Yra miestų, kurie žavi architektūra, yra tokių, kurie garsėja istorija, o kitus vos išvydus sunku pamiršti. Ronda, turinti apie 35 tūkstančius gyventojų, – vienas tokių. Ant stačių uolų įsikūręs Andalūzijos miestas Ispanijoje atrodo lyg pakibęs tarp dangaus ir žemės.
Gili daugiau nei 100 metrų siekianti El Tacho tarpeklio praraja padalija miestą į dvi dalis, kurias jungia įspūdingasis Naujasis tiltas.
Ne veltui Ronda laikoma vienu gražiausių Ispanijos miestų ir kasmet pritraukia milijonus lankytojų.
Daugiau nei du tūkstančiai metų
Ronda – kur kas daugiau nei garsusis jos tiltas. Tai miestas, kuriame susitinka romėnų, maurų ir krikščionių palikimas, gimė korida, o siaurose akmenimis grįstose gatvelėse iki šiol gyva senoji Andalūzijos dvasia.
Archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės šioje vietovėje gyveno dar akmens amžiuje, o netoliese esančiuose urvuose aptikti tūkstančių metų senumo piešiniai.
Pirmąją didesnę gyvenvietę čia įkūrė keltai, tačiau tikrąjį miestą II a. pr. Kr. sukūrė romėnai, pavadinę jį Arunda. Dėl strategiškai patogios vietos ant aukštų uolų miestas tapo svarbiu prekybos ir gynybos centru.
VIII amžiuje Andalūziją užkariavę maurai Rondą valdė daugiau nei 700 metų. Būtent jų laikais pastatyta didžioji dalis miesto gynybinių sienų, vartų, pirčių ir vandens tiekimo sistemų. Senamiestis iki šiol išlaikė daugybę arabiškos architektūros bruožų.
1485 metais Rondą užėmė katalikų karaliai Izabelė ir Ferdinandas. Miestas tapo svarbia krikščioniškosios Andalūzijos dalimi, o daugelis mečečių paverstos bažnyčiomis.
XVIII–XIX amžiuje Ronda išgarsėjo dar ir dėl kalnuose siautėjusių legendinių plėšikų, kurie tapo daugelio ispanų legendų herojais. Miestą pamėgo ir garsūs rašytojai – čia lankėsi Ernestas Hemingvėjus bei Orsonas Velesas, kurie ne kartą minėjo Rondą savo kūriniuose.
Virš prarajos
Pirmas vaizdas, kurį dauguma žmonių sieja su Ronda, yra didingasis Puente Nuevo – Naujasis tiltas, tapęs miesto simboliu.
Jis buvo statomas net 42 metus – nuo 1751 iki 1793 metų.
Tiltas iškilo daugiau kaip 98 metrų aukštyje virš El Tacho tarpeklio ir sujungė senąją maurų miesto dalį su naujuoju kvartalu. Statant tiltą naudoti akmenys iškirsti pačioje tarpeklio uoloje, todėl atrodo, lyg statinys būtų natūrali kalno dalis.
Tilto viduje įrengta patalpa kadaise buvo naudojama kaip kalėjimas, o XX amžiaus pradžioje – policijos būstinė. Šiandien čia veikia nedidelė ekspozicija, pasakojanti tilto istoriją.
Įspūdingiausias vaizdas atsiveria ne nuo tilto, o pažvelgus į jį iš apačios – tuomet galima įvertinti jo mastą ir žmogaus sukurtos architektūros harmoniją su gamta.
O gamtos sukurtas stebuklas – po miestu plytintis El Tacho tarpeklis – susiformavo prieš milijonus metų, kai uolose kelią prasiskynė Gvadalevino upė.
Kai kuriose vietose praraja siekia daugiau nei 160 metrų gylį, o jos sienos atrodo beveik vertikalios. Norintiems pamatyti gražiausią miesto panoramą verta nusileisti taku iki tarpeklio apačios – iš ten atsiveria garsiausias Rondos vaizdas, vertas atviruko.
Kelionė į maurų laikus
Seniausia miesto dalis, dar vadinama La Ciudad, išlaikė viduramžių atmosferą.
Čia vingiuoja siauros akmenimis grįstos gatvelės, stūkso baltieji Andalūzijos namai su gėlėmis išpuoštais balkonais, o kiekvienas posūkis atveria naują panoramą.
Pasivaikščiojus galima atrasti senąsias miesto sienas, gynybinius vartus ir mažas aikštes, kuriose gyvenimas teka lėčiau nei didžiuosiuose Ispanijos miestuose.
Vienos geriausiai išsilaikiusių maurų pirčių visoje Ispanijoje yra Arabų pirtys.
Jos pastatytos dar XIII–XIV amžiuje ir veikė pagal romėnų pirčių principą – lankytojai pereidavo šaltąją, šiltąją ir karštąją sales.
Iki šiol išlikusios originalios žvaigždės formos angos lubose, pro kurias į vidų patekdavo natūrali šviesa.
Šiuolaikinės koridos lopšys – viena seniausių ir gražiausių Ispanijos koridos arenų laikoma Plaza de Toros de Ronda.
Ji atidaryta 1785 metais, o būtent čia Romero šeimos matadorai suformavo daugelį šiuolaikinės koridos taisyklių. Net jei korida nevilioja, arena verta dėmesio dėl savo architektūros ir muziejaus, kuriame pasakojama apie Andalūzijos istoriją bei jojimo kultūrą.
Istorijos pėdsakais
Vienas įspūdingiausių Rondos architektūros perlų – Mondragono rūmai. Manoma, kad jų ištakos siekia XIV amžių, kai čia buvo įsikūrusi maurų valdovų rezidencija.
Po miesto užkariavimo 1485-aisiais rūmai atiteko krikščionių didikams, kurie juos išplėtė ir suteikė Renesanso bruožų, todėl šiandien pastate persipina islamiškosios ir krikščioniškosios architektūros elementai.
Dabar rūmuose veikia Rondos muziejus, pasakojantis apie krašto istoriją nuo priešistorės iki šių dienų. Vis dėlto daugelį lankytojų labiausiai sužavi ne ekspozicijos, o išpuoselėti terasiniai sodai su fontanais, citrusų medžiais ir spalvingais gėlynais. Iš jų atsiveria vieni gražiausių vaizdų į derlingą Gvadalevino upės slėnį – vietą, kurioje galima trumpam sustoti ir pasimėgauti ramybe, kontrastuojančia su gyvybingomis senamiesčio gatvelėmis.
Rondoje verta aplankyti ir Casa del Rey Moro. Nors pavadinimas reiškia „Maurų karaliaus namai“, dabartiniai rūmai pastatyti gerokai vėliau. Didžiausia jų įdomybė – uoloje iškirsti laiptai, vedantys iki upės. Viduramžiais šiuo keliu buvo tiekiamas vanduo apsiausties metu.
Dar viena vieta – Alameda del Tacho parkas. Jo apžvalgos aikštelės įrengtos tiesiai ant skardžio krašto, tad čia galima grožėtis vienomis įspūdingiausių Andalūzijos panoramų.
Baltųjų Andalūzijos miestelių karalienė
Ronda pelnytai vadinama viena gražiausių Pueblos Blancos – garsiojo baltųjų Andalūzijos miestelių maršruto – stotelių. Ant kalnų šlaitų išsidėstę sniego baltumo namai, siauros akmenimis grįstos gatvelės ir gėlėmis išpuošti balkonai kuria nepakartojamą pietų Ispanijos atmosferą, dėl kurios šis regionas kasmet pritraukia milijonus keliautojų.
Tačiau balta pastatų spalva atsirado ne vien dėl estetikos. Nuo seno namai buvo balinami kalkėmis, nes jos atspindėdavo kaitrią Andalūzijos saulę ir padėdavo išlaikyti patalpas vėsesnes net karščiausiomis vasaros dienomis. Be to, kalkės pasižymėjo natūraliomis dezinfekuojamosiomis savybėmis – jos padėdavo kovoti su bakterijomis, pelėsiu ir vabzdžiais, todėl buvo ne tik praktiškas, bet ir higieniškas sprendimas.
Ši tradicija išliko iki šių dienų ir tapo vienu ryškiausių Andalūzijos kultūrinio kraštovaizdžio simbolių.
Literatūros įkvėpėja
Ronda neatsiejama nuo amerikiečių rašytojo Ernesto Hemingvėjaus vardo.
Nors jis aplankė daugybę Ispanijos vietovių, jo širdį užkariavo Ronda. Čia garsųjį rašytoją traukė ne tik kvapą gniaužiantis kraštovaizdis, bet ir autentiška Andalūzijos dvasia, koridos tradicijos bei vietinių gyvenimo būdas.
Pirmą kartą Rondoje Hemingvėjus apsilankė dar XX a. trečiajame dešimtmetyje. Vėliau čia grįždavo ne kartą, susidraugavo su legendiniu matadoru Antonijumi Ordonesu, stebėjo garsiąsias Gojos stiliaus koridas ir valandų valandas leisdavo miesto arenoje.
Būtent Rondoje jis dar geriau pažino koridos pasaulį – temą, kuri tapo svarbia jo kūrybos dalimi ir atsispindėjo knygose „Mirtis po pietų“ bei „Pavojinga vasara“.
Manoma, kad Ronda įkvėpė ir vieną įsimintiniausių romano „Kam skambina varpai“ scenų, kurioje pasmerktieji nuvedami prie skardžio ir nustumiami žemyn. Nors romane miesto pavadinimas neminimas, daugelis literatūros tyrinėtojų sutinka, kad būtent įspūdingas Rondos tarpeklis ir jo aplinka tapo šios dramatiškos scenos įkvėpimo šaltiniu.
E. Hemingvėjus apie Rondą atsiliepė itin šiltai. Jis yra pasakęs, kad jei kas nors keliauja į Ispaniją medaus mėnesio ar romantiškos kelionės, nėra geresnės vietos už Rondą.
Rašytoją žavėjo miesto ramybė, puikus maistas, vietinis vynas ir ypatinga atmosfera, kuri, jo manymu, buvo visiškai kitokia nei didžiuosiuose Ispanijos miestuose.
Šiandien Hemingvėjaus pėdsakai Rondoje tebėra gyvi. Mieste galima rasti jo biustą, jo vardu pavadintą promenadą, o turistams siūlomi maršrutai, vedantys rašytojo lankytomis vietomis.
Kartu su kino režisieriumi Orsonu Velesu Hemingvėjus tapo vienu svarbiausių žmonių, prisidėjusių prie to, kad Ronda iš mažo Andalūzijos miesto virto pasaulyje atpažįstamu kultūros ir literatūros simboliu.
Skonių kelionė
Rondos virtuvėje susilieja kalnų regiono tradicijos ir Andalūzijos skoniai. Čia gausu alyvuogių aliejaus, vietinių sūrių, avienos, jautienos ir sezoninių daržovių.
Vienas žinomiausių patiekalų – rabo de toro – ilgai troškinta jaučio uodega, kurios mėsa tampa itin minkšta ir sodraus skonio. Kadaise šis patiekalas buvo ruošiamas po koridos, o šiandien tapo Andalūzijos gastronomijos klasika.
Karštomis dienomis beveik kiekviename restorane siūloma paragauti gaspačo – šaltos pomidorų sriubos su agurkais, paprika, česnaku ir alyvuogių aliejumi. Dar sotesnis jos giminaitis – salmorejo, tirštesnė pomidorų sriuba, dažniausiai patiekiama su virtu smulkintu kiaušiniu ir vytintu kumpiu.
Kaip ir visoje Andalūzijoje, Rondoje verta užsukti į tapų barus.
Maži užkandžiai gali būti ruošiami iš Iberijos kumpio, vietinių ožkų sūrių, marinuotų alyvuogių, grybų ar jūrų gėrybių.
Saldumynų mėgėjams rekomenduojama paragauti yemas del Tajo – tradicinių saldainių iš kiaušinių trynių ir cukraus, tapusių vienu garsiausių Rondos desertų.
Šį kulinarinį potyrį puikiai papildo vietiniai vynai. Nors ilgą laiką apie juos žinojo tik ispanai, šiandien Rondos apylinkės garsėja vynuogynais ir mažomis šeimos vyninėmis, kuriose gaminami aukštos kokybės raudonieji ir baltieji vynai.
Ronda nėra triukšmingas didmiestis. Ji neskuba ir neverčia skubėti kitų. Čia svarbiausia sustoti ant skardžio krašto, įkvėpti kalnų oro, paklaidžioti senamiesčio gatvelėmis ir stebėti, kaip vakaro saulė nudažo uolas auksinėmis spalvomis.
Tai miestas, kuriame istorija, gamta ir architektūra susilieja į vieną nepakartojamą peizažą. Kartais pakanka vos vieno žvilgsnio virš bedugnės, kad suprastum – yra vietų, prie kurių bent jau mintimis norisi sugrįžti dar ne kartą.
Pagal užsienio spaudą parengė Reda OSTEIKAITĖ
