Pačiame Panevėžio centre stūksantys Moigių namai – išskirtinis Aukštaitijos sostinės paveldas, didžiausias pasiturinčių miestiečių gyvenamųjų pastatų, pasiekusių mus iš XIX amžiaus pabaigos, kompleksas. Čia gyveno žinomas gydytojas Tadas Anupras Moigis, jo sūnus – notaras, visuomenininkas, vienas iš Panevėžio muziejaus steigėjų – Jonas Moigis, panevėžiečių vadintas vaikščiojančiu teisingumu, čia butą nuomojosi dantų gydytoja Julija Janulaitytė su būsimu vyru Jonu Biliūnu.
Reta, bet panevėžiečiams gerai žinoma, su krašto istorija bei kultūra siejama Moigių pavardė puikuojasi ir gatvės pavadinime, ir ant lankytinus Panevėžio kultūros paveldo objektus žyminčių informacinių ženklų.
Greta Panevėžio kraštotyros muziejaus įrengtas ženklas skelbia, jog čia yra Moigių namų kompleksas.
Smalsesniam, šios šeimos istorijos nežinančiam praeiviui gali kilti klausimų – kas gi buvo tie Moigiai, kada jie pasistatė tokius prabangius namus, kas juose gyveno, kokie svečiai lankydavosi, kokie įvykiai rutuliojosi?
Atsakymų toli ieškoti nereikia – jie saugomi čia pat, tų pačių Moigių 1895 metais baigtame statyti, o dabar Panevėžio kraštotyros muziejui priklausančiame raudono mūro pastate.
Prieš beveik pusantro šimto metų vykstant statyboms ir šeimai gyvenant būsimos naujakurystės džiaugsmais, niekas net pamanyti negalėjo, kokios permainos ateityje vyks ir klostysis šiuose namuose.
Sutuoktinius Moigius ir jų vaikus tuo metu, be abejo, lydėjo šviesaus, ilgo ir darnaus gyvenimo – savuose namuose su savaisiais viltys.
Bajoras, Maskvoje medicinos mokslus baigęs gydytojas Tadas Anupras Moigis namo statyba pradėjo rūpintis dar 1879 metais.
Tuometėje Šeduvos (dabar Vasario 16-osios ) gatvėje išpirktas sklypas, parengtas projektas, supirktos statybinės medžiagos ir visam tam naudotos ne tik šeimos santaupos, bet ir žmonos, turtingos dvarininkaitės Liudvikos Liucijos Eidrigevičiūtės-Moigienės į šeimą atsinešti kraičio pinigai.
Ir pastatai, ir sklypas iki pat L. L. Moigienės mirties 1931 metais teisiškai jai ir priklausė.
Tarp nuomininkų – Jonas Biliūnas
Naują namą, taip pat įvairius ūkinius pastatus prie jo pasistačiusi šeima apsigyveno pagrindiniame pastate. Iš pradžių gydytojas T. A. Moigis su šeima, vėliau – jo sūnus, miesto notaras ir visuomenės veikėjas Jonas Moigis.
Akivaizdu, jog šeimai patalpų buvo per daug, tad dalis jų skirta nuomoti.
„Keturis kambarius šio pastato antrame aukšte nuomojo ir privačia praktika vertėsi dantų gydytoja Julija Janulaitytė. Netrukus šiame pastate apsigyveno jos būsimasis vyras rašytojas Jonas Biliūnas“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas.
Garsus rašytojas čia gyveno iki 1903-iųjų.
Moigių namuose gyveno ir Seimo narys, rabinas Josefas Saliamonas Kahanemanas, veikė Steigiamojo Seimo nario, advokato Naftalio Fridmano biuras.
Pagrindinio pastato rūsiai buvo išnuomoti druskos sandėliui.
Šeimos galva T. A. Moigis dirbo Panevėžio apskrities gydytoju ir, kaip pasakoja muziejaus direktorius, aktyviai dalyvavo miesto politiniame bei visuomeniniame gyvenime.
Gydytojas domėjosi apylinkių istorija, rinko įvairias senienas ir buvo pavyzdys sūnui Jonui, kuris vėliau itin aktyviai įsitraukė į kraštotyros veiklą.
Dr. A. Astramskas pažymi, koks lemtingas sutapimas, jog muziejus dabar yra tų pačių Moigių, kurie daug prisidėjo prie muziejaus Panevėžyje atsiradimo, name.
„Ypač krašto istorija domino Joną Moigį, aktyviai dalyvavusį draugijos „Gimtajam kraštui tirti“ veikloje, buvusį vienu iš muziejaus steigimo iniciatorių ir padovanojusį pirmajai ekspozicijai didelę savo sukauptos senienų kolekcijos dalį“, – primena muziejaus direktorius.
Grįžo į tėvų namus
Dr. A. Astramskas sako, kad gydytojo T. A. Moigio ir L. L. Eidrigevičiūtės-Moigienės vyriausias sūnus Jonas paliko gana ryškų pėdsaką Panevėžio istorijoje.
Iš pradžių ketinęs kaip tėvas tapti mediku, J. Moigis studijavo mediciną Maskvos universitete.
Tačiau už aktyvų dalyvavimą studentų judėjime iš universiteto buvo pašalintas ir tada pasuko kitu – teisininko keliu.
Baigęs teisės studijas daug metų J. Moigis dirbo Smolensko apygardos teisme, be to, ėjo ir notaro pareigas.
„Šiam iš Panevėžio kilusiam teisininkui nesvetima buvo lietuviška veikla – jis platino uždraustą spaudą, buvo išrinktas lietuvių komiteto pirmininku, dalyvavo labdaringoje veikloje, kartu su žmona Konstansija padėdavo lietuvių pabėgėliams“, – pasakoja muziejaus vadovas.
Tarp ten gyvenusių lietuvių buvo populiarios nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos ir Lietuvai 1918 metais tapus nepriklausomai J. Moigis tam pritarė, žinią platino.
Tai nepatiko jau tada įsigalėjusiai bolševikinei valdžiai ir 1920 metais J. Moigis suimtas, jam grėsė sušaudymas.
Tik daugelio įtakingų asmenų, tarp jų ir daktaro K. Griniaus, pastangų dėka jį pavyko išvaduoti.
„Esant tokiai padėčiai Jonas Moigis ir jo žmona Konstansija nutarė grįžti į Lietuvą. Taip 1921-aisiais jie grįžo į Panevėžį ir apsigyveno tėvų namuose“, – pasakoja dr. A. Astramskas.
Iš pradžių J. Moigis dirbo Panevėžio apskrities valdyboje, o vėliau iki mirties – notaru Panevėžyje.
Vaikščiojantis teisingumas
Notarą J. Moigį Kraštotyros muziejaus direktorius pristato kaip vieną iš to meto gerbiamiausių Panevėžio žmonių – pagarbos nusipelniusį savo tolerantiškumu, pilietiškumu, teisingumu.
„Anuomet J. Moigis buvo vadinamas vaikščiojančiu teisingumu. Tas vardas buvo prilipęs ne šiaip sau – geros širdies, sąžiningas, tolerantiškas teisininkas, visuomenininkas buvo vienodai teisingas ir pagarbus visiems – nesvarbu, kokios tautybės, įsitikinimų ar socialinės padėties žmogus buvo“, – pasakoja dr. A. Astramskas.
J. Moigis dalyvaudavęs visuomeninių organizacijų veikloje, nuolat keldavęs įvairias iniciatyvas, nemažai padėjo labdaringai Šv. Vincento ir Paulo draugijai, aktyviai dalyvavo ir Vilniui vaduoti sąjungos, Panevėžio ligonių kasos veikloje, buvo Prekybos, pramonės ir amatų sąjungos garbės narys.
Panevėžyje nusprendus statyti Laisvės paminklą, pats aukojo pinigų jo statybai ir labai rūpinosi, kad toks mieste atsirastų.
Deja, buvo paruoštas tik paminklo maketas, o idėjai įgyvendinti pritrūko laiko.
Pagarba ir gyvam, ir mirusiam
Tokio populiaraus ir gyventojų mėgstamo politiko kaip J. Moigis Panevėžio padangėje daugiau gal ir nebebuvo.
Nuo 1924 metų ne kartą rinktas į Panevėžio miesto tarybą, jis rinkimus visada laimėdavo su didžiausia balsų persvara.
„O štai 1931 metų rinkimuose pasiekė absoliutų rekordą, gavo 1398 balsus – niekam niekada tiek nepavykdavo surinkti“, – sako dr. A. Astramskas.
J. Moigiui buvo siūloma kandidatuoti į miesto burmistrus, bet jis atsisakydavo.
Daug gero panevėžiečiams padariusio notaro J. Moigio gyvenimo siūlas nutrūko gerokai per anksti.
Intensyvaus darbo ir aktyvios visuomeninės veiklos nualinta širdis vis silpo.
Širdies negalavimų gydyti jis išvyko į Karaliaučiaus universiteto klinikas, bet liga padarė savo – gyvas namo panevėžietis jau nebegrįžo.
1933 metų liepos 8 dieną J. Mogis Karaliaučiuje mirė.
Palaikai buvo parvežti į Panevėžį ir liepos 13-ąją iškilmingai palaidoti senosiose Panevėžio kapinėse.
Panevėžio kraštotyros muziejaus žiniomis, J. Moigio laidotuvėse dalyvavo minios žmonių ir jos tapo vienomis iškilmingiausių paskutinių kelionių mieste.
Tarp atėjusių pagerbti ir išlydėti J. Moigio buvo ir daugybė paprastų, ir iškilių, žinomų panevėžiečių.
Laidotuvių dieną užsidarė visos lietuviško verslo parduotuvės.
„Prelatas J. Gražys atlaikė gedulingas pamaldas. Kapinėse žodį tarė Panevėžio apygardos teismo vicepirmininkas Gudauskas, gimnazijos direktorius J. Lindė-Dobilas, advokatas Č. Petraškevičius“, – rašoma muziejuje išsaugotuose prisiminimuose.
J. Moigis už nuopelnus buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.
Jis prisimenamas ir kaip vienas aktyviausių Kalinių globos draugijos veikloje, buvo išrinktas Kalinių globos draugijos pirmininku.
Po jo mirties 1934 metais Panevėžio spauda rašė, kad mirus J. Moigiui apmirė ir Panevėžio kalinių globos draugijos veikla.
Algirdas – dar vienas Moigis
J. Moigis buvo vedęs du kartus.
Su žmona Konstansija Pietuoch-Kublickaite susilaukė penkių vaikų.
Po pirmos žmonos mirties mažiausius auginti padėjo antroji žmona Karolina Dziubandauskaitė.
Du J. Moigio vaikai Vytautas ir Kazimieras mirė jauni, o vienas iš sūnų – Algirdas Moigis – tapo gerai žinomas ir gerbiamas Panevėžyje.
Jis sekė tėvo pėdomis ir nuo 1933-iųjų dirbo notaru.
A. Moigis buvo miesto tarybos narys, aktyviai dalyvavo visuomeninių organizacijų veikloje, buvo vienas iš Panevėžio medžioklės draugijos vadovų.
1936 metais A. Moigis išrinktas į Komitetą statyti Nepriklausomybės paminklą Panevėžio mieste.
„Savo tėvo atminimui Algirdas Moigis įsteigė stipendijas gabiems mokiniams šelpti ir tiesė pagalbos ranką gabiausiems lietuvių, lenkų ir žydų gimnazijų moksleiviams“, – pasakoja dr. A. Astramskas.
Liko tik viena
Tačiau netrukus A. Moigis buvo priverstas palikti gimtąjį miestą – prasidėjo sovietų okupacija ir teko pasitraukti į Vakarus.
Gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten ir mirė 1959 metais. Palaidotas Čikagoje.
Sūnus Vilimas Moigis, gimęs 1945 metais, gyvena Kalifornijoje.
Į Vakarus pasitraukė ir dalis kitų J. Moigio šeimos narių, tarp jų ir dukra Gražina.
Lietuvoje liko tik daugelio panevėžiečių dar prisimenama Jono brolio Zigmanto Moigio dukra Irena Moigytė (1915–2001) – garsi pedagogė.
Nuo 1940 iki 1971 metų ji mokytojavo, dėstė prancūzų kalbą Panevėžio mergaičių gimnazijoje, vėliau pavadintoje 2-ąja vidurine, o dabar – Vytauto Žemkalnio gimnazija.
I. Moigytė išsaugojo daug svarbių dokumentų, fotografijų, korespondencijos, užrašų, atsiminimų ir kitos medžiagos apie Moigių giminę bei Panevėžio praeitį, kurie dabar saugomi Kraštotyros muziejuje.
Po liūdnos patirties – muziejus
O pastatui, kuriame gyveno Moigiai, nuo 1940 metų prasidėjo skausmingas ir liūdnas etapas – šios miesto šviesuolių šeimos namai buvo nacionalizuoti, juose įsikūrė milicija ir NKVD.
Itin juoda dėmė ant pastato istorijos nugulė po to, kai jo rūsyje 1941 metų birželio pabaigoje iš miesto besitraukiantys sovietai nukankino Panevėžio apskrities ligoninės gydytojus Juozą Žemgulį, Stanislovą Mačiulį, Antaną Gudonį, medicinos seserį Ziną Kanevičienę ir dar keletą žmonių.
Vėliau šis pastatas priklausė pavadinimus keitusioms sovietų vidaus reikalų struktūroms ir tik 1979 metais perduotas Panevėžio kraštotyros muziejui.
Muziejus jame pradėjo kurtis 1985 metais po kapitalinio remonto.
O ant pastato Vasario 16-osios g., pažymėto 23-iuoju numeriu, fasado 1994 m. atidengta atminimo lenta stalinizmo aukoms.
1997-aisiais įamžintas ir Moigių šeimos atminimas – prie pastato atidengta memorialinė lenta, kurioje rašoma: „Gydytojo, visuomenės veikėjo Tado Anupro Moigio (1842–1904) namai. Šiame name 1921–1933 m. gyveno teisininkas, visuomenės veikėjas Jonas Moigis.“
Muziejui pavyko pamažu surinkti ir dalį Moigių šeimos palikimo: baldų komplektą, nuotraukų, notaro J. Moigio patvirtintų dokumentų, asmeninių šeimos narių daiktų.
Šiandien Moigių namai – ne tik vienas vertingiausių XIX amžiaus pabaigos Panevėžio architektūros paminklų. Jų sienos mena miesto šviesuolių gyvenimą, kultūrinį ir visuomeninį pakilimą, skaudžius okupacijų metus bei atgimimą. Čia susipynė iškilių asmenybių likimai, svarbūs miesto istorijos įvykiai ir tragiški Lietuvos praeities puslapiai.
Tad Moigių namų kompleksas yra ne tik išlikęs architektūros paveldas – tai gyvas Panevėžio atminties ženklas, primenantis žmones, kurie savo darbais, idėjomis ir vertybėmis kūrė miesto veidą, o jų palikimą šiandien saugo ir apie jį pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejus.
