Vasario mėnesį dalinamės Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokytojos Vitalijos Indrišionienės ugdomų moksleivių Karolinos Gižaitės, Eriko Atstupėno ir Roko Barausko kūryba.
„Gal poezija – ne tuščia dvasios rasa, / O tai, kas žmogų išgelbėti gali“, – svarsto Karolina Gižaitė viename savo eilėraščių. Jaunųjų poetų eilėraščiai, įkvėpti paveikslų, vaizdingi ir įtaigiai jautrūs.
Pasvalio Petro Vileišio gimnazija
Karolina Gižaitė (11 kl.)
BONOS NUODAI
Pagal Daivos Staškevičienės paveikslą „Karūnavimas“
Karūna – gyvatė, smilkinius gniaužia,
Skeptre – ligota saulė be spindulių.
Aš – vaškinė žvakė, kuri negęsta,
Bet tirpsta nuodais iš lūpų svetimų.
Buvę monarchai šešėliais virsta,
Jų vardai nutyla kaip rūkas skaidrus.
O aš – karalienė, kurios valdžia nyksta,
Dar laukiu, šaukiu per amžius klaidžius.
Sosto veidrodžiai – juodos gelmės,
Veidai juose lyg besielės kaukės.
Čia stoviu – auksinis šešėlis savęs,
Užburta meilė, tapusi apgaule.
Bona – šiaurinis vėjas,
Šaltas lyg mirtis, smailus kaip peilis.
Gyslomis plūstančios bangos pakyla,
Kurios neša tamsius skausmo šešėlius.
O Vilnius tylus. Jo bokštai – kapai.
Auksu apjuostas, bet širdimi juodas.
Gegutė kukuoja – bėga arkliai,
Laukia, kol tapsiu legenda su paguoda.
Tik menas puošia maną veidą,
Tarp linijų lūžusių glūdi tiesa.
Nebyliai žvelgiu į blėstančią šviesą,
Bet amžiams lieku Karaliene Barbora.
NEIŠSIŲSTAS
Rašau mintis ant lapo fragmento,
Viliuosi naktim, kad tu jas priimsi.
O jei likimas išties bus švelnus bei lemtingas,
Gal bent sapnuose tyliai mane aplankysi.
Išraižau jausmus ant eilučių šešėlio,
Lyg žvaigždėmis rašyčiau tau nebylų laišką,
Gal kada šis sugrįš pas tave per dvelkimą vėjo,
Tu jį rasi pievoj – kaip rasą ir laisvę.
Gal pasaulis sugrius, bet dar nespėjus išblėst,
Tie posmai liks dūkt tarp giedrų debesų,
Ir net jei manęs tu nebenorėsi paliest,
Aš būsiu ten – tarp tavų sapnų neramių.
Nebuvom susaistytos mes ilgam,
Tik netikėtas šviesos blyksnis laike.
Kaip paukštis, nutūpęs trumpam,
Kaip kirminas, lendantis atgal po žeme.
ŽODŽIŲ PUOTA
Dėl sielos savo, vaike,
Kelk šiandien tą tostą,
Gi žinai seniai jau –
Šiam pasauliui poetų nebereikia.
Nebesigirdi dainos tarp žmonių,
Tik miesto triukšmas, užgožiantis dieną.
Poetas klajoja sapnų keliu,
Jo balsą veja tamsi siena.
Knygos paliktos dulkių glėby,
Ekranų šviesos akis pavergia,
Eilėraščiai gęsta nakty
Lyg paukščiai sparnus praradę.
Vis dėlto širdy dar rusena šviesa,
Uždega taurę ji tyliai ant stalo.
Gal poezija – ne tuščia dvasios rasa,
O tai, kas žmogų išgelbėti gali.
AMŽINOJI ŽVAIGŽDĖ
Ilsėkis, Orleano mergele, ilsėkis,
Ramybės kalvoj amžinoj.
Čia mėtomis kvepiantis vėjas,
Čia astros nevysta šalnoj.
Gyvuosi, Žanute, gyvuosi,
Tava drąsa mus kasdien įkvėps.
Dar kartą balta vėliava apsijuosi,
Visa tauta tave didžiai mylės.
Užmigus – miegoki, mergele,
Sapnuoki gėles ir vaikus.
Su žmonėm tau suklupsim prie kojų,
Bučiuoki ir laiminki mus.
Ilsėkis, Žanute, ilsėkis,
Smėlėtoj kalvoj po klevu.
Čia protėviai guli seneliai,
Čia amžiams visi liks kartu.
Erikas Atstupėnas (12 kl.)
ŠILČIAUSIAS RUGSĖJIS
Ateina ir išeina. Sulauktas, bet nekviestas.
Pradžių pradžia, rimties sezonas, kada sakau:
„Šie metai mano, jokio išsiblaškymo.“
Bet atėjus rudeniui aš pradedu svajoti…
Manytum – vasara, nors taip nėra,
o lauke kaip šilta, šilta!
Raustu kartu su lapais – kaltas karštis
ar žaidžia kitokia jėga?
Saulė blizgina akis, blizgina protą.
„Susiimk“, – aš sau kartoju, bet…
Neįmanoma atvėsti. Vaje, koks šiltas rugsėjis.
Kiekvienais metais saulė kaitina labiau
ar ateinančius dar iškentėsiu?
Ateini ir išeini. Nekviesta, bet laukiama.
Svajų svaja, meilės monas.
Netenka pasigesti, pasirodai vis kitaip:
mėlynų, žalių, rudų akių;
šviesūs banguoti plaukai –
saule perdažytas pilkas Pasvalys;
tamsūs ir garbanoti –
manam kieme augantys kaštonai trys.
Atpažįstu kelis tavuosius siluetus,
sutikti naują tenka rudeniui atėjus.
Juk pavasaris simpatijų sezonas!
Ir atveda rugsėjis tokią, kuri neatsibosta.
Kaip meta medžiai lapus vėjui,
bandau atsikratyti tavimi.
Siaubingai skamba, bet norėčiau,
kad nebegąsdintum manęs viltim.
Prisiekiu, stengiuosi nepasiduoti, bet…
Vaje, aš vėl įsimylėjau!
Vaje, koks šiltas rugsėjis.
KANAPIŲ AKYS
Ant pilkos elektros dėžės sėdi tu.
Seno ąžuolo lapai buriasi gatvėj.
Į mus, lūkuriuojančius po medžiu,
šnairuoja žmonės, tokių kvailių nematę.
Neprasitarti buvo mano pažadas;
brandinu tylą, kaip manęs prašei…
Joje blėsta mana liepsna gyvenimui
kaip paskutiniai rugpjūčio vakarai.
Tarytum šiltas vėjas srūva,
tempi mane paskui į pavojų.
Žalios akys spindi, praveri lūpas:
„Ką iš tikrųjų apie mane galvoji?“
Svajojau, kad neseku tavais keliais,
bet nepažįstu Dievo, kaip pažįstu tave.
Kai einu laukan, mane stebi:
žalia laiptine eidamas žemyn
negirdžiu užsiveriančių durų, regis,
bijo, kad galiu kur nors nuklyst.
Klajonės iki sutemų tęsiasi,
namo grįžtu kvepėdamas alumi;
tikiuosi, pasenę kontaktiniai lęšiai
pateisins paraudusias akis.
Neprasitariu – juk mano pažadas,
nes nepažįstu Dievo, kaip pažįstu tave.
Ateisiu vėl, gėda nešinas,
dalinsimės kaip suktine.
PAULIUS BOIMERIS
Skrodžia vėją žalvaris tarytum zylės –
aukso spindesiai žemėje be saulės.
Prieše nesirinktas, ant kojų stosis vienas,
bet neatspėsią niekas, katras iš mūsų gyvas.
Aš myliu motiną, laukia ji manęs;
nepyk, privalau pas mylimus sugrįžti.
Pakvimpa varis. Delnams sušilus suprantu –
drauge nepažintas, juk laukia ir tavęs.
Kratery purvuotame purvinas tik aš,
kaltas savo pusėje nebūsiu.
Aš tau grobikas, tu man pergalė;
bet laimėt nenoriu! Pasiimk manas –
man nieko nebežadančias – gyvenimo dienas.
Kas stosis, lėkte lėks pas mamą:
„Ar padėtumei, motule, mane nupraust?“
Tai būsiu aš, nes įsitikint negaliu,
prieše nesirinktas, kad myli savąją labiau.
MANO NAMAS PRIE EŽERO
Įsivaizduok mane kaip bangas –
mano žodžiai – tyla, aš skaidrus.
Kas man belieka norėti,
kai veidą, kojas, rankas,
be alkanų bučinių,
sagsto ežero ašarėlės?
Sunkiasi saulė į odą, nuo kobaltinio dangaus
net vešliausi medžiai nesugeba apsaugot.
Kūną skaldo ribuliai, neatsisakau,
kai laikai tartum vandenį kas mano jautriausia.
Vakarais mėlis miegamajame
ošia atsimušdamas į mus.
Tavo Afroditės akys pasiglemžia;
jose ieškau pabėgimo plano.
Prablaivėju išgirdęs žodžius:
„Liaukis spoksoti nenurengęs.“
Mano namas prie ežero – ne slėptuvė,
tavęs neatstumsiu, slėptis miške neišdegs.
Suskuba vėjas, kai šaukiesi prigulti,
bet žinau – nenori vien gulėt žolėje.
MANO MEILĖ ELENA
Ji, parėmus galvą delnu, skaito,
vangiai varto mano meilė Elena
puslapius. Šaukiuosi jos kaip vaikas;
ji, parėmus galvą delnu, skaito.
Na ir ką viengungis toks suteiks jai?
Geresnių aibę susirastų knygose…
Ji, parėmus galvą delnu, skaito,
vangiai varto mano meilė Elena.
Rokas Barauskas (11 kl.)
EILĖRAŠTIS „SENI PUODAI“
(pagal Petro Vileišio gimnazijos paveikslą)
Jaučiuosi kaip plėšia mane skersai girios virpesiai
Traukia ir traukia ir perpus mane rauna nostalgiški balsai
Ir vėl šeimyna kartu
Ir vėl Vileišiai vakarieniauja viskuo dalinasi ratu
Juokas iki pat debesų siekia bet kartu ir ašaros lygi žemės mane velka
Tas raudonas stogas ant kurio su anais praleidau dalį savo bernystės
Pamenu jį gražų pamenu kaip motinėlė barė balsu o tėvelis – diržu
Buvo viskas paprasta bent taip atrodė
Visas gyvenimas priešaky
Dabar iš stogo liko trupiniai o iš gimtinės – pamatai
Atrodo lyg vakar mes visi kartu buvom
Taip tik atrodo
Mane traukia ir traukia, plėšo – tiek ašaros tiek juokas tiek meilė tėviškei
Ir vėl Vileišiai visi kartu ir vėl viskuo dalinamės kartu
Kaip laikai greitai bėga sparčiau nei bet kokia stirna šioj girioj
Atrodo lyg vakar mes visi kartu sėdėjom kartu žaidėm ir dainas niūniavom
Vaikštau po griuvėsius ir regiu viską lyg būtų taip kaip tada
Motinėlė virtuvėj žuvienę verda
Tėvelis kaip sargas su pypkele jai į šoną beda
Kokie būdavo laikai kiek daug laimės šiuos namuos
Beliko tik seni puodai pakasti pelenuos
Kur ta laimė manoji dingo kur broleliai kur tėveliai
Kur mano namai kur mano gimtinė
Viskas beliko tik dūšioje
Iš laimės – nostalgija.
Kaip iš mano gimtinės –
tik pamatai ir tolimi balsai…
