Panevėžietei Linai Vilienei sutartinės – kur kas daugiau nei laisvalaikis ir darbas.
Etnologė, etnomuzikologė, Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja ir folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė daugiau nei tris dešimtmečius gilinasi į senąjį lietuvių kultūros paveldą, jį saugo ir perduoda kitiems.
Linos pažintis su sutartinėmis prasidėjo dar studijų metais Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, kur mokėsi etnomuzikologijos.
Klausydamasi archyvinių įrašų, keliaudama į ekspedicijas ir rinkdama gyvąją tautosaką iš senųjų dainininkų, ji atrado Aukštaitijos muzikos pasaulį. Gimtojo krašto dainos, papročiai, amatai ir tradicijos tapo artimiausia tyrimų sritimi.
Tuo metu sutartinės jau buvo beveik nutolusios nuo gyvosios tradicijos – ekspedicijose pavykdavo užrašyti tik jų nuotrupas.
„Pateikėjai lyg ir atsiminė, kad buvo tokios, bandydavo kokią nors padainuoti, bet sakydavo: neišeina, nes reikia keliems vienu metu dainuot“, – pamena L. Vilienė.
Tačiau sutartinių išskirtinumas, neįprastas, aštrus, kelių balsų susidūrimu kuriamas skambesys Liną sužavėjo. Ji pradėjo gilintis į sutartinių atlikimo tradiciją, mokėsi jas giedoti pas profesorę Daivą Račiūnaitę-Vyčinienę ir nuo tada šis senasis Aukštaitijos paveldas tapo nebeatsiejama gyvenimo dalimi.
Grįžusi gyventi į Panevėžį, Lina sutartines ne tik pati giedojo, bet ir subūrė kitus. Iš pradžių jos skambėjo muziejininkių rate, vėliau sutartinių mokėsi ir jas koncertuose pristatė folkloro ansamblio „Raskila“ moterys bei merginos.
Šiandien L. Vilienė ne tik tyrinėja šį unikalų paveldą, bet ir moko jo kitus – skaito paskaitas, veda seminarus, sutartinių mokymus Lietuvoje ir užsienio lietuvių bendruomenėse.
„Teko vesti mokymus Liuksemburgo ir Šveicarijos lietuvių bendruomenėms, nuotolinius mokymus Teksaso (JAV) lietuvių bendruomenės moterims, o šią vasarą sutartines mokėsi ir kartu giedojo Pasaulio jaunimo lietuvių sąjungos nariai“, – džiaugiasi L. Vilienė.
Jos iniciatyva Panevėžyje prieš vienuolika metų gimė projektas „Etnokultūriniai mokymai Panevėžyje“, kuriame kiekvienas norintis gali pažinti sutartines, liaudies dainas, tradicinius šokius ar kankliavimą. Kiekvieną trečiadienį (išskyrus mėnesio paskutinį) „Seklyčioje prie uosio“ susirenkantys žmonės, pasak Linos, atranda ne tik senąją muziką, bet ir bendrystės jausmą.
„Yra tokių, kurie mokymus lanko jau 6–8 metus ir sako, kad gyventi be jų nebegali. Jei nors vieną savaitę neateina giedoti sutartinių, atrodo, kad kažko trūksta“, – pasakoja L. Vilienė.
Nors sutartinės dažnam šiuolaikiniam klausytojui iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neįprastos, net primenančios chaotišką garsų susidūrimą, Lina įsitikinusi – tik pačiam giedant atsiveria tikroji jų esmė. Tokios patirties neįmanoma pakeisti vien klausymusi.
„Jei noriu būti lietuvis, turiu bent jau žinoti, kokios yra mūsų tradicijos, papročiai, folkloras, tradiciniai šokiai. Tai yra mūsų tapatybės dalis“, – įsitikinusi etnologė.
„Kartais juokaudama sakau, kad visus lietuvius reikia išsiųsti pagyventi į užsienį, tada norėsime pažinti savo kultūrą. Nes dažniausiai užsienyje gyvenantys lietuviai noriai jungiasi į folkloro ar tautinių šokių kolektyvus, dainuoja liaudies dainas ar groja kapelose, to tikrai nedarė ir apie tai negalvojo gyvendami Lietuvoje“, – pažymi etnologė.
L. Vilienės kasdienybėje etninė kultūra nesibaigia darbu ar tyrimais – ji persikelia ir į knygas, muziką bei kitus meno laukus.
Štai ką etnologė rekomenduoja tiems, kurie ieško prasmingų kultūrinių atradimų.
KNYGA
Deja, grožinei literatūrai mano gyvenime nelabai lieka laiko. Ant darbo stalo ar spintelės prie lovos guli su etnine kultūra susijusios knygos ar dainynai. Pati šviežiausia knyga, vėlgi susijusi su sutartinėmis, – Rimutės Rimantienės „Lietuvių sutartinių priegiesmiai: jų prasmės klausimu“. Tai 1939 m. R. Rimantienės pradėtas vienas pirmųjų sutartinių tyrimų. Autorė manė galinti pabandyti suprasti pasikartojančius priegiesmius ir juos paaiškinti. Taip pat Ukmergės krašto dainynas „Upe be kajelių“, kuriame publikuojamos ir Ukmergės krašto sutartinės.
VIZUALUSIS MENAS
„Balys Buračas. Fotografijos“ – fotoalbumas, kuriame pristatomos geriausios kūrybiniu požiūriu fotografo Balio Buračo nuotraukos. Jei nėra galimybės pavartyti šio albumo, gali pagelbėti internetas, kuriame publikuojama didelė dalis šio XX a. pradžios fotografo, etnografo, kraštotyrininko palikimo. Kiekviena nuotrauka tarsi nukelia į praeitį ir pasakoja istoriją, kurioje atsiskleidžia gyvenimo būdas, papročiai, amatai, rūbai.
MUZIKA
Rekomenduočiau visų pirma paklausyti sutartinių. Tikrų sutartinių, kurias gieda D. Račiūnaitės-Vyčinienės vadovaujamas kolektyvas „Trys keturiose“, albumus „Sutartinės (lietuvių polifoninės dainos)“ bei „Bitela“.
Taip pat jaunimo folkloro ansamblio „Ratilio“ sutartinių, kurių galima ne tik išgirsti, bet ir pamatyti. Klausydamasis sutartinių, tiesiog pasineri į meditacinę būseną, to mums skubančiame pasaulyje labai reikia.
Dar rekomenduočiau paklausyti mūsų senųjų dainininkų archyvinių įrašų (Lietuvos teatro ir muzikos akademijos Etnomuzikologijos archyvas), kurių dainų skambesys tarsi užburia ir tik tada supranti, kiek daug reiškė daina, sutartinė žmogaus gyvenime, kiek skausmo ar džiaugsmo jose sudėta.
Žmogus ir anksčiau, ir dabar negali gyventi be dainos, tik šiuolaikiniame gyvenime mes pasirenkame klausyti, o ne patys dainuoti.
FILMAS
Filmai dažniausiai mano gyvenime yra įvairių darbų fonas, į kuriuos nereikia koncentruotis.
Bet pasitaiko ir tokių (nekomercinių), kurie įtraukia ir tenka mesti visus darbus.
Studijų metais, kai užsienio filmų nebuvo tiek daug, vis norėdavosi kuo anksčiau juos pažiūrėti. Taip teko galimybė kartu su kino kritiku S. Valiuliu pažiūrėti uždraustą filmą „Purvini šokiai“ (kasetė) ir padiskutuoti, kodėl jie buvo tuo metu draudžiami.
Bet turiu keletą filmų, kuriuos galėčiau žiūrėti ir vėl. „Šokoladas“ su Žiuljeta Binoš – apie šokolado galią ištirpdyti net ir pačias kiečiausias širdis. O kadangi esu Kiano Rivzo gerbėja, tai vis grįžtu prie filmų „Matrica“, „Ant bangos keteros“, „Džonas Vikas“, o romantikos mylėtojams rekomenduoju filmą „Namas prie ežero“, kur vaidina Kianas Rivzas su Sandra Bulok.
SPEKTAKLIS
Spektakliams laiko taip pat lieka nedaug.
Pastaraisiais metais teko lankytis ir J. Miltinio dramos teatre, ir O. Koršunovo teatro spektakliuose. Tačiau šiuolaikiniai spektakliai sukelia dvejopus jausmus. Po jų užverda daug diskusijų, būna daug prieštarų. Šiuo metu tokio išskirtinio spektaklio, kurį galėčiau rekomenduoti, nežinau. Tiesa, galėčiau rekomenduoti tai, ko dar pati nemačiau, bet labai norėčiau pažiūrėti – šokio spektaklį „Karalių pasaka“, pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muziką (režisierė, choreografė ir libreto autorė Anželika Cholina).
