„Mes vaikų dažnai klausiame, koks, jų nuomone, turi būti karys. Jie atsako: aukštas, stiprus, valgyti daug košės. O mes sakome – geras karys yra tas, kuris labai myli Lietuvą. Jeigu myli savo šalį, gali būti ir neaukštas, ir ne pats stipriausias, ir košės nemėgti – vis tiek būsi geras karys“, – šypsosi Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 501 pėstininkų kuopoje daugiau nei du dešimtmečius tarnaujanti Rima Sokaitė.
Viena tarnyba – skirtingi keliai
Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 501 pėstininkų kuopos karės Rima Sokaitė ir Irvyda Tamošiūnienė, ne kartą palikusios patogią kasdienybę, šiltus namus ir šeimą – išvažiavo į miškus, poligonus ar ilgas pratybas, kad pasirengtų akimirkai, kai jų gali prireikti Tėvynei.
Krašto apsaugos savanorių pajėgose I. Tamošiūnienė tarnauja keturiolika metų, R. Sokaitė – jau dvidešimt penkerius.
Jų istorijos skiriasi, tačiau kares sieja tas pats jausmas – noras būti naudingoms savo šaliai.
Į kariuomenę Irvyda ir Rima atėjo skirtingais keliais: viena netikėtai gavusi pasiūlymą pabandyti, kita – susižavėjusi uniforma.
Per tuos metus jos ne kartą išbandė savo ribas – mokėsi valdyti ginklą, orientuotis miške, ištverti nuovargį, šaltį, skausmą ir miego trūkumą. Jos dalyvavo ilguose žygiuose, tarptautinėse pratybose, realistiškuose kovinio rengimo scenarijuose.
Tačiau svarbiausia pamoka nėra apie ginklus ar fizinę jėgą.
Tai apie gebėjimą būti komandos dalimi, apie atsakomybę už kitus. Apie supratimą, kad meilė Lietuvai nėra vien žodžiai – tai pasirinkimas būti pasirengusiam ją saugoti ir ginti.
Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) šioms panevėžietėms tapo ne tik tarnyba.
Tai tapo gyvenimo dalimi, kuri pakeitė požiūrį į save, sustiprino pasitikėjimą ir parodė, kad kariuomenėje vietos yra ne tik stipriausiems fiziškai, bet ir tiems, kurie turi ryžto, valios bei myli savo šalį.
Lemtingas susitikimas
I. Tamošiūnienė į Krašto apsaugos savanorių pajėgas atėjo vos sulaukusi pilnametystės.
Būdama aštuoniolikos, baigusi mokyklą, ji turėjo kitų planų – norėjo stoti į Policijos mokyklą, bet nepavyko.
Tačiau vienas susitikimas pakeitė I. Tamošiūnienės gyvenimo kryptį.
„Visai netikėtai mieste sutikau tuometį kuopos intendantą, kuris dabar yra mūsų kuopos vadas. Mūsų tėvai pažįstami, todėl jis tiesiog pasakė: „Irvyda, ateik pas mus į KASP“, – prisimena pašnekovė.
O ji ilgai ir nesvarstė.
„Tiesą sakant, net nelabai žinojau, kur einu. Mokykloje daug sportavau, nes ruošiausi stoti į Policijos mokyklą. Esu gana drąsi, tad šis pasiūlymas mane iš karto sudomino. Iki tol apie tokią tarnybą nebuvau daug girdėjusi. Kai sužinojau, kad į pratybas reikės vykti kartą ar du per mėnesį, pagalvojau, kad tai labai gera galimybė“, – prisimena Irvyda.
Taip ji atsidūrė Rukloje trijų savaičių mokymams, kur įveikė bazinį kario savanorio įgūdžių kursą.
Nors, atrodytų, mokymų trukmė nėra ilga, anot I. Tamošiūnienės, tos savaitės buvo išties fiziškai sunkios. Tačiau nuo minties tarnauti savo šaliai neatgrasė.
„Grįžau labai sustiprėjusi. Atrodė, kad ir fiziškai, ir vidumi tapau tvirtesnė“, – prisimena Irvyda.
Sužavėjo ir būsimą vyrą
Šiandien I. Tamošiūnienė KASP tarnauja jau keturiolika metų ir sako, kad šis sprendimas buvo vienas geriausių pasirinkimų. Jo nė sekundės nesigailėjo.
Dabar ir pati visiems vos radusi progą skleidžia gerąją žinią apie galimybę tarnauti savo šaliai.
„Kai pasakau, kad tarnauju Krašto apsaugos savanorių pajėgose, dažniausiai matau žmonių pagarbą ir net tam tikrą pasididžiavimą“, – šypsosi I. Tamošiūnienė.
Ji prisimena, jog tada dar tik būsimą vyrą irgi sužavėjo tai, jog jo išrinktoji priklausė KASP.
„Su savo vyru susipažinau, kai man buvo devyniolika metų. Aš jau tarnavau kariuomenėje ir jam tai padarė didelį įspūdį: Oooo, sakė, va čia tai moteris“, – juokiasi Irvyda.
Suviliojo uniforma
R. Sokaitės kelias prasidėjo dar anksčiau – prieš 25 metus, kai Krašto apsaugos savanorių pajėgos buvo vadinamos Savanoriškąja krašto apsaugos tarnyba (SKAT).
Tuomet ją sužavėjo ne ginklai ar karinės užduotys, bet – uniforma.
„Mano draugės tada dar būsimas vyras tarnavo tuometinėje SKAT ir kartais atvažiuodavo pas ją su uniforma. Man tai atrodė taip gražu! Kartą jo paklausiau: o moteris ten priima?“ – pasakoja Rima.
Su drauge nusprendė pačios pabandyti.
„Man niekada nesinorėjo daryti to, ką darė visi. Vienos eidavo į aerobiką, kitos rinkdavosi kitus užsiėmimus, o aš norėjau kažko kitokio“, – prisimena R. Sokaitė.
Kovo mėnesį Rima tapo kandidate.
Pirmosios pratybos buvo visai kitokios, nei įsivaizdavo.
Uniformos dar neturėjo, kandidatams ginklai – tik mediniai, lietus, balos ir bandymas suprasti, kas vyksta.
„Mes išvis nesupratome, ką ten darome. Gynyba, puolimas… Kas tai? Tiesiog bėgiojome paskui kitus, braidėme po balas su lengvučiais sportiniais bateliais“, – pratybų krikštą šypsodamasi prisimena Rima.
Draugė jau po pirmųjų pratybų nusprendė nebetęsti.
„Ji pasakė: ne, čia tikrai ne man. O man atrodė visiškai priešingai – ekstremalu, įdomu“, – sako savanorė karė.
Tų pačių metų liepos 6-ąją R. Sokaitė jau davė priesaiką.
„Po priesaikos gavau savo tikrą ginklą. Labai tuo didžiavausi“, – šypsosi pašnekovė.
Ginklas tapo pažįstamu įrankiu
Per daugelį tarnybos metų abi KASP tarnaujančios karės savanorės matė, kaip stipriai pasikeitė kariuomenės aprūpinimas ir ginkluotė.
„Kai pradėjau tarnybą, turėjome vienus ginklus, vėliau juos pakeitė kiti, o dabar naudoju jau trečią“, – pasakoja R. Sokaitė.
Vienas didžiausių jos asmeninių iššūkių – kulkosvaidininko kursai.
„Labai norėjau juos baigti. Maniau, bus lengva, bet nebuvo. Teko ir tą sunkų kulkosvaidį patampyti. Galbūt todėl daugiau niekas iš merginų nesiryžo. Tačiau kursus baigiau ir dabar turiu kulkosvaidininko pažymėjimą, kuriuo labai didžiuojuosi“, – pasakoja Rima.
Irvyda pabrėžia, kad per ilgus tarnybos metus ginklas kiekvienam kariui tampa tarsi pažįstamu, įprastu įrankiu.
„Dabar kiekvienose pratybose turime asmeninį ginklą. Su juo dirbame nuolat – ardome, surenkame, valome, šaudome. Kai kiekvieną mėnesį dirbi su tuo pačiu ginklu, labai gerai žinai jo veikimą, supranti, kaip juo naudotis“, – pasakoja I. Tamošiūnienė.
Nuolatinis įgūdžių ir taiklumo tobulinimas, anot jos, leidžia ne tik išmokti ginklą valdyti, bet ir pasitikėti savimi.
Nuo žvalgybos iki sriubos
Kariuomenės kasdienybė dažnai įsivaizduojama labai siaurai – ginklai, šaudymas, fizinis pasirengimas. Tačiau KASP savanorės pasakoja, kad tarnyba yra kur kas platesnė. Čia svarbūs ne tik kariniai įgūdžiai, bet ir gebėjimas prisitaikyti prie įvairiausių situacijų.
Pratybos, anot jų, niekada nebūna vienodos.
Vieną kartą kariai treniruojasi miškuose, kitą – poligone, dar kitą – apleistuose pastatuose kariuomenės teritorijose, kur mokomasi veikti sąlygomis, artimomis realioms situacijoms.
Miške mokomasi ne tik judėti nepastebimai, bet ir stebėti aplinką, rinkti informaciją, suprasti situaciją.
„Atliekame įvairias užduotis – mokomės maskuotės, žvalgybos, informacijos rinkimo. Kiekvienos pratybos labai skiriasi“, – sako Irvyda.
Tačiau kariuomenėje ne visos užduotys susijusios su tiesioginiu koviniu rengimu. Kartais kariai turi pasirūpinti ir kitais svarbiais dalykais, pavyzdžiui, skrandžiu.
Pratybos reiškia ne tik ginklų valdymą, o atsakomybę už tai, kad pavalgę būtų kelios dešimtys karių.
„Mūsų skyrius kartais būna atsakingas už visos kuopos maitinimą. Verdame sriubą maždaug aštuoniasdešimčiai karių. Pačios važiuojame apsipirkti, planuojame valgiaraštį, galvojame receptus“, – vardija Irvyda.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprasta buitinė užduotis, tačiau realybėje reikia nemažai organizavimo įgūdžių.
Ypač žiemą, kai spaudžia šaltis. Šaltuoju metų laiku po visos dienos lauke šiltas maistas kariams tampa energijos šaltiniu.
Dažniausiai savanorės verda sriubą. Ilgą laiką jų pasirinkimas buvo tradiciniai barščiai, tačiau dabar turi ir savo firminį patiekalą.
„Perlinių kruopų troškinys. Jis kariams labiausiai patinka“, – šypteli Rima.
Beje, išradingosioms virėjoms yra tekę karius vaišinti ne tik koše, sriuba, bet ir lauko sąlygomis ruoštu plovu, net cepelinais.
Nors tarnyboje, pasak Irvydos, kartais tenka parodyti ir šeimininkių gebėjimus, tačiau iš tiesų tokia užduotis yra kur kas daugiau. Kariuomenė rengia ne sriubos virėjus, o žmones, kurie prireikus gali atlikti skirtingas užduotis.
„Patinka, nepatinka, darysiu, nedarysiu. To kariuomenėje būti negali. Svarbiausia – gebėjimas prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Mes juk ne sriubą mokomės virti. Ruošiamės tam, kad prireikus galėtume tinkamai reaguoti, jei valstybei iškiltų pavojus. Jeigu reikėtų, galėtume ir maistą gaminti, ir kitas užduotis atlikti“, – visų funkcijų svarbą pabrėžia I. Tamošiūnienė.
Tarnyba, kuri augina
Kalbėdamos apie tai, ką tarnyba joms davė, savanorės karės pirmiausia pabrėžia ne karinius įgūdžius.
Jos kalba apie augimą.
R. Sokaitė pati įsitikino, jog kariuomenė ypač ugdo kantrybę.
„Anksčiau tikrai nebuvau labai kantrus žmogus. O kai tenka pusę paros ar net ilgiau praleisti pasaloje, gulėti su ginklu ir tiesiog laukti, kantrybė išsiugdo natūraliai“, – šypsosi Rima.
Kita svarbi pamoka – fizinis pasirengimas. Visa ekipuotė, šarvinė liemenė, ginklas ir kita amunicija, galinti sverti ir trisdešimt kilogramų ar net daugiau, gula ant karių pečių.
Abi karės pabrėžia, kad tarnyba nesibaigia atsiradus šeimai. Per tarnybos metus jos abi sukūrė šeimas, susilaukė vaikų, tačiau kariškas kelias liko jų gyvenimo dalimi.
Grįžusi po motinystės atostogų Irvyda prisipažįsta pajutusi, kad daug kas pasikeitė, tačiau bendrumo jausmas niekur nebuvo dingęs.
Bendrystę ji įvardija kaip vieną didžiausių KASP stiprybių.
KASP išskirtinumas tas, kad čia susirenka labai skirtingi žmonės. Civiliniame gyvenime visi dirba įprastus darbus, tačiau atėję į tarnybą visa tai palieka už durų.
„Nesvarbu, kas esi civiliniame gyvenime – vadovas, darbininkas ar specialistas. Tarnyboje visi tampame viena komanda. Žinoma, yra pareigos ir laipsniai, tačiau bendras tikslas suvienija ir tas bendrumo jausmas labai stiprus“, – pabrėžia I. Tamošiūnienė.
Meilė Lietuvai – ne tik žodžiai
Karas Ukrainoje daugeliui pakeitė supratimą apie saugumą. Savanorėms karėms jis tik dar kartą patvirtino, kodėl jos pasirinko šį kelią.
Abi neturi nė menkiausios abejonės, jog prireikus gintų Lietuvą ginklu.
„Aš beprotiškai myliu Lietuvą. Visą gyvenimą čia gyvenu, niekada nesu dirbusi užsienyje ir net nenorėčiau. Man čia gera. Jei prireiktų ginti Lietuvą, nedvejočiau nė minutės“, – tvirtina R. Sokaitė.
I. Tamošiūnienė prisimena laikotarpį, kai kariuomenė buvo pasitelkta dėl Baltarusijos provokacijų su kontrabandiniais oro balionais. Buvo renkamos komandos vykti į pasienį.
„Vykau ten su labai paprasta mintimi: „Čia – mano šalis! Čia niekas jokių provokacijų nedarys! Žinoma, dabar tai pasakoju su šypsena, bet tuo metu tikrai taip jaučiausi. Važiavau su mintimi, kad Lietuva yra laisva ir nepriklausoma valstybė, ir niekas neturi teisės į ją kėsintis“, – pabrėžia Irvyda.
Patirtys išbando ribas
Per dešimtis tarnybos metų abi karės savanorės sukaupė daugybę prisiminimų.
I. Tamošiūnienė iki šiol mena tarptautines žvalgų varžybas Latvijoje, į kurias dar visai šviežiai iškepta karė pateko visai netikėtai.
„Nors tarnauju pėstininkų kuopoje, tuo metu žvalgų komandai trūko vienos merginos. Reikėjo dviejų merginų ir dviejų vaikinų. Kuopos vadas paskambino ir paklausė, ar važiuočiau. Sutikau, nors iki galo net nesupratau, kas manęs laukia ir į ką veliuosi“, – prisiminusi juokiasi I. Tamošiūnienė.
Netrukus paaiškėjo, kad išties laukia viena sunkiausių tarnybos patirčių.
Trečią valandą nakties suburta žvalgų komanda pradėjo eiti numatytą maršrutą, o grįžo tik apie šeštą vakaro. Daugiau nei dvylika valandų beveik be sustojimo vykdė įvairias užduotis.
Komandai teko su visa ekipuote bristi per upę, atpažinti karinę techniką, atlikti ginklų valdymo užduotis ir įveikti daugybę kitų išbandymų. Varžybose dalyvavo komandos iš JAV, Ispanijos, Latvijos ir kitų šalių.
„Vienu metu jaučiausi visiškai išsekusi, o man ir sako: „Irvyda, dar net neįpusėjome“, – pamena karė savanorė.
Vis dėlto Irvyda finišą pasiekė.
Šiandien moteris sako, kad būtent tos varžybos ją išmokė dalykų, kurių neperskaitysi jokiame vadovėlyje.
„Dabar jau puikiai žinau, kaip pasiruošti ilgam žygiui, kaip saugoti kojas, kaip neperkaisti vasarą ir nesušalti žiemą. Tai buvo neįkainojama gyvenimo pamoka“, – teigia I. Tamošiūnienė.
Ne mažiau ryškų prisiminimą saugo ir R. Sokaitė. Didžiausiu savo iššūkiu ji vadina legendinį „Radvilų žygį“.
„Tai nebuvo pratybos – tiesiog reikėjo atstovauti kuopai. Buvo galima rinktis: per parą nueiti šimtą kilometrų arba keturias dienas eiti po penkiasdešimt kilometrų. Pasirinkau antrą variantą“, – prisimena Rima.
Keturias dienas kariai keldavosi ketvirtą ryto ir iki vakaro įveikdavo po penkiasdešimt kilometrų.
Buvo visko – pūslės, nutrynimai, ištinę sąnariai.
„Visą laiką lijo, vakare pakabintos džiūti uniformos iki ryto taip ir neišdžiūdavo. Ryte jas vėl apsivilkdavome ir eidavome toliau. Tik ketvirtą dieną, kai iki finišo buvo likę apie keturiolika kilometrų, pagaliau pasirodė saulė“, – gamtos pokštus pamena R. Sokaitė.
Po tokių žygių į darbą Rima grįždavo vos paeidama, tačiau tvirtina, jog buvo verta.
Paradoksalu, bet būtent šis alinantis žygis tapo naujo pomėgio pradžia.
„Po jo tiesiog užsikrėčiau ėjimo ir žygių manija. Dar ketverius metus iš eilės dalyvavau „Radvilų žygyje“, – skaičiuoja Rima.
Abi karės šypsodamosi prisimena ir vieną seną bendrą nuotykį. Per orientavimosi pratybas jos gerokai nuklydo ir ilgai negalėjo rasti kelio. Visgi bendrystė ir palaikymas padėjo rasti išeitį.
„Po tos pamokos labai gerai išmokome skaityti žemėlapius, naudotis kompasu ir dar ilgai iš savęs juokėmės“, – šypsosi R. Sokaitė.
Anot karių savanorių, svarbiausia suprasti, kad į kariuomenę niekas neateina viską mokėdamas. Kariuomenė ir yra tikroji gyvenimo mokykla.
Uniforma kaip relikvija
Abi pašnekovės sutaria: uniforma joms niekada nebuvo tik apranga. Tai atsakomybės, garbės ir priklausymo ženklas, primenantis, kad ją vilkintis žmogus atstovauja ne tik sau, bet ir visai Lietuvos kariuomenei.
„Tai ir garbė, ir pasididžiavimas“, – pabrėžia R. Sokaitė.
Anot jos, vos apsivilkus uniformą pasikeičia ne tik išvaizda, laikysena, bet ir vidinė būsena.
Kariuomenėje nuo pirmųjų dienų mokoma, kad uniforma įpareigoja. Ji visada turi būti tvarkinga ir prižiūrėta.
Uniforma pirmiausia reiškia priklausymą kariuomenei ir tarnystę valstybei, tačiau R. Sokaitei ji turi ir dar vieną, labai asmenišką prasmę.
Prieš dvidešimt penkerius metus ji gavo pirmąjį uniformos komplektą. Tą vienintelį, su kuriuo eidavo visur – ir į paradus, ir į pratybas.
Šiandien ta uniforma jau seniai nebedėvima, tačiau spintoje dar ir dabar kabo. Iki šiol Rimą ją saugo.
Tai nebe drabužis. Tai relikvija, primenanti tarnybos pradžią, pirmuosius žygius, priesaiką ir visą nueitą kelią.
Panaši istorija sieja ir pirmuosius kariškus batus.
Tarnybos pradžioje Rima turėjo tik vieną porą batų. Juos nešiojo aštuonerius metus, kol visiškai suplyšo. Kai batai galutinai nusidėvėjo, dar visais būdais bandė juos išgelbėti.
„Prisimenu, nunešiau taisyti pas batsiuvį. Vienas skeptiškai pažiūrėjo, pavartė, bet suabejojo, ar dar verta, o kitas tik garsiai nusijuokė ir pasakė: „Nešk tik greičiau juos prie konteinerio“, – juokiasi Rima, batsiuvį dar pamokiusi, kurioje vietoje ir kaip batus reikėtų paadyti.
Tačiau išmesti jų ranka nekilo.
Tuose batuose liko tūkstančiai nueitų kilometrų, dešimtys pratybų, lietus, purvas, nuovargis ir prisiminimai, kurių neįmanoma pakeisti nauja ekipuote.
Aprūpina nuo galvos iki kojų
Anot R. Sokaitės, per ketvirtį amžiaus kariuomenė pasikeitė neatpažįstamai.
Šiandien kariai aprūpinami keliais uniformų komplektais, sportine apranga, šiltais drabužiais, skirtinga ekipuote įvairioms užduotims. Kur kas patogesnė ir avalynė.
Pokyčius puikiai mato ir I. Tamošiūnienė.
„Pamenu, kai atėjau, šiltesnius džemperius turėjo tik keli aktyviausi kuopos kariai. Jie tada atrodė kaip svajonė. O dabar tai įprasta ekipuotės dalis, kurią gauna kiekvienas“, – sako Irvyda.
Nors šiandien tarnyboje gerokai daugiau patogumo, abi moterys sutaria – svarbiausia išliko ne tai, kas išduodama sandėlyje.
Svarbiausia, ką uniforma primena kiekvieną kartą ją apsivilkus – duotą priesaiką, atsakomybę ir pasirinktą kelią tarnauti Lietuvai.
Paneigia stereotipus
Nors moterų kariuomenėje kasmet daugėja, abi pašnekovės pripažįsta: stereotipų vis dar pasitaiko. Dažniausiai tenka išgirsti, kad moterims kariuomenėje ne vieta arba kad jos tinka tik žaizdoms tvarstyti ar ruošti valgį.
Tačiau ilgametės karės savanorės tokius įsitikinimus paneigia savo pavyzdžiu.
Anot pašnekovių, kariuomenėje niekas neskirstomas pagal lytį – visi yra lygūs.
„Moterys puikiai valdo ginklus, eina į žygius ir atlieka tas pačias užduotis kaip vyrai. Vienintelis skirtumas – fiziškai vyrai dažniausiai yra stipresni. Tačiau visais kitais aspektais moterys gali atlikti lygiai tas pačias funkcijas“, – pabrėžia R. Sokaitė.
Irvyda prisimena ir savo pirmuosius bazinius mokymus, kurie galutinai sugriovė išankstines nuostatas apie fizinį pasirengimą.
„Pamenu, mokymų pirmasis neatlaikė aukštas, raumeningas, labai sportiškas vaikinas. Jis nebegalėjo tęsti dėl stipriai nutrintų kojų. Tad nei lytis, nei išvaizda dar nieko nereiškia“, – įsitikino I. Tamošiūnienė.
Pilietiškumas prasideda dar darželyje
Irvydai ir Rimai tarnyba nesibaigia poligone ar pratybų lauke.
Abi moterys noriai vyksta į darželius ir mokyklas, vaikams pasakoja apie kariuomenę, rodo ekipuotę, verda kario košę ir kalba apie meilę Tėvynei.
Jos įsitikinusios, kad pilietiškumą ir meilę Tėvynei reikia ugdyti nuo mažens. Todėl tokios edukacijos abiem atrodo labai svarbios.
Galbūt todėl labiausiai įstringa ne istorijos apie ilgus žygius, bemieges naktis ar šimtus kilometrų su kuprine ant pečių. Labiausiai įsimena paprasta mintis, kurią karės savanorės nuolat kartoja vaikams ir kuria pačios gyvena jau daugelį metų: geras karys pirmiausia yra tas, kuris myli savo šalį. O visa kita – ištvermė, įgūdžiai, patirtis ir drąsa – ateina kartu su tarnyba.
