kad jie sunkūs, tad veikiausiai jiems nešti teks ieškoti nevedusių vyrų.

„Išeina, kad mūsų močiutės ar promočiutės buvo tvirtesnės, jei panešdavo“, – šypsosi V. Skurdenis.

Tarp jo atradimų – ir bažnytiniai žibintai. Jie ant ilgų stiebų, puošnūs. Į rankas tokius ima vyrai, stojantys šalia baldakimo.

Žibintai nešami kiekviename jų įžiebus po žvakę. V. Skurdenis mena, kad tokie per religines šventes bažnyčioje būdavo įžiebiami, kai pats dar buvo vaikas.

G. KARTANO nuotr.
G. KARTANO nuotr.

Vėliavas suadė

Podėlyje rasta ir gausybė bažnytinių vėliavų. Senos, sudūlėjusios, ne viena pakąsta kandžių. Nepaisant to, Vadoklių moterys suskubo jas skalbti, adyti, tad dabar per šventę sužvilgės visa vėliavų procesija.

„Vadokliai – tikinčių žmonių kraštas. Per šventes į bažnyčią jų susirenka tiek, kad išėję į procesiją apsupa visą šventorių“, – sako V. Skurdenis.

O koks jubiliejus be puotos!

Tad švęsti dvigubos Vadoklių bažnyčios šventės kviečiama ateiti su ryšulėliu valgių, o klebonas Raimondas Kazlauskas netgi pažadėjo pagaminti troškinį.

Bendrinti šį straipsnį
- R E K L A M A -
Komentarų: 0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

- R E K L A M A -
- R E K L A M A -
- R E K L A M A -
- R E K L A M A -