Panevėžyje A. Jakšto gatvė šiandien ramiai vingiuoja palei Nevėžio upę, tačiau beveik prieš šimtmetį čia buvo kuriama prestižinė miesto erdvė, turėjusi tapti modernėjančio Panevėžio simboliu.
Jei istorija būtų pasisukusi kitaip, šios gatvės pradžioje šiandien stovėtų ne sporto, o pirmieji miesto muziejaus rūmai, vietoje rajono poliklinikos tikriausiai būtų šurmuliavusi visos apskrities viršininko administracijos būstinė. Tačiau likimas, kaip ne kartą Panevėžio istorijoje būta, šiai gatvei parašė visai kitą scenarijų.
Poeto vardu
„Daug pasaulėj yra ponų,/ kurie kruviną myl‘ karą,/ kurie dėlėi garso monų/ daug žudynių yr padarę./ Tuščia jų! Te sau kariauna,/ Apimti geismų didybės, tegul priešų pilis griauna,/ Žėri spinduliu narsybės!/ Tos garbės įgytos kardu/ mums nereikia nė už dyką…/ Turim mes du brangiu vardu/ Lietuvio ir kataliko“ – tokias eilutes, ir šiandien labai aktualias bei teisingas, galima paskaityti 1906 metais išleistoje Adomo Jakšto knygelėje „Nakties matymai“.
Daug šviesos ir išminties skleidęs talentingas, Lietuvoje itin gerbtas vienas labiausiai išsilavinusių dvasininkų, filosofas, matematikas, poetas A. Jakštas-Aleksandras Dambrauskas (1860–1938) nepamirštas iki šiol – apie jį rašoma, jam skirtos atminimo lentos, jo vardu pavadintos miestų gatvės.
Yra A. Jakšto gatvė ir Panevėžyje – palei Nevėžį vingiuojanti ir turinti gana įdomią, neįprastą istoriją.
Panevėžiečių gerai žinoma ir dažnai lankoma gatvė kadaise turėjo romantiškesnį statusą – buvo vadinama prospektu.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas atkreipia dėmesį, jog A. Jakšto gatvė pavadinimą keitė net kelis kartus, be to, buvo ir prospektas, ir alėja, ir net bulvaras.
„Kai naujai formuojamoje gatvėje 1933 m. birželio 14 dieną buvo išduotas leidimas žinomo panevėžiečio, kalbininko Petro Būtėno namo statybai, tuo metu toje vietoje buvo nurodomas adresas – Naujas bulvaras“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Pastačius šioje vietoje pirmąjį pastatą, netrukus jų pradėjo rastis daugiau ir 1934 metų vasario 6 dienos Panevėžio miesto savivaldybės sprendimu naujai suprojektuota gatvė pavadinama Adomo Jakšto prospektu.
Tuo vardu pavadinant gatvę tarsi įamžinti Panevėžyje praleisti dvasininko metai – nors jų būta nedaug.
Žinoma, kad 1888 metais baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, Aleksandras Dambrauskas-Jakštas tų pačių metų birželio 29 dieną buvo įšventintas kunigu ir paskirtas kapelionu į Panevėžio realinę mokyklą – vėliau tapusia berniukų gimnazija.
Tačiau realinėje mokykloje katalikų tikybą kapelionas dėstė neilgai – neįtikęs carinei valdžiai iš Panevėžio ištremtas.
O A. Jakšto vardą gatvė išsaugojo iki 1950-ųjų – vėliau prospektas pervadintas Liepos 21-osios vardu.
Po kurio laiko gatvei suteikiamas kitas vardas – ji tapo Draugystės alėja.
Ir tik 1990 metų rugpjūtį sugrįžo senasis, tiesa, jau nebe prospekto, o A. Jakšto gatvės pavadinimas.
Muziejaus taip ir nepastatė
Pačioje A. Jakšto gatvės pradžioje, ten, kur dabar stūkso jau seniai su Panevėžiu susigyvenę ir į jo istoriją gražiai įaugę Aukštaitijos sporto rūmai, vaizdas galėjo būti visai kitoks.
Šioje vietoje prieš karą ketinta statyti pirmąjį Panevėžio muziejų – didingus ir išvaizdžius rūmus. Panevėžio kraštotyros muziejus buvo įkurtas 1925 metais ir jam patalpos tada skirtos nedideliame, sename pastate Kranto gatvėje.
Gausėjant muziejaus eksponatų, stigo patalpų ne tik jiems eksponuoti, bet ir saugoti, muziejus kilnotas iš vietos į vietą, tad šios įstaigos atstovai ir miesto taryba dažnai tarėsi dėl specialiai muziejui skirto pastato statybos.
Praėjusiais metais minint Panevėžio kraštotyros muziejaus įkūrimo 100-metį, ta proga surengtos mokslinės konferencijos „Iš Panevėžio praeities: lokalūs muziejai – savasties beieškant“ dalyviai daug sužinojo apie šį praeities sumanymą.
Joje pranešimą skaitęs architektūros istorikas dr. Evaldas Vilkončius pasakojo, kad apie naujo muziejaus statybas kalbėta dar 1934 metais – ir vieta tam buvo numatyta Respublikos gatvėje, maždaug ten, kur vėliau išdygo kino teatras „Raketa“, o šiandien įsikūręs sporto klubas.
Buvo skelbtas ir muziejaus rūmų projekto konkursas, bet jam nepavykus, naujasis paskelbtas 1938 metais. Bet ir šis daug dėmesio nesulaukė. Nors buvo gauta projektų, visgi nugalėtojo komisija neišrinko.
1939 metais muziejui pasirinkta jau kita vieta – tuo metu kaip prestižinė gatvė formuotame A. Jakšto prospekte.
Gatvės pradžioje pasirinktas didelis sklypas, kuriame ketinta prie muziejaus įrengti ir parką. Architektas Jonas Kovalskis baigė muziejaus projektą, kuris, deja, kaip teigė dr. E. Vilkončius, nebuvo rastas. Yra išlikę tik ankstesniems konkursams pateikti keli projektai.
Tačiau taip ilgai rengiantis ir delsiant, muziejaus rūmams jau neliko laiko šioje vietoje atsirasti – atėjo lemtingieji 1940 metai ir viskas pasikeitė.
Atsistojo „laimės kūrėjas“
Permainos atėjo ir į A. Jakšto prospektą, netrukus jau kitu vardu pavadintą.
1952 metų pabaigoje pačiame šios gatvės viduryje, netoli Nevėžio atsistojo vyresnių panevėžiečių dar prisimenamas Stalino paminklas.
Apie iškilmingai atidengtą paminklą Panevėžio laikraščiai buvo priversti rašyti, kad tų metų lapkričio mėnesį, revoliucijos švenčių išvakarėse „prie mylimo vado monumento įvyko miesto darbo žmonių mitingas“, kurio dalyviai neva „su ypatinga meile kalbėjo apie liaudies laimės kūrėją didįjį Staliną ir išreiškė pasiryžimą atiduoti visas jėgas komunizmo pastatymo reikalui“.
Bet neilgai besitęsė „visų tautų vado“ šlovė – netrukus po mirties jis buvo pasmerktas, o jo garbinimo objektai griaunami ir lyginami su žeme. Panevėžyje Stalino statula nugriauta 1961 metais.
Kaip pasakoja D. Pilkauskas, Stalino paminklą griovė sovietų kariškiai, o aplinkui, kad niekas tuo metu nesimaišytų, prižiūrėjo saugumiečiai.
„1961 metų rudenį, kai mokslo metai jau buvo prasidėję, vieną vakarą šalia buvusioje mokykloje liepta per naktį palikti įjungtą elektrą – kad visi langai šviestų. Tuo metu taip apšviestoje aikštėje ir vertė paminklą. O nuverstą kariškiai išsivežė, kur jį padėjo, nežinoma“, – sako muziejininkas.
Pavėlavusios statybos
Paminklas Stalinui stovėjo aikštėje tarp Panevėžio rajono vykdomojo komiteto (dabar rajono poliklinika) ir tuometės 4-osios vidurinės mokyklos (dabar – Raimundo Sargūno sporto gimnazija).
Tie pastatai taip pat turi savas istorijas.
Juk pastatas, kuriame dabar įsikūrusi rajono poliklinika, statytas ne kaip medicinos įstaiga, o kaip Panevėžio apskrities administracija.
Tarpukariu apskrities viršininkas dirbo įvairiose miesto vietose, o administracijai skirtų rūmų statyba buvo vis atidėliojama – pradėta statyti tik 1939 metais.
Panevėžio apskrities viršininko administracijos rūmų projektas buvo vienas iš sėkmingiausių statybos inžinieriaus Petro Lelio darbų.
Erdviuose ir talpiuose rūmuose, be apskrities viršininko administracijos, dar turėjo įsikurti apskrities policijos vadas, apskrities agronomas, mokesčių inspekcija ir kitos įstaigos.
Deja, to neįvyko. 1940 metų birželį, kai dar buvo vykdomi pastato vidaus apdailos darbai, prasidėjo permainos ir naujajame pastate ėmė kurtis sovietinės įstaigos, o netrukus jas perėmė vokiečiai.
1941 metų lapkričio mėnesį naujuose rūmuose A. Jakšto prospekte įsikūrė Panevėžio apygardos komisaras Valteris Noimas – aukščiausias nacistinės Vokietijos pareigūnas Panevėžyje.
Po kelerių metų į Panevėžį ir naujuosius rūmus vėl sugrįžo sovietai.
Kaip sako muziejininkas, pagal 1944–1947 metų trobesių registracijos žurnalą, šiame name A. Jakšto prospekte veikė sovietų saugumas.
Vėliau, maždaug nuo 1950 metų, rūmuose įsikūrė Panevėžio rajono vykdomasis komitetas.
1974 metais Panevėžio rajono vykdomajam komitetui persikėlus į naujas patalpas, A. Jakšto gatvėje duris atvėrė Panevėžio rajono poliklinika.
Dar vienas svarbus ir dažnai lankomas šios gatvės objektas – 1972 metais kaip Vaikų poliklinika pastatyta dabartinė Respublikinės Panevėžio ligoninės Konsultacijų poliklinika.
Palei Nevėžį vingiuojanti gatvė turi savo veidą – ji, menanti istorines permainas, nuolat gražėja, ir tebėra, kaip praeityje ir buvo numatyta, prestižinė miesto vieta.
Puošė akacijos
Sparčiai pradėjusi kurtis gatvė tapo viena gražiausių miesto vietų – krantine pagal Nevėžį nusidriekusia iki apskrities ligoninės.
Tiesa, iš pradžių čia būta ir nepatogumų.
Štai 1935 metais A. Jakšto prospektas turėjo tik žvyro takelį.
Tais pačiais metais krantinę pradėta kloti velėna. Vežant ir kraunant velėnos ritinius kelkraščiuose, pėstiesiems tiesiog nebeliko kur eiti.
Bet tie nesklandumai gana greitai išspręsti ir prospektas vis gražėjo. Pagal Nevėžį jis buvo apsodintas medeliais.
1937 metais A. Jakšto prospektas išgrįstas cementinėmis plytomis, tais pačiais metais sutvarkius dešinę, o po poros metų ir kairę puses.
1939 metų sausio 23 dieną toje vietoje pradėti Nevėžio upės tiesinimo darbai – iš pradžių supilamas pylimas, vėliau tvarkomos krantinės ir upės vaga.
Pilkauskas pasakoja, kad prieškariu A. Jakšto prospektas garsėjo savo gražiąja akacijų alėja.
Deja, visos akacijos per 1940 metų žiemą iššalo ir to grožio nebeliko.
Stebinantis universalumas
Laimei, A. Jakšto vardas į gatvės pavadinimą grįžo ir suteikia progą dar kartą atkreipti dėmesį į stebėtiną šio dvasininko kūrybinį palikimą.
„Jo universalumas tiesiog stebina. Atrodo, kad nėra mokslo nei kultūros srities, kur jis neturėtų ką pasakyti“, – apie A. Jakštą sako muziejininkas.
Plačius horizontus kūrybinei minčiai dvasininkas rado net ir matematikoje. Daug jo pasidarbuota kuriant matematikos terminiją lietuvių kalba.
„Esperanto kalbos vadovėlis“ – taip pat A. Jakšto darbas, kaip ir leidiniai „Ekspresionizmas dailėje ir poezijoje“, „Meno kūrybos problemos“, „Užgesę žiburiai: biografinių apybraižų rinkinys“, „Naujos trigonometriškos sistemos“ ir pan.
Bene gausiausiai šio autoriaus išleista poezijos – eilėraščių rinkinių. Savo kūrybinę biografiją jis ir pradėjo nuo poezijos.
Daug nusipelnęs ir visų gerbiamas A. Jakštas liko paprastas, kuklus. Buvo savotiškas asketas, mokslų, tautos ir Bažnyčios tarnas, o jo gyvenamasis būstas taip pat be jokių įmantrybių.
Dambrauskas- A. Jakštas yra pateikęs ir pasaulėžiūros formulę.
Jis teigė, jog pasaulėžiūrą sudaro religija plius filosofija, plius mokslas.
Kurios nors dalies trūkstant – pasaulėžiūra nepilna, duoda iškreiptą tikrovės vaizdą.
Jakštas rašė: „Esu įsitikinęs, kad pasauliui sutvarkyti reikia žmonių plačiomis pažiūromis ir plačiomis širdimis“ („Židinys“, Nr. 3 1938).
Ne sau aplinkui šviesą liejo
Atsakymas į klausimą, kodėl Dambrausko pavardę turėjęs žmogus pasirinko slapyvardį Jakštas, labai paprastas.
Pasirodo, Ukmergės apskrities Kuronių kaime, kur būsimasis kunigas gimė, dauguma šeimų turėjo Dambrauskų pavardę, tad dažnai jos vadintos pravardėmis.
Aleksandro tėvai gyveno ant Jakštupio – pro šalį tekėjusio upelio kranto, tad ir praminti Jakštais. Paminėjus Jakšto pravardę, kaimynai žinodavo, apie kurį Dambrauską eina kalba.
Vėliau, jau pradėjęs rašyti, A. Dambrauskas savo slapyvardžiu ir pasirinko jam įprastą pravardę – Jakštas.
Turėjo jis ir kitą slapyvardį – Druskius, o kartais pasirašydavo Kuroniečio vardu.
Kaune gyvenęs prelatas A. Dambrauskas-Jakštas mirė 1938-ųjų vasario 19 dieną, amžino poilsio atgulė Kauno arkikatedros bazilikos šventoriuje.
Antkapyje įrašyti jo paties pasirinkti žodžiai: „Mes ne savo ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam.“
