Devintą ryto minutei sustoja visa šalis. Miesto gatvėse žmonės klaupiasi, kai pro šalį į paskutinę kelionę vežamas žuvęs karys. Aidint oro pavojaus sirenoms pamokos mokyklose tęsiasi po žeme, o viešbutyje geriausias kambarys tas, pro kurio langą atsiveria ne gražūs vaizdai, bet kito pastato siena. Tokia karo kasdienybė Ukrainos mieste Vinycioje, kuris laikomas sąlyginai saugiu ir yra priglaudęs dešimtis tūkstančių karo pabėgėlių.
Panevėžio vicemeras Rytis Račkauskas Vinycios mero Sergejaus Morgunovo bei Šv. Jokūbo kelio Ukrainoje draugų asociacijos kvietimu liepos pabaigoje į miestą partnerį Vinycią vyko dalyvauti Šv. Jokūbo dienai skirtuose renginiuose ir tarptautinėje konferencijoje. Tačiau didžiausią įspūdį padarė ne oficialūs susitikimai, o žmonės, išmokę gyventi karo akivaizdoje.
Karas keičia prioritetus
Pirmasis netikėtumas Vinycioje laukė viešbutyje.
Anksčiau buvo įprasta, kad pro svečių kambario langą atsiverdavo miesto aikštė. Šį kartą priešais langą – vos už poros metrų stūksanti siena. Jokio vaizdo, jokios panoramos. Tik pilkas mūras.
Iš pradžių toks kambarys atrodo lyg nesusipratimas.
Tačiau Ukrainoje labai greitai supranti, kad karo metu gražus vaizdas pro langą nėra svarbiausia.
„Tik praėjus pirmai nuostabai suvokiau, kad gavome patį saugiausią kambarį. Jei šalia sprogtų raketa ar dronas, priešais esanti siena apsaugotų nuo skeveldrų. Karas visiškai pakeičia prioritetus. Anksčiau norėdavosi kambario su vaizdu, dabar svarbiausia – saugumas“, – pasakoja R. Račkauskas.
Pagarba kovotojams
Pasak R. Račkausko, Ukrainoje nuolat jauti karo dvelksmą.
Važiuojant net per nedidelius miestelius akys nuolat užkliūva už milžiniškų stendų su žuvusių karių nuotraukomis. Daugelis jų – visai jauni žmonės.
„Matai veidus: 25 metai, 29 metai… Tai sukrečia“, – sako vicemeras.
Kaip ir kapinės – didžiuliai plotai su tūkstančiais plevėsuojančių Ukrainos vėliavų, žyminčių šalies gynėjų kapus.
Žuvusiųjų atminimas Ukrainoje – neatsiejama kasdienybės dalis.
Kiekvieną rytą lygiai devintą valandą visa šalis sustoja tylos minutei.
Pirmąją viešnagės dieną renginio dalyviai pusryčiavo viešbučio restorane, kai staiga nutilo pokalbiai, nustojo skambėti indai – visi atsistojo.
„Taip kasryt 9 valandą ukrainiečiai, kad kur būtų, tylos minute pagerbia žuvusiuosius. Sugiedamas Ukrainos himnas, paskui gyvenimas tęsiasi. Tą akimirką supranti, kokia brangi ukrainiečiams yra laisvė ir kokia gili pagarba tiems, kurie už ją atidavė gyvybę“, – pasakoja R. Račkauskas.
Dar skaudesnis vaizdas atsivėrė pačiame Vinycios centre.
Į renginį atvykusi delegacija dalyvavo šv. Jokūbo simbolio atidengimo ceremonijoje, kai staiga pasigirdo sirenos. Pravažiavo policijos automobiliai, lydintys žuvusio kario palaikus.
„Vieni praeiviai sustojo, kiti klaupėsi. Niekas jų to neprašė. Tai tiesiog natūrali pagarba žmogui, paaukojusiam gyvybę už savo šalį“, – kalba R. Račkauskas.
Užnugario miestas
Nors Vinycia nuo fronto nutolusi maždaug keturis šimtus kilometrų ir laikoma užnugario miestu, karas čia nuolat juntamas.
Į Ukrainą lėktuvai nebeskraido, todėl delegacijai iš Lietuvos į Vinycią teko įveikti keistą aplinkkelį.
Iš Lietuvos – skrydis į Varšuvą, tada – į Moldovos sostinę Kišiniovą, o iš ten dar šešios valandos automobiliu iki Ukrainos sienos ir Vinycios.
Svarbiausia buvo suspėti iki vidurnakčio, kai prasideda komendanto valanda.
„Iki pusės dvyliktos miestas gyvas – pilnos kavinės, daug automobilių. Bet likus pusvalandžiui iki vidurnakčio viskas akimirksniu ištuštėja. Žmonės skuba namo, nes po vidurnakčio nebegalima nei važinėti, nei vaikščioti“, – pasakoja R. Račkauskas.
Nuo karo pradžios Vinycia priėmė apie 45 tūkstančius pabėgėlių.
Tai milžiniškas iššūkis netgi miestui, turinčiam maždaug 400 tūkstančių gyventojų.
Pamokos po žeme
Oro pavojaus sirenos Vinycioje – įprasta kasdienybės dalis.
Per viešnagę jos aidėjo ne vieną kartą.
Sirenos kaukė ir naktį viešbutyje, ir dieną vykstant tarptautinei konferencijai.
Visi jos dalyviai ramiai nusileido į gretimame pastate įrengtą slėptuvę. Joje yra posėdžių salė, todėl konferencija tęsėsi.
„Tai turbūt geriausiai parodo, kaip žmonės prisitaikė prie karo. Gyvenimas nesustoja“, – sako vicemeras.
Didelį įspūdį padarė ir Vinycios mokyklų bei darželių slėptuvės.
Tai nėra paprasti rūsiai su keliais suolais.
Keturis metrus po žeme įrengtos priešradiacinės slėptuvės turi galingas betonines perdangas, ventiliacijos sistemas, baldus, klases ir viską, ko reikia ugdymui.
„Paklausiau, ar tokią slėptuvę turi viena mokykla. Paaiškėjo, kad mieste tokių net šešios. Vaikai jose ne tik slepiasi – per oro pavojų ten vyksta pamokos“, – pasakoja R. Račkauskas.
Mokinių Vinycioje tiek, kad daugelyje mokyklų ugdymas vyksta dviem pamainomis – kiekvienoje jų mokosi maždaug po tūkstantį vaikų. Tokiam mokinių srautui pritaikytos ir po žeme įrengtos slėptuvės.
Paskelbus oro pavojų slėptuvių durys atsidaro automatiškai.
Daugelis Ukrainos gyventojų naudojasi mobiliąja programėle, kurioje realiuoju laiku matoma, į kuriuos regionus artėja dronai, raketos, kur kyla kiti pavojai.
Už pirmąjį skambutį – vieša padėka
Netikėta akimirka R. Račkausko laukė tarptautinėje konferencijoje, į kurią Vinycios savivaldybės vadovai, Ispanijos ambasadorius Ukrainoje, Ispanijos ir Lietuvos ambasadų atstovai, Lenkijos generalinis konsulas, kelių Ukrainos miestų vadovai bei Bažnyčios hierarchai susirinko aptarti Šv. Jokūbo piligrimų kelių plėtrą ir šalių bendradarbiavimą.
Tokių svečių akivaizdoje Vinycios meras Sergejus Morgunovas viešai prisiminė pirmąją karo dieną – 2022-ųjų vasario 24-ąją, kai į Ukrainą įsiveržė rusija.
Tą rytą į darbą atėjęs R. Račkauskas merui paskambino vaizdo ryšiu.
„Pamenu, tuo metu Vinycios vadovai buvo bunkeryje. Paklausiau, kuo galime padėti. Sako, Ukraina nuo 2014 m. kariauja, jau esame pasiruošę, bet mums reikia palydovinių telefonų. Įsivaizdavau, kad mūsų parduotuvėse visko yra – tik nueik ir nupirksi. Pasirodo, nieko panašaus“, – pamena R. Račkauskas.
Prašomų palydovinių telefonų nebuvo nei Panevėžyje, nei visoje Lietuvoje.
Galiausiai keli reikalingi aparatai buvo surasti Nyderlanduose.
„To pokalbio detales pats net jau primiršau. Todėl labai nustebau, kai Vinycioje konferencijoje, į kurią susirinkę Ispanijos, Lenkijos ambasadų atstovai, kiti garbūs svečiai, Vinycios meras mūsų pokalbį prisiminė net minučių tikslumu ir viešai pareiškė, kad buvau tas, kuris rusijai užpuolus Ukrainą pats pirmas jam paskambino. Kaip sakė meras, tikrą draugą nelaimėje pažinsi. Paskui visi kiti skambino ir palaikė Vinycią, bet Panevėžys buvo pirmasis“, – išskirtinio dėmesio buvo sujaudintas R. Račkauskas.
Vilties kelias
Nors karo ženklai matomi visur, Vinycia stengiasi išlaikyti ir kitą savo veidą.
Miestas yra Ukrainos Šv. Jokūbo piligrimų kelio – Camino Podolico – pradžia.
Šis maždaug 250–280 km ilgio piligriminis kelias jungia tris miestus – Vinycią, Barą ir Podolės Kamenecą.
Vinycioje prie pagrindinės katalikų bažnyčios – Švč. Mergelės Marijos Angelų karalienės – atidengta bronzinė šv. Jokūbo skulptūra, šalia kelrodyje pažymėtos kryptys į Lietuvą, Lenkiją, Ispaniją.
R. Račkauskas prisimena, kad idėja įtraukti Ukrainą į Europos Šv. Jokūbo kelių tinklą gimė dar prieš karą, jam einant Europos Šv. Jokūbo kelio federacijos prezidento pareigas.
„Buvau vienas iš piligrimų kelio Ukrainoje krikštatėvių. Dar iki karo nuvykęs į komandiruotę, Vinycios merui Sergejui Morgunovui papasakojau apie tokią galimybę. Tada pasėta sėkla taip gerai sudygo, kad šiandien Camino Podolico pratęsia dar trys per Ukrainą besidriekiantys Šv. Jokūbo keliai ir jie jau siekia Lenkijos sieną – tai išties ilgas piligrimų kelias. Ir jis jau gyvena savarankišką gyvenimą, juo piligrimai eina ir dabar, nors šalyje vyksta karas“, – sako R. Račkauskas.
Gyvenimas nesustoja
Sugrįžus į Panevėžį pasiekė žinia iš Ukrainos – rusijos pajėgos liepos 31 dieną surengė gyvybes nusinešusią dronų ataką Vinycios regione.
Smūgiai buvo suduoti vietoms, kuriomis delegacija visai neseniai važiavo.
Tai dar kartą priminė, kad saugumas Ukrainoje yra labai sąlyginis.
Ir vis dėlto gyvenimas tęsiasi.
Vinycios gatvėse gausu karinės tematikos reklamų, kviečiančių stoti į kariuomenę. Veikia kavinės, dirba mokyklos, įstaigos, o gyventojai reiškia savo pilietinę poziciją taikiuose protestuose.
R. Račkauskui lankantis Vinycioje, miesto centre susirinkusi maždaug 100 žmonių minia iškėlusi plakatus santūriai, nesisvaidydama pykčiu, protestavo prieš Ukrainos gynybos ministro Michailo Fiodorovo atleidimą iš pareigų.
Miesto širdyje tebešvokščia net garsusis Vinycios fontanas, laikomas didžiausiu iš panašių plaukiojančių fontanų Europoje.
Visgi įspūdingi vandens šou ant vandens neberengiami dėl saugumo sumetimų – masiniai susibūrimai viešosiose atvirose vietose dabar pernelyg rizikingi.
„Labiausiai įsiminė ukrainiečių stiprybė. Jie gyvena ne iliuzijomis, o realybe. Prisitaikė prie karo, bet nepasidavė jam. Ir turbūt tai yra didžiausia pamoka kiekvienam, atvykusiam iš taikios šalies. Ukrainiečių ryžtas ginti savo laisvę tampa stipriausiu argumentu ir mums – neabejoti, padėti ir toliau remti Ukrainą iki jos pergalės“, – sako R. Račkauskas.
