Kada paprastas degtas molio gabalas virto dizaino sprendimu? Klausimas skamba retoriškai, bet turi visai konkretų atsakymą — niekada. Molis dizaino sprendimu buvo visą laiką, tiesiog kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo madinga jį slėpti po tinku, dažais ir vėliau po plastikinėmis dailylentėmis.
Dabar vyksta priešingas procesas, ir jis prasidėjo ne nuo statybininkų.
Vilniuje stovi pastatas, kurio fasadui prireikė kelių dešimčių plytos formų
Šventosios Onos bažnyčia yra tas atvejis, kai medžiaga ir architektūra sutampa. Gotikinis fasadas sukomponuotas iš daugybės skirtingo profilio plytų, kurių kiekviena buvo formuojama atskirai.
Statyta XVI amžiaus pradžioje. Dažų ant jos nebuvo niekada. Tinko taip pat.
Panašių pavyzdžių Lietuvoje daugiau nei atrodo: Perkūno namas Kaune, Bernardinų ansamblis, visa eilė XIX amžiaus pabaigos pramoninių pastatų, kurių sienos šiandien tampa loftais. Visi jie turi vieną bendrą bruožą — juos statė žmonės, kurie nesitikėjo grįžti prie fasado po septynerių metų.
Kas nutiko tarp tada ir dabar
Sovietmečiu plyta tapo utilitarine medžiaga. Ja buvo mūrijama, bet ji buvo dengiama — plyta reiškė nebaigtą darbą.
Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje į Lietuvą atėjo tinkas ir dažai kaip pažangos ženklas. Dar vėliau — sluoksniuotos apdailos sistemos.
„Klientai ateidavo su nuotraukomis, kuriose namas šviesus, lygus ir be jokios faktūros. Dabar ateina su nuotraukomis, kuriose matyti kiekviena siūlė”, — tokį pokytį apibūdina viena projektavimo biuro architektė.
Trys dalykai, kuriuos šiandien daro kitaip
Siūlė tapo projekto dalimi. Anksčiau jos spalva būdavo atsitiktinė — kokį mišinį atvežė, toks ir liko. Dabar tamsi siūlė renkama sąmoningai, kad siena virstų vientisa plokštuma, o šviesi — kad kiekviena plyta liktų atskira.
Formatas pailgėjo. Ilgo formato gaminiai keičia namo proporcijas: horizontalios linijos vizualiai prailgina pastatą ir pažemina jį. Šiuolaikinei architektūrai, kuri nemėgsta aukštų ir siaurų tūrių, tai naudinga.
Spalva tapo santūresnė. Ryškiai raudona traukiasi, o jos vietą užima antracitas, smėlio, pilkšvai ruda ir sendinti mišrūs atspalviai. Dalis to — mados, dalis — praktikos: tamsesnis fasadas mažiau rodo miesto dulkes.
Kur medžiaga iškeliavo iš fasado
Įdomiausia dalis vyksta ne ant sienų.
Terasos ir takai — degta danga nešąla, negelsta ir nepraranda faktūros nuo drėgmės, todėl ji vis dažniau renkama vietoj betoninių trinkelių.
Tvorų stulpai ir mažoji architektūra — kai tvora mūrijama iš tos pačios medžiagos kaip namas, sklypas ima atrodyti kaip vientisas projektas, o ne kaip atskiri objektai.
Interjeras — akcentinė siena svetainėje, virtuvės zona, židinio apdaila. Čia jau seniai nekalbama apie loftus, nes medžiaga puikiai dera ir su šviesiu skandinavišku interjeru.
Rišimas — sena technika, virtusi grafika
Beveik niekas apie tai nekalba su užsakovais, nors sprendimas nemokamas.
Blokinis rišimas, kai kiekviena eilė paslinkta per pusę plytos, yra įprasčiausias ir ramiausias. Kryžminis sukuria ryškesnį ritmą. Flamandiškas, kur ilgoji ir trumpoji plytos pusės kaitaliojasi vienoje eilėje, senuosiuose Europos miestuose sutinkamas kas antrame name.
Šiuolaikiniuose projektuose vis dažniau grįžtama prie stulpelinio išdėstymo, kai visos siūlės sutampa vertikaliai. Rezultatas primena tinklelį ir su ilgo formato gaminiais atrodo beveik grafiškai.
Kaina ta pati. Skiriasi tik meistro laikas ir tai, ar kas nors apie tai pagalvojo prieš pradedant pirmą eilę.
Skaičius, kuris nustebina daugelį
Gyvenamojo namo fasadas per pastato gyvavimo laikotarpį sudaro palyginti nedidelę viso projekto dalį. Tačiau būtent jis lemia beveik visą pirmąjį įspūdį ir didelę dalį rinkos vertės.
Nekilnojamojo turto brokeriai tai sako be užuolankų: pirkėjas apie namą nusprendžia dar automobilyje, prieš įžengdamas į vidų. Vidus keičia sprendimą, bet retai jį sukuria.
Kaip šitas pasirinkimas atrodo praėjus dešimtmečiui
Klinkerinės plytos, jeigu jos parenkamos ne pagal katalogo nuotrauką, o pagal tai, kaip medžiaga atrodys po dešimties ar dvidešimties metų, turi vieną savybę, kurios neturi beveik jokia kita apdaila — jos sensta į gerąją pusę.
Molis su laiku patamsėja ir įgauna gilumo. Fasadas nustoja atrodyti naujas, bet neima atrodyti apleistas. Tai skirtumas tarp senėjimo ir gedimo, ir jis matomas iš gatvės.
Dažytas paviršius keliauja kita kryptimi. Jis blunka netolygiai, pirmiausia pietinėje pusėje, ir kiekvienas metai jį šiek tiek pablogina.
Priežiūra, kurios beveik nėra
Klausimas, kurį architektai girdi dažniausiai: ką su tokia siena reikės daryti kasmet?
Atsakymas nuvilia savo trumpumu — praktiškai nieko. Kartą per kelerius metus nuplauti vandeniu iš žarnos, jei fasadas prie gatvės ir kaupiasi dulkės. Apžiūrėti siūles ir, radus išbyrėjusią vietą, ją atnaujinti.
Dažnesnė klaida yra perteklinė iniciatyva. Impregnantai, glaistai ir „apsauginės” dangos tankiai medžiagai nereikalingi, o kartais net kenkia — jie užsandarina paviršių ir sutrikdo natūralų drėgmės judėjimą.
Tvarumo požiūriu vaizdas irgi paprastas. Žaliava yra molis, gaminys tarnauja dešimtmečius, o nugriauto pastato mūras Europoje jau seniai perdirbamas arba naudojamas pakartotinai.
Trumpa išvada
Medžiagos, kurios nesikeitė šimtmečiais, paprastai nesikeitė dėl vienos priežasties — jos veikė nuo pat pradžių.
Molis, ugnis ir laikas nėra rinkodaros konstruktas. Tai receptas, kurio patikrinimo laikotarpis Lietuvoje jau perkopė penkis šimtus metų, o rezultatą galima pamatyti Vilniaus senamiestyje bet kurią dieną, nemokamai.
