„Tegul nustemba“, – taip į klausimą, ką žmogus turėtų pajusti sustojęs prieš jos paveikslą, atsako tapytoja, pedagogė, suaugusiųjų tapybos studijos IN vadovė, panevėžietė Irina NOSOVA.
Gebėjimas stebėtis, jos įsitikinimu, išduoda gyvą dvasią.
Gerbiama Irina, ką jums reiškia tapyti – papasakoti istoriją, perteikti emociją, sustabdyti akimirką, o gal atrasti tai, ko dar pati nežinojote?
Požiūris keičiasi. Jaunystėje buvo daugiau asmeniškų išgyvenimų, emocijų, kartais noro maištauti. Šiuo metu – stebėjimas, siunčiamų ženklų kasdienybėje atradimai. Tokie antropologiniai, socialiniai tyrimai. Tai vyksta netikėtai ir absoliučiai intuityviai. Taip atsirado darbų ciklas „Atiduotuvė“ – žmonių palikti, sudėlioti daiktai suspindi spalvų deriniais, faktūromis, potėpiais. Naratyvo nėra, yra tik vidinis pajautimas, noras susitapatinti, kai tarp tavęs ir vaizdo nėra ribos. Tą jausmą suteikia tapyba.
Ką norėtumėte, kad žmogus pajustų sustojęs prieš jūsų paveikslą?
Tegul nustemba. Mokėjimas nustebti byloja apie gyvą jaunatvišką dvasią.
Ar svarbu, kad žiūrovas perskaitytų kūrinį taip, kaip jį sumanėte?
Tai nėra svarbu, bet būna labai smagu, kai įvyksta dialogas. Būna, kad žiūrovai pamato tai, ko pati ir nenumaniau. Laikau tai privalumu, vadinasi, nebuvo deklaratyvios idėjos, moralo, o mes tokie visi skirtingi! Įdomu.
Koks jūsų pačios sukurtas darbas jums yra ypatingiausias?
Man pačiai įsimintinas veiksmas, kai besiruošdama personalinei parodai ,,Beribės tylos“ užtapiau savo ankstesnius darbus, kuriuose nagrinėjau ribines būsenas tarp gėrio ir blogio, meilės ir neapykantos, karo ir taikos. Prasidėjus karui Ukrainoje, išgąsdino darbuose buvusios nuojautos. Dabar mokomės gyventi tokioje realybėje.
Ką šiandien, kai gyvename labai greitame ir informacijos kupiname pasaulyje, gali duoti menas?
Nesenai diskutavau su žmogumi, teigiančiu „na, kiekgi tas menas turi vietos žmonių gyvenimuose… ir kam jo reikia“. Teatleidžia man tiksliųjų mokslų atstovai, bet manau, kad mokyti meno dalykų mokykloje yra taip pat svarbu kaip ir matematikos ar fizikos, o gal net dar svarbiau. Vis nuogąstaujam dėl žemo emocinio intelekto, depresijų, savižudybių. Tikrai nemanau, kad menas gali išgelbėti pasaulį, bet jis gali gydyti – kartais net ir per skausmą.
Ką laikote tikru meno kūriniu – kokia savybė jame jums atrodo svarbiausia?
Man tinka, kai dailininkas pakelia uždangą ir rodo, kas esama už nuogos, nepagražintos buitiškos realybės. Geras menas gali parodyti bedugnę, bet nestumti į ją.
Šiuolaikiniame mene yra daugybė kūrinių, kurie egzistuoja tik su tekstu. Be teksto jie tušti, nesukelia noro žiūrėti. Man svarbi meistrystė, svarbus dėmesys pasauliui ir žmogui. Gyvoji meno galia.
Jeigu reikėtų savo kūrybinį kelią apibūdinti vienu paveikslu, kokį jį nutapytumėte?
Oi… Tai būtų balta drobė. Kai nežinai, kas laukia už posūkio.
Įkvėpimo lauke – literatūra, muzika, kinas ir dailė
KNYGA
Česlovo Milošo „Isos slėnis“.
Vasaras leidžiu netoli Č. Milošo tėviškės. Pro langą galiu stebėti „rūkų misterijas Isos slėnyje“. Knygoje labai jautriai ir taikliai aprašomas pasaulis berniuko akimis, su visais kvapais, jausmais, istorijom, kurias teko girdėti iš vietinių senbuvių.
Pastaruoju metu mieliau skaitau neišgalvotas istorijas – atsiminimus, dienoraščius, biografijas. Labai stiprų jausmą paliko Redos Pabarčienės redaguota knyga „Mūsų Irena“. Stiprios asmenybės, intelektualės Irenos Veisaitės skaudūs išgyvenimai nepasėjo jos širdyje nuoskaudos, noro keršyti. Tai – pamoka. Nepaprastai šiltas, gyvas žmogus. Norėjosi susidraugauti.
VIZUALUSIS MENAS
Įdomu stebėti Romualdo Balinsko, mano kursioko, kūrybą.
Šiuo metu jo galinga kerinti paroda „Before and After“ vyksta Rothko muziejuje Daugpilyje. Tikrai verta panirti. Labai rekomenduoju.
MUZIKA
Bachas. Jo muzikos galiu klausytis būdama bet kokios nuotaikos.
Sako, kai Dievas kūrė pasaulį, skambėjo Bachas. Bet ir Paskutinio teismo dieną skambėjo Bachas.
O kai norisi pavirpinti sielą, išgirsti emociškai stiprų, unikalų falcetą – „Anohni and the Johnsons“.
Mane veža ir įvairių tautų folkloro muzika.
KINAS
Vimo Venderso „Puikios dienos“.
Šis filmas yra tai, ko pasiilgta – begaliniai šviesus kūrinys apie gebėjimą rasti laimę kasdienybėje. Net prisiminusi jau šypsausi.
O vakarais – žavusis „Puaro“. Puikiai migdo.
