Sugrįžusi į Panevėžį šokiu papasakojo tai, ko neišdrįso žodžiais

Panevėžietė šiuolaikinio šokio atlikėja ir choreografė Gertrūda Petrulytė jau trejus metus gyvena Nyderlanduose, dažnai pavadinamuose Europos kūrybos laboratorija. Šokėja pripažįsta būdama svetur tarsi iš naujo atradusi Lietuvą. Sugrįžusi į gimtąjį miestą ji pristatė itin asmenišką performansą, kuriame šokis tampa ne tik menu, bet ir būdu kalbėti apie tai, kam kartais neužtenka žodžių.

Į gimtąjį Panevėžį Gertrūda Petrulytė iš jos namais jau trejetą metų esančių Nyderlandų sugrįžo pristatyti vieno asmeniškiausių savo darbų – šiuolaikinio šokio ir gyvos muzikos performanso „Father’s Daughter“ (liet. „Tėvo dukra“).

Tačiau ši per judesį scenoje papasakota istorija apie tėvo ir dukters santykius – gerokai platesnė ir gilesnė nei vienas spektaklis.

„Šiandien jaučiuosi iš tiesų laiminga ir didžiuojuosi menininke, kuria tampu“, – sako šokėja.

Šiandien didžiausias G. Petrulytės tikslas – baigti studijas prestižinėje meno akademijoje „Fontys Academy of the Arts“ Nyderlanduose.

O ypatingą džiaugsmą G. Petrulytei suteikė galimybė savo kūrybą šią vasarą parodyti gimtajame Panevėžyje ir bendradarbiauti su būgnininku Daumantu Lukošiūnu – menininku iš to paties krašto, iš kurio pati yra kilusi.

Užaugo šokių salėje

G. Petrulytės pažintis su šokiu įvyko sulaukus vos penkerių, kai su pussesere nuėjo į šokių studiją.

Pirmųjų pamokų Getrūda aiškiai neprisimena, tačiau viena žino tikrai – kiek save atsimena, visada šoko.

Vėliau jos gyvenime atsirado ir gimnastika.

Vis dėlto lemtingiausia vieta panevėžietė vadina šokių studiją „Artist.é“.

Ten Gertrūda suprato, kad šokis yra kur kas daugiau nei gražūs judesiai.

„Šokėjų grupė tapo antrąja mano šeima – jautėme, kad kartu galime įveikti net didžiausius iššūkius ir pasiekti, atrodytų, neįmanomų dalykų“, – pasakoja pašnekovė.

Ji sako iš bendraamžių išmokusi ne mažiau nei iš mokytojų Agnės ir Austėjos. Studijoje atsivėrė visai kitas šokio pasaulis – daug gilesnis, emocionalesnis ir leidžiantis save išreikšti taip, kaip kartais nepavyksta kalbant.

Ten gimė suvokimas, kad judesiu galima papasakoti istorijas, išsakyti skausmą, džiaugsmą ar išgyvenimus.

Mokytojos tikėjo labiau nei pati

Gimnastika, anot G. Petrulytės, suteikė tvirtą fizinį pagrindą, išlavino kūną, o šokių studijos mokytojos padėjo augti ne tik kaip šokėjai, bet ir kaip žmogui.

Tačiau vien treniruočių Gertrūdai netrukus nebeužteko.

Paskutiniais metais studijoje ji pradėjo savarankiškai ieškoti naujų galimybių tobulėti – treniruodavosi prieš repeticijas ir po jų, dirbdavo namuose, mokydavosi iš interneto, analizavo kitų šokėjų darbus.

Ji suprato paprastą, bet svarbią tiesą: jei nori pasiekti daugiau, turi pati imtis iniciatyvos.

Nors baigusi Juozo Miltinio gimnaziją apie šokio studijas Lietuvoje vis pamąstydavo, mokslai užsienyje atrodė beveik nepasiekiama svajonė.

Lūžio tašku tapo šokių mokytojų tikėjimas. Tai jos paskatino talentingą mokinę kandidatuoti į užsienio universitetus.

„Esu be galo dėkinga savo mokytojoms, kurios tikėjo manimi labiau, nei tuo metu tikėjau pati. Jų palaikymas paskatino mane išdrįsti žengti didesnį žingsnį pirmyn“, – sako Gertrūda.

Taip panevėžietė atsidūrė tarptautinį pripažinimą pelniusioje meno akademijoje „Fontys Academy of the Arts“ Tilburge, Nyderlanduose.

Ten studijuoja šiuolaikinio šokio skyriuje. Trečiame kurse pasirinko choreografijos kryptį.

Kultūrinis šokas

Studijos Nyderlanduose Gertrūdai atvėrė ne tik profesines galimybes, bet ir visai kitokį požiūrį į meną bei kūrybą.

„Nyderlandai yra nuostabi erdvė kurti ir dalintis savo kūryba. Čia žmonės domisi menu, eina į teatrą, jaunimas nebijo išreikšti savęs įvairiais būdais, net ir tokiais, kurie Lietuvoje galbūt dar ne visada priimtini“, – sako G. Petrulytė.

Ji pastebi, kad ši šalis atvira naujovėms ir skirtingoms kultūroms, tad ir būdama svetur visada jaučiasi saugi.

Vis dėlto pirmieji metai svetimoje šalyje nebuvo lengvi.

Didžiausią kultūrinį skirtumą atskleidė žmonių bendravimas.

Pasak Getrūdos, Nyderlanduose daug dėmesio skiriama psichologinei sveikatai, savijautai, bendruomenės gerovei, atviram kalbėjimui apie emocijas. Jai, užaugusiai Panevėžyje, kur jausmai dažniau pasiliekami sau, tai buvo visiškai nauja patirtis.

„Kartais žmonės neteisingai suprasdavo mano tylą ar santūrumą – galvodavo, kad esu nepatenkinta, nors iš tikrųjų viduje tiesiog tryškau laime, kad esu čia“, – šypsosi Gertrūda.

Ši patirtis tapo svarbia pamoka.

Ji išmoko drąsiau kalbėti apie save, nebijoti parodyti jausmų ir suprato, kad atvirumas toli gražu nėra silpnumo ženklas.

Dvi kultūros, du menininkai ir meilė

Šiandien Gertrūdos gyvenime svarbią vietą užima ir asmeninis ryšys, užsimezgęs Nyderlanduose.

Jos partneris – italas, taip pat menininkas.

Gyvenimas po vienu stogu atvėrė dar vieną kultūrą ir dar vieną pasaulio matymo būdą.

Anot Gertrūdos, italų skleidžiama šiluma labai skiriasi nuo lietuviško santūrumo, tačiau būtent šie skirtumai tampa neišsenkamu įkvėpimo ir mokymosi šaltiniu.

„Man atrodo, kad vienas didžiausių tokio gyvenimo privalumų – proga būti šalia kito menininko, matyti jo kūrybinį procesą, abiems dalintis savo kultūromis. Būtent iš šio skirtingų kultūrų susitikimo gimsta daug naujų minčių, patirčių ir įkvėpimo“, – teigia pašnekovė.

Svetimoje šalyje iš naujo atrado Lietuvą

Paradoksalu, tačiau gyvendama svetur Gertrūda sako pradėjusi geriau pažinti savo šaknis.

Anksčiau ji nė nesvarstydavo, kuo skiriasi nuo kitų. Tačiau tarptautinėje aplinkoje lietuviška tapatybė tapo akivaizdi.

„Būdama Lietuvoje apie tai niekada nebūčiau susimąsčiusi, tačiau išvykusi pradėjau geriau matyti savo kultūros vertybes ir tai, ką atsinešu į savo kūrybą“, – sako Getrūda.

Ji bendradarbiauja su įvairių šalių menininkais – kartais net dažniau su kitataučiais nei su olandais.

Kiekvienas toks susitikimas praturtina kūrybą.

„Tai yra viena didžiausių dovanų kūrėjui. Skirtingos kultūros atneša skirtingų minčių, patirčių ir požiūrių. Suprantu, kad nėra vienos tiesos, o tokia aplinka leidžia gimti daug turtingesnėms diskusijoms ir idėjoms. Gražioji tarptautinio gyvenimo pusė – kiekvienoje šalyje greitai plečiasi pažįstamų ir bendraminčių ratas. Nors kartais pasiilgsti paprasto dalyko – galimybės spontaniškai paskambinti draugui ir pakviesti kavos“, – sako G. Petrulytė.

Lietuviškumo paieškos

Dar viena netikėta dovana, kurią atnešė gyvenimas užsienyje, – iš naujo atrastas lietuvių tautinis paveldas.

Vaikystėje tautiniai šokiai Gertrūdos beveik nedomino.

Tačiau šiandien požiūris pasikeitė.

„Mano lietuviška patirtis mane išskiria, ypač šokio pasaulyje, kuriame sutikti lietuvę choreografę nėra taip dažna. Šiuo metu vis daugiau tyrinėju lietuvių tautinius šokius. Augdama Lietuvoje niekada jais per daug nesidomėjau ir netgi nuo jų tolau, tačiau išvykusi pradėjau iš naujo atrasti ir suprasti jų vertę“, – pasakoja šokėja.

Šiandien Gertrūdos kūryboje vis dažniau galima išvysti tautinio šokio akcentų.

„Lietuviškumas labiau atsispindi dramaturgijoje, mano tyrimuose ir pačiame mąstyme. Mano kūrybinis procesas glaudžiai susijęs su Lietuvos patirtimi, tačiau galutiniam rezultatui krypties stengiuosi neprimesi“, – sako Gertrūda.

Kūryba, anot G. Petrulytės, turi teisę pati rasti kelią pas žiūrovą.

Kai žodžių nepakanka

Šokis Gertrūdai reiškia kur kas daugiau nei profesiją.

Užaugusi aplinkoje, kur emocijos ir mintys ne visada buvo reiškiamos atvirai, ir pati ilgą laiką daugelį dalykų užgniauždavo savyje.

„Tačiau jausmų ir minčių manyje yra per daug, kad galėčiau juos tiesiog nutylėti. Žodžiai galbūt nėra mano pirmoji saviraiškos priemonė, tačiau šokis gali pasakyti kur kas daugiau, nei pati sugebėčiau išreikšti žodžiais“, – sako Getrūda.

Scena tapo vieta, kurioje ji gali būti visiškai savimi.

„Ant scenos jaučiuosi drąsi. Ten galiu išreikšti viską, ką jaučiu ir galvoju, net jei tam reikia tapti šokančiu drakonu. Šokis suteikia laisvę būti tokiai, kokia noriu“, – pabrėžia G. Petrulytė.

Judėjimą Getrūda vadina savotiška terapija.

„Šokis mano gyvenime užima labai svarbią vietą – tai mano balsas, mano laisvė ir būdas geriausiai pažinti bei išreikšti save. Jis leidžia man iš tikrųjų būti čia ir dabar“, – sako pašnekovė.

Kūrybiškumą ugdė aplinka

Nors šiandien Gertrūda kuria profesionalioje meno aplinkoje, jos šeimoje menininkų nebuvo.

Tačiau, pasak jos, kūrybiškumas gyveno kasdienėse smulkmenose – mamos sugalvotuose gimtadienių žaidimuose, močiutės puoselėjamuose soduose ar prosenelės megztose kojinėse.

Tai buvo kūryba be scenos, be prožektorių, bet su daug meilės.

„Didžiausia vertybė man yra artimi žmonės. Labai džiaugiuosi, kad šeima sukūrė man saugią erdvę drąsiai ieškoti savo kelio – be baimės būti kitokiai“, – dėkinga Gertrūda.

O kūrybiškumo skrynią, kaip pati juokauja, teko atrakinti pačiai.

„Man ją atrasti padėjo smalsumas, noras pažinti, išbandyti ir, svarbiausia, ryžtas nebijoti ieškoti savo kelio“, – sako Gertrūda.

Sugrįžimas namo ir į save

Nors šiandien G. Petrulytės kasdienybė sukasi Nyderlanduose, mintis vieną dieną sugrįžti į gimtąjį Panevėžį ir čia parodyti savo kūrybą lydėjo nuo pat išvykimo.

Todėl progą festivalyje „Iškrovos“ pristatyti šiuolaikinio šokio ir gyvos muzikos performansą „Father’s Daughter“ ji vadina viena svarbiausių.

„Vos išvykusi iš Lietuvos galvojau sugrįžti ir pasidalyti tuo, ką kuriu. Galimybė savo tyrinėjimus pristatyti gimtajame mieste man didžiulė garbė“, – sako šokėja.

Kartu tai buvo ir jaudinantis susitikimas.

Juk žiūrovų salėje sėdėjo žmonės, kurie pažįsta ne tik dabartinę Gertrūdą, bet ir mergaitę, pradėjusią šokti Panevėžyje.

Ji svarsto, kad gimtojo miesto publikai galbūt buvo lengviau suprasti jos kuriamą pasaulį, o gal kaip tik priešingai – sunkiau, nes būtent čia visi prisimena jos pradžią.

„Man šis susitikimas yra galimybė sugrįžti ne tik į miestą, bet ir prie savo šaknų, kartu parodyti tai, kuo tapau“, – pabrėžia G. Petrulytė.

Neišsakyti jausmai virto spektakliu

Performanso „Father’s Daughter“ ištakos glūdi labai asmeniškoje Gertrūdos istorijoje, jos santykiuose su tėvu.

„Pavadinimas „Father’s Daughter“ kilo iš mano dvilypio santykio su tėčiu – turiu daug nuoskaudų ir neišsakytų jausmų, tačiau kartu aš jį myliu“, – pasakoja G. Petrulytė.

Šis prieštaravimas tapo pagrindine kūrinio ašimi.

Tačiau spektaklis nėra skirtas vien šeimos istorijai papasakoti.

Jame daug svarbiau jausmai, kuriuos kiekvienas gali atpažinti kaip savus.

Kurdama naują spektaklį Gertrūda vis daugiau dėmesio skyrė įtampos ir atsipalaidavimo santykiui.

Stebėdama savo kūną ji suprato, kad jis nuolat linksta į įtampą, veržlią, tarsi sprogstančią energiją.

„Kartais, patirdama tą įtampą, nebesuvokiu, kur galiu atsipalaiduoti ir kaip atrodo tikrasis paleidimas“, – prisipažįsta pašnekovė.

Todėl spektaklyje kūnas tapo ne tik šokio priemone.

Jis tapo vieta, kurioje kaupiasi jausmai, prisiminimai.

„Kūnas savotiška emocijų atminties ir transformacijos erdvė – vieta, kurioje įtampa kaupiasi, keičiasi, išsiveržia ir galiausiai ieško galimybės būti paleista“, – pasakoja kūrėja.

Nuo asmeninės istorijos prie moterų patirties

Gertrūda pabrėžia, kad spektaklis nėra tėvo ir dukros santykių analizė. Pirmiausia jis pasakoja apie dukros išgyvenimus ir moters vidinį pasaulį.

„Pasirodyme daugiausia kalbame apie dukros patirtis, jos išgyvenimus“, – aiškina kūrėja.

Jos asmeninė istorija tapo tik atspirties tašku.

Per ją G. Petrulytė ieško patirčių, kurios galėtų atliepti daugelio moterų jausmus.

„Man svarbu ne tiek papasakoti savo konkrečią istoriją, kiek per ją atverti erdvę žiūrovui atpažinti savo paties išgyvenimus ir santykius“, – sako Getrūda.

Šokėja neslepia, kad jos nedomina menas, siekiantis visiems patikti. Kur kas svarbiau išprovokuoti žmogų stabtelėti, pagalvoti.

„Norėčiau, kad po spektaklio žiūrovas bent trumpam sustotų ir paklaustų savęs: kur ir kada mano kūne atsiranda įtampa? Ar moku ją paleisti? Ar leidžiu sau atsipalaiduoti, ar nuolat esu pasiruošęs kovoti?“ – sako G. Petrulytė.

Anot Gertrūdos, spektaklis atveria erdvę kiekvienam ieškoti savų atsakymų.

Muzikos ir šokio dialogas

Kuriant performansą „Tėvo dukra“, Gertrūdai buvo svarbu, kad žiūrovas kūrinį patirtų ne tik akimis.

Todėl šokį ji sujungė su gyva būgnų muzika.

Būgnų skambesys ją pačią veikia itin stipriai. Tačiau muzikantų matyti scenoje tik kaip šokėjų palydos Gertrūda nenorėjo. Scenoje visi tapo partneriais.

„Judesys ir muzika nuolat kalbasi, reaguoja vienas į kitą ir kartu kuria bendrą emocinę erdvę. Kartais muzika veda judesį, kartais judesys tampa impulsu muzikai, o kartais abu egzistuoja visiškai lygiaverčiai“, – pabrėžia šokėja.

Moterų laisvė ir dar neatsakyti klausimai

G. Petrulytė nesitiki, kad visi vienodai supras jos kuriamus spektaklius. Ir to net nenori.

„Mano manymu, menas nėra tam, kad jį būtinai suprastume. Jis tam, kad jį pajustume ir susietume su savo patirtimi“, – sako pašnekovė.

Todėl jai gera bet kokia nuoširdi reakcija. Net ir tada, jei spektaklis kam nors nepatinka.

Nors iš šalies gali atrodyti, kad šiuolaikinis menas gimsta spontaniškai, G. Petrulytė sako priešingai.

Jos kūryboje labai daug struktūros, analizės ir nuolatinio permąstymo.

Tačiau ateina momentas, kai vien racionalumo nebeužtenka.

„Mano kūrybos procese kūrinys niekada nelieka toks, kokį įsivaizdavau iš pradžių. Kuriu iš jausmo, todėl negaliu iš anksto numatyti galutinio rezultato. Intuicijai palieku vietos tada, kai protas nebegali atsakyti“, – šypsosi šokėja.

Šiandien Gertrūdą kaip menininkę labiausiai domina klausimai apie Lietuvos istoriją ir jos poveikį dabartiniam žmogui.

„Labiausiai jaudina tai, kaip Lietuvos praeitis ir tradicijos suformavo mūsų pasaulėžiūrą. Man įdomu tyrinėti, kiek šiandien šios vertybės mus stiprina, o gal kai kurias iš jų jau reikėtų permąstyti ir keisti“, – sako G. Petrulytė.

Ne mažiau jai rūpi ir moterų tapatybės tema.

„Daug galvoju apie moterų laisvę – apie teisę būti savimi, rinktis savo kelią ir nebijoti peržengti visuomenės sukurtų ribų“, – sako Gertrūda.

Su teptuku

Net ilsėdamasi po darbų G. Petrulytė toli nuo meno nebėga.

Ji lankosi muziejuose, žiūri šokio spektaklius, filmus, o daugiau laisvo laiko radusi tapo.

„Tapyba užima ypatingą vietą mano širdyje“, – pripažįsta Gertrūda.

Tai dar viena jos kalba, kuria gali kalbėti apie tai, kam kartais neužtenka žodžių.

Paklausta apie ateitį, panevėžietė nusišypso: norėtų statyti spektaklius Lietuvoje ir užsienyje, dirbti su garsiausiomis šokio kompanijomis ir vis aiškiau atrasti savo, kaip choreografės, balsą.

Tačiau didžiausia svajonė – kada nors įkurti nuosavą šokio trupę.

Ne tokią, kurioje svarbiausias būtų rezultatas bet kokia kaina. O tokią, kurioje profesionalumas eitų išvien su pasitikėjimu.

Ji tiki, kad geriausi kūriniai gimsta ne iš baimės suklysti, o iš bendrystės.

„Man svarbu, kad žmonės, su kuriais kuriu, jaustųsi ne tik kolegomis, bet ir bendraminčiais, su kuriais norisi kartu ieškoti, klysti ir atrasti“, – sako G. Petrulytė.

G. Petrulytės asmeninio archyvo nuotraukos