„Ryte atsikeliu ir nežinau, kur miegosiu vakare“, – šypsosi 27-erių panevėžietė Amanda Valonytė. Jos tikslas atrodo beprotiškas – per trejus metus apeiti aplink pasaulį.
Jei viskas klostysis pagal planą, Amandos maršrutas nusidrieks daugiau kaip 40 tūkstančių kilometrų per 28 valstybes. Panevėžietė siekia tapti pirmąja lietuve, tai padariusia be jokių transporto priemonių, o jos žygis būtų įrašytas į Gineso rekordų knygą.
Namus Panevėžyje sausio 1-ąją palikusiai A. Valonytei už nugaros kol kas apie 4 000 kilometrų.
Prieš akis – dar apie 36 000, kuriuos ji nusiteikusi įveikti vien tik savo kojomis.
Kai kalbamės telefonu, Amandos rytas Prancūzijoje dar tik prasideda. Laikrodis rodo pusę dešimtos. Šiuo metu per Gy-l’Évêque apylinkes keliaujanti mergina ką tik išlindo iš palapinės, netrukus susikraus kuprinę, ant pečių užsikels beveik 18 kg mantą, nors pati sveria vos 60 kg, ir vėl trauks pirmyn. Tądien jos laukė tiesus kelias, jokios parduotuvės, jokio kaimelio pakelėj ir jokio aiškaus atsakymo, kur teks priglausti galvą vakare.
Kiekviena diena kelyje Amandai staigmena.
Bet toks gyvenimas keliautojai iš Panevėžio jau tapo kasdienybe.
Mintis apie rekordinę kelionę prajuokino
Viskas prasidėjo nuo, regis, ne visai rimto pokšto.
Prieš daug metų atostogaudama Škotijoje per vieną dieną Amanda nukulniavo šimtą kilometrų.
Po tokio žygio paskambino draugams: „Varom aplink pasaulį pėsčiomis.“
„Visi pasijuokėme. Bet manyje ta mintis nenumirė“, – pradžią pamena Amanda.
Praėjo ne vieneri metai, kol svajonė virto planu.
„Vieną dieną sau pasakiau: gana galvoti. Aunuosi žygio batus ir išeinu“, – sako A. Valonytė.
Tokiai išskirtinei kelionei reikėjo pasiruošti ne tik fiziškai. Amanda sportavo, treniravo ištvermę, taupė pinigus ir dėliojo maršrutą.
„Prieš kelionę bene labiausiai bijojau, ar užteks pinigų apeiti aplink pasaulį, ar jų pritrūkus neteks nutraukti kelionės. Kol kas viskas gerai. Vienoje šalyje pragyvenimas pigesnis, kitoje – brangesnis. Man keliauti padeda ir tai, kad susikaupiau santaupų. Be to, Panevėžyje turiu butą, iš nuomos gautos pajamos irgi investuojamos į mano kelionę“, – pasakoja Amanda.
Pagrindinės išlaidos skiriamos maistui ir vaistams.
Kaip tik šiomis dienomis keliautoją užklupo kosulys, balsas užkimo.
Žiema privertė grįžti į Panevėžį
Dar iki šių metų pradžios A. Valonytė gyveno kaip dauguma: turėjo rutiną ir aiškų rytojų. Dabar jos namai telpa kuprinėje.
Į neeilinę kelionę Amanda leidosi sausio 1-ąją, startavusi iš Kalvarijos.
Jos planas buvo vienas – eiti be didesnių sustojimų.
Tačiau sausio 31-ąją, vos kirtus Lenkijos–Vokietijos sieną, teko apsisukti.
„Žiema buvo išskirtinai šalta. Dėl tokių oro sąlygų nusprendžiau prie Vokietijos sienos sustoti. Grįžau į Panevėžį ir balandžio 20-ąją vėl startavau iš tos pačios vietos Vokietijoje. Iš kito taško pajudėti negalėjau, nes kitaip būtų mano pasiekimas anuliuojamas ir mano kelionė Gineso rekordui nebetiktų“, – pasakoja Amanda.
Panevėžietės kelionę fiksuoja išmanus įrenginys. Jis registruoja kiekvieną žingsnį, sustojimą, nueitą atstumą, maršrutą. Baigus kelionę visi duomenys bus perduoti rekordą vertinantiems ekspertams.
Didžiausia prabanga – svetimas kiemas
Per dieną Amanda stengiasi nueiti apie 30 kilometrų. Jei alina karštis ar ištisai pliaupia, tenka apsiriboti ir 20 km.
Vakarop prasideda kita užduotis – ieškoti, kur prisiglausti nakčiai.
Už nakvynę ji moka labai retai. Apsistoja miške, parke, vietinių gyventojų kieme – kur tik pakliūna.
„Stengiuosi apie aštuntą vakaro jau dairytis nakvynės kaimeliuose. Einu pas žmones, prašau leisti vienai nakčiai pernakvoti jų kieme pasistačius palapinę“, – pasakoja keliautoja.
Dažniausiai Amanda išgirsta „taip“.
Nors ji visuomet pasiūlo bent simboliškai atsilyginti, žmonės pinigų neima. Priešingai – leidžia pasikrauti baterijas, kartais pakviečia nusiprausti ar pasiūlo vakarienę.
O kartais žmonių gerumas nustebina iki graudulio.
Vieną lietingą vakarą Vokietijoje Amanda užsuko į ūkininkų sodybą ir paprašė tik vietos palapinei pievoje greta besiganančių karvių.
„Buvau permirkusi ir sušalusi. Svajojau tik apie sausą palapinę. Bet šeimininkai primygtinai kvietė mane pernakvoti jų namuose. Man tai buvo kaip pasaka, net širdį suspaudė. Kai jau nieko nebesitiki, toks gerumas atrodo kaip stebuklas“, – šypsosi keliautoja.
Gynėsi ne tik nuo šunų
Kasdieniais kelionės vaizdais panevėžietė dalijasi feisbuko paskyroje „Žingsnis po žingsnio Amanda“ ir instagrame @amanda_alony.
Juose – keliai, sutikti žmonės ir nauji kraštai.
Tačiau gražiausi kadrai papasakoja tik dalį istorijos.
Realybėje, pripažįsta keliautoja, ne viskas taip gražu.
Vienai merginai, kulniuojančiai per pasaulį su manta ant pečių, yra pasitaikę visko. Ir akimirkų, kai iš tiesų teko išsigąsti.
Vienas skaudžiausių prisiminimų liko Lenkijoje.
Buvo sausio vakaras. Tokiu metų laiku anksti temsta, aplink – tušti laukai, Amanda – viena kelyje. Septinta vakaro. Staiga šalia sustojo taksi.
„Iššoko vairuotojas, čiupo mane už rankos ir pradėjo tempti į automobilį“, – pamena pašnekovė.
Amanda puolė garsiai šaukti. Laimė, tuo metu kelyje pasirodė kita mašina. Taksistas, paleidęs merginą, šoko į automobilį ir nurūko.
„Paskui dar ilgai širdis daužėsi“, – prisipažįsta Amanda.
Kitą kartą taip pat Lenkijoje užpuolę palaidi šunys įkando į koją.
„Ėjau per laukus, tolumoje išvydau vienkiemį. Kai pamačiau iš ten atbėgančius du šunis, pagalvojau, kad bus smagu juos paglostyti. Bet jie nebuvo draugiškai nusiteikę ir krimstelėjo man į koją“, – akistatą su agresyviais keturkojais kiemo sargais dabar jau su šypsena prisimena Amanda.
Nuo puolančių šunų traukdamasi atbulomis mergina pasiekė krūmus, sugebėjo nusilaužti šaką. Tokio ginklo, matyt, pabūgę šunys pagaliau pasitraukė.
„Žaizdą kojoje pati „išsilaižiau“: tepalai, vaistai, tvarsliava – ir traukiam toliau“, – neišsigando A. Valonytė.
Sunkiausias bagažas – ne kuprinė
Paklausta, kas tokioje kelionėje sunkiausia, Amanda nė kiek nedvejoja: tikrai ne pavargusios kojos ir ne ant pečių nešama 18 kg kuprinė.
Nors pūslės ir nutrintos pėdos tapo kasdienybe, didžiausias išbandymas – vienatvė.
„Einant tokius ilgus atstumus nutrintos kojos yra normalu. Kelyje sunkiau psichologiškai, ne fiziškai. Ir vienatvė prislegia, ir nėra su kuo pasikalbėti, ir miegi palapinėje. Kartais atrodo, kad viskas man gerai, juk kelionėje taip ir turi būti. O kartais suspaudžia širdutę, nes pasijuntu tokia be vietos“, – atvira A. Valonytė.
„Niekada nebijokite žengti pirmo žingsnio. Būtent nuo jo prasideda nauja gyvenimo istorija.“
A. Valonytė
Tomis akimirkomis aplanko ir abejonės. Kam reikalinga ši kelionė? Ar dėl rekordo verta trejus metus gyventi kelyje?
„Bet tada labai greitai ateina kita mintis: jei dabar viską mesiu, save užgraušiu taip, kad tikrai bus labai blogai“, – prisipažįsta.
Rekordas nėra svarbiausia
Nors Amanda siekia Gineso rekordo, jai tai nėra pagrindinė priežastis eiti.
„Jei apeičiau aplink pasaulį ir vis tiek nepasiekčiau Gineso rekordo, man tai nebūtų didelė problema. Einu pirmiausia dėl savęs. Dėl patirčių, kurių niekada nebūtų, jei gyvenčiau įprastai“, – sako ji.
Amanda įsitikino, kad ši kelionė keičia ne tik nueitų kilometrų skaičių. Ji keičia ir patį žmogų.
Savo patirtį keliautoja lygina su tarnyba kariuomenėje – ilgas buvimas nepatogiomis, kartais net ekstremaliomis sąlygomis išmoko daugiau kantrybės, ištvermės ir ramybės.
Neretai ji sulaukia klausimo, kuo dabartinis gyvenimas skiriasi nuo ankstesnio.
Atsakymo, sako, dar neturi: „Dabar neturiu vadinamojo normalaus gyvenimo. Nuolat esu kelyje ir palapinėje. Net nežinau, kaip jausiuosi grįžusi.“
Kas mėnesį Amanda leidžia sau tris poilsio dienas, kai apsistoja viešbutyje. Tačiau net ir minkšta lova ilgainiui ima slėgti.
„Guliu viešbučio kambaryje, minkštoje, švarioje lovoje ir galvoju: kaip man atsibodo taip gulėti, kaip pavargau ilsėtis, kaip vėl noriu į kelią“, – pasakoja Amanda.
Vis dėlto viena tradicija jos gyvenime nesikeičia net ir keliaujant aplink pasaulį. Jau rugsėjo viduryje Amandai sukaks 28 metai. Kiekvieną gimtadienį ji įpratusi pasitikti atostogaudama, tad išimtis nebus ir šie metai.
„Planuoju Barselonoje savaitę pagyventi viešbutyje su dušu ir elektra“, – juokiasi Amanda.
Svajonė apie dušą
Nepažinti kraštai A. Valonytę visada traukė.
Iki nuspręsdama leistis į žygį aplink pasaulį panevėžietė jau buvo aplankiusi septyniolika šalių. Tačiau šįkart jos kelionės mastas bus kitoks – treji metai kelyje, nakvynės palapinėje ir dešimtys tūkstančių kilometrų vienai.
Nuo tokios svajonės artimieji labai stengėsi atkalbėti.
„Jie bijojo dėl manęs ir iki šiol bijo. Nors bando tos baimės neparodyti, kad pati nesijaudinčiau, bet nuolat kartoja, jog būčiau atsargi“, – tokį rūpestį supranta keliautoja.
O ko Amanda kelyje pasiilgsta labiausiai?
„Dušo“, – nusijuokia ji.
Jei pavyksta normaliai nusiprausti du kartus per savaitę, keliautoja tai jau vadina sėkme. Kitomis dienomis tenka pasikliauti tuo, ką randa pakeliui – upėmis, ežerais ir drėgnomis servetėlėmis prakaitui nusišluostyti.
Prieš akis – dar laukiniai keliai
Per pirmuosius keturis tūkstančius kilometrų Amanda jau perėjo Lenkiją, Vokietiją, Daniją, Nyderlandus ir Belgiją.
Už nugaros liko trys poros sudėvėtų batų, dešimt prarastų kilogramų ir tūkstančiai žingsnių, pakeitusių ne tik jos maršrutą, bet ir pačią.
„Anksčiau buvau tikras degtukas. Man žodį – aš dešimt atgal. Dabar mokausi patylėti. Suprantu, kad ne į viską reikia reaguoti“, – apie save kalba Amanda.
Tačiau didžiausi išbandymai jos dar laukia.
Pagal planą panevėžietė kelionėje aplink pasaulį turėtų įveikti 28 šalis, o vienas labiausiai jaudinančių etapų – Amerika.
Ten jos laukia šimtai kilometrų laukinės gamtos.
„Ten šimtai kilometrų, kur nėra jokios gyvenvietės, jokios civilizacijos, jokios parduotuvės. Tokioje kelionėje reikia ir maisto, ir vandens, ir pasikrauti telefoną“, – jaudulio neslepia pėsčiomis traukianti panevėžietė.
Ir net tokie išbandymai jos nesustabdo.
Juk būtent dėl tokių akimirkų ir išėjo į kelią.
„Niekada nebijokite žengti pirmo žingsnio. Būtent nuo jo prasideda nauja gyvenimo istorija, o didžiausios svajonės išsipildo tiems, kurie išdrįsta pabandyti“, – pataria Amanda.
Sugrįš į pradžią
Jei viskas klostysis pagal planą, po trejų metų Amanda vėl stovės ten pat, kur pradėjo savo kelionę – Kalvarijoje.
Tokios yra Gineso rekordo taisyklės: dešimtis tūkstančius kilometrų pėsčiomis kelionė aplink pasaulį turi baigtis tame pačiame taške, kuriame buvo pradėta.
Tačiau šįkart į Kalvariją ji grįš jau ne iš Lenkijos pusės. Kelias ją parves per Panevėžį, per Vilnių.
Tada už Amandos nugaros bus likę ne tik daugiau kaip 40 tūkstančių kilometrų.
Bus ir istorija apie merginą iš Panevėžio, kuri vieną dieną nusprendė nebejuokauti apie svajonę ir tiesiog išėjo pasivaikščioti aplink pasaulį.
