„Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“, – šį posakį žino kone kiekvienas. Tačiau ir aukštaičiams grybavimas – ne mažesnė aistra.
Čia taip pat netrūksta nei grybingų miškų, nei grybautojų, kurie nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens kantriai klajoja miške.
Vieniems grybavimas – azartiška medžioklė, kitiems – ramybės kupinas pasivaikščiojimas, o dar tretiems svarbiausia, kad ant stalo garuotų spirgučiais pagardinti kepinti grybai su šviežiomis bulvėmis.
Kai kurie jau skaičiuoja ne vieną šio sezono išvyką į mišką ir saugo slaptas grybingas vietas, o kai kurie dairosi į jų pilnus krepšius turguje.
Šįkart panevėžiečiai pasakoja, ar jie – užkietėję grybautojai, ar tik grybų valgytojai.
Saulius SALADŪNAS
Fotomenininkas
Grybauti mėgstu ne mažiau nei valgyti grybus. Šiemet į mišką jau buvau išėjęs gal aštuonis kartus, o mano grybavimo sezonas prasideda gerokai anksčiau nei daugeliui – dar gegužę, kai pasirodo pirmosios avižėlės. Vėliau ateina voveraičių, baravykų metas.
Renku tik gerus, gražius ir sveikus grybus. Peraugusių niekada neimu – nebent švelniai patapšnoju, kad kuo plačiau išbarstytų sporas ir kitais metais miškas vėl džiugintų derliumi.
Jei visų grybų nespėju suvalgyti, šaldau, džiovinu arba marinuoju žiemai. Tačiau man grybavimas nėra pilnas krepšys grybų. Tai galimybė pabūti gamtoje, stebėti mišką ir mėgautis jo ramybe, o ne varžytis, kas daugiau pririnks.
Dažniausiai grybauju Žaliojoje girioje. Tiesa, geros grybavimo vietos nėra amžinos – jos keičiasi kas kelerius metus. Miškas turi savo gyvenimo ritmą ir augimo ciklą: vienose vietose grybai gausiai dygsta, kitose jų kuriam laikui nebelieka. O skaudžiausia, kai nuvykęs į pamėgtą vietą randi iškirstą brandų mišką.
Į mišką dažnai pasiimu ir fotoaparatą. Man rūpi ne tik grybai – mėgstu įamžinti neįprastai išaugusius medžius, saulės nutviekstas proskynas, kitas akį patraukiančias vietas. Ne kartą teko sutikti ir tikruosius miško šeimininkus. Vienais metais visą kelią mane lydėjo lapė. Esu matęs briedžių, stirnų, elnių, usūrinių šunų, kiškių, o kartą akis į akį susidūriau su vilku.
Buvau miško pakraštyje, kai vilkas netikėtai išlindo iš kukurūzų lauko. Abu sustojome tarsi netekę žado. Aš akimirksniu pradėjau dairytis, į kurį medį prireikus lipti, tačiau vilkas, matyt, manęs išsigando ne mažiau – apsisuko ir dingo kukurūzuose. O aš ramiai toliau grybavau.
Meilę miškui atsinešiau iš vaikystės. Visos mano vasaros prabėgo pas babą kaime. Ji rinkdavo vaistažoles, uogas, grybaudavo, o aš visur keliaudavau kartu. Tada užgimęs ryšys su mišku išliko iki šiol.
Dažniausiai grybauju vienas. Vienumoje galiu visiškai pasinerti į miško tylą, stebėti aplinką ir niekuo nesirūpinti.
Su kompanija dažnai tenka ne grybus rinkti, o žiūrėti, kad kas nors nepasiklystų. Pats kadaise užsiėmiau orientavimosi sportu, todėl miške orientuojuosi lengvai ir be kompaso, nors jį visada nešiojuosi. Vis dėlto ir Žaliojoje girioje yra tokių vietų, kuriose net patyrusiam žmogui lengva prarasti kryptį. O kartais į mišką pasiimu anūką.
Aistė ZIGMANTAVIČIŪTĖ
Norvegijoje gyvenanti virtuvės šefė
Šiemet grybauti dar neteko, nors keletą voveraičių parsinešiau. Miške buvau ne grybauti, bet palikti tiesiog nenorėjau.
Problema – šiais metais Norvegijoje labai sausa.
Ten, kur gyvenu, šalia Oslo, grybai ir grybavimo ypatumai panašūs į lietuviškus.
Aukštyn į šiaurę yra tokių grybų, kurių nesu Lietuvoje mačiusi, nors senelis sako, kad tokių seniau irgi būdavo.
Grybauju šalia namų ar tiesiog vietose, kuriose atsirandu netyčia. Norvegijoje grybai ir mieste dygsta, tik jų niekas nerenka. Ir šiaip, tiesą pasakius, miestiečių norvegų grybauja labai mažai, todėl ir grybų aplink daug. Uogų irgi.
Mėgstu valgyti grybus, o tam, kad valgytum, reikia rinkti – kitaip jų Norvegijoje praktiškai neįmanoma gauti. O šviežių miško grybų sriuba man yra vienas gardžiausių vasaros patiekalų.
Esu virtuvės šefė, tad grybai apskritai yra vienas mano mėgstamiausių produktų.
Pats pačiausias man visada buvo baravykas. Ir dėl skonio, ir, matyt, dėl tos vaikiškos dainos apie grybų karalių. (Juokiasi.)
Baravyko skonis „kalba“ apie mišką. Jis tarsi visi kiti grybai viename.
Turiu savo voveraičių vietą. Tiesa, net ne visai miške. Gerų vietų vis dar ieškau, bet grybų randu visada. Kiekvienais metais planuoju šaldyti, bet niekada tiek nesurenku. Tiesiog viską suvalgome.
Grybavimas į mano gyvenimą grįžo neseniai, gal prieš penkerius metus. Tikriausiai vaikystėje buvo atsigrybauta Lietuvos miškuose.
Mano dukrai septyneri. Noriu, kad ir ji išmoktų grybauti.
Kadangi grybauju nuo vaikystės, nuotykių išties būta daug. Kartą įkritau į miško širšių lizdą. Laimei, tas nuotykis gerai baigėsi.
Laimutis SĖDŽIUS
Aktorius
Anksčiau grybaudavome daug, bet dabar tą užsiėmimą apleidome. Gal erkių bijome? Kita vertus, kad rastum grybų, reikia ir vietas žinoti. Kažkada grybavome Šimonių girioje. Tiek radome tiek raudonikių, kad į krepšius netilpo. Nusivilkome marškinius, užrišome rankoves ir krovėme grybus.
Miške beveik kasdien būnu – greta gyvenu, bet kad ten grybų nėra. Juk ne Šimonių giria ir ne Žalioji.
Dabar dažniausiai iš parduotuvės nusiperkame pievagrybių. Kartais – voveraičių. Tikrai nesame grybų fanai.
Nors valgyti juos tai skanu.. Skaniausia – su spirgučiais pakepinti grybai ir šviežios bulvės.
Šiandien važiuodamas pro turgų mačiau pardavinėjamus raudonikius, baravykus. Gal po jūsų skambučio reikės ir mums į mišką susiruošti? Kaip ir tik lietų žada – grybai turėtų dygti.
Ryta JARUŠEVIČIENĖ
Senjorė iš Panevėžio rajono Tumagalio kaimo
Nuo mano namų iki Noriškių miško – mažiau nei puskilometris.
Šiemet pirmą kartą grybauti išsiruošiau gegužės 25-ąją. Turiu tradiciją būtent tą dieną, per sūnaus gimtadienį, nueiti pažiūrėti grybų. Vieną kitą grybą randu visuomet. Štai šiemet parsinešiau porą raudonikių, tiek ir užteko padažui paskaninti.
Mano grybavimas – tai ne vaikščiojimas po mišką. Šiaip pasivaikščioti po mišką, pailsėti, atsipūsti nuvažiuoju, kai pavargstu dirbdama. O kai užsinoriu grybų, važiuoju jų susirinkti. Žinau grybingas vietas, grybų jose visuomet randu, tad klaidžioti po mišką netenka.
Renku vien raudonikius ir baravykus. Kitais tik pasigrožiu. Kadangi grybų prisinešu daug, juos ir džiovinu, ir šaldau. Mūsų šeimai labai patinka virtinukai su grybais, gaminu grybų padažus, įvairius kitus patiekalus.
Kad ir gerai pažįstu Noriškių mišką, sykį buvau jame pasiklydusi. Gal kiek ir išsigandau, bet nepanikavau. Prisėdau ant nuvirtusio medžio, apgalvojau, kur mano eita, iš kur ateita, ir laimingai sugrįžau namo.
Galėčiau grybauti kartu su šuniuku, bet man labiau patinka vienai, miške ir taip jaučiuosi saugi.
