Panevėžio rajono garbės piliečio Jono Žilevičiaus rūpesčiu centrinėje Krekenavos aikštėje laisvės kovotojams pastatytas paminklas, nuverstas vėjo, jau daugiau nei metus trūnija seniūnijos pastato pašonėje.
„Guli tiesiog po seniūno langais“, – ironizuoja pats Krekenavos seniūnijos vadovas Vaidas Kaušakys.
Dalies krekenaviškių pretenzijas, kad nesirūpindamas jo atstatyti niekina šalies valstybingumą, seniūnas atremia, jog ąžuolinis paminklas tiek sutrešęs, kad restauruoti jo nebegalėtų.
Todėl ieškoma galimybių šio vietoje pastatyti kitą, taip pat skirtą laisvės kovotojams atminti.
Iš tvirto ąžuolo išdrožto koplytstulpio, vaizdavusio pokariu už laisvę žuvusių vaikų gedinčią motiną, centrinėje Krekenavos aikštėje nebeliko pernai pavasarį.
„Kad nebėra paminklo, man pranešė Krekenavos žmonės, prašė aiškintis, kur dingo. Sužinojau, kad pavasarinių vėtrų nugriautas paminklas iš aikštės išvežtas ir paguldytas seniūnijos administracinio pastato kieme“, – sako Krekenavoje gyvenanti Panevėžio rajono tarybos narė Angelė Pranaitytė.
Politikė teigia, kad ir ji pati, ir kiti neatsistebi, kam apskritai reikėjo paminklą išvežti, juk buvo galima jį sutvarkyti pačioje aikštėje ir atstatyti į vietą.
Bet jei jau išvežė tvarkyti, žmonės tikėjosi, kad restauruotas paminklas vėl stovės kur stovėjęs.
„Greit sueis pusantrų metų, kai paminklas guli pamirštas. Ir paguldytas vietoje, kur anksčiau būta išvietės. Kadangi dabar tokios lauko tupyklos uždraustos, tai ir tos būdelės durys užkaltos. Bet tokioje vietoje numesti paminklą gynusiems mūsų laisvę yra mažų mažiausiai nepagarbu“, – kritikos negaili A. Pranaitytė.
Paminklui rinko aukas
Paminklas, kaip mena A. Pranaitytė, statytas kovotojams už Lietuvos laisvę.
Tokios iniciatyvos ėmėsi vėliau Panevėžio rajono garbės piliečiu išrinktas krekenaviškis kraštotyrininkas Jonas Žilevičius.
„Pamenu, buvo renkamos aukos paminklui statyti. Tad galima teigti, kad liaudies meistro Petro Vainausko sukurtas darbas buvo mūsų visų“, – sako A. Pranaitytė.
Miškininkai paminklui išrinko tvirtą ąžuolą, menininkas jame pavaizdavo kančią motinų, kurių vaikai kovojo už laisvę ir buvo nužudyti.
Paminklas – metalo saulute papuoštas drožinys iš ąžuolo – iškilo toje vietoje, kur pokariu buvo guldomi okupantų išniekinti kovotojų kūnai.
„Tvirtas ąžuolo medis, iš kurio išdrožtas paminklas, kone visas pažeistas puvėsio.“
V. Kaušakys
Tai patvirtina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro surinkta medžiaga.
Joje teigiama, jog Krekenavoje ties sankryža, kur kertasi trys keliai, buvo suguldomi apylinkėse žuvusių Vyčio apygardos Panevėžio ir Ukmergės rinktinių partizanų kūnai.
1999 metais atidengtas jiems atminti skirtas koplytstulpis.
Vietiniai pagerbdavo per Vėlines
„Puikiai pamenu iškilmingą to paminklo atidengimo momentą. Prasminga, kad netoli paminklo auga kitados Lietuvos prezidento Antano Smetonos pasodintas ąžuolas. O paminklas žuvusiems partizanams buvo apsodintas tujomis“, – pasakoja A. Pranaitytė.
Ji mena, kad per paminklo atidarymą pasisakė Krekenavos kraštą gynęs, paskui ilgus metus Sibire praleidęs Krekenavos partizanas Povilas Deveikis, savo kančias liudijo nemažai tremtinių.
Bėgant metams, prie valstybingumo simboliu tapusio paminklo mirusiųjų pagerbimo dieną Krekenavos žmonės uždegdavo žvakelių.
„Pernai per mirusiųjų pagerbimo dieną miestelio centre paminklo kovotojams nebebuvo. Iš visko matyti, kad paminklas nebus atstatytas ir iki šiųmečių Vėlinių“, – mano A. Pranaitytė.
Iš Krekenavos seniūnijos vadovo ji sakė girdėjusi, kad situaciją aiškinasi.
„Ir tai daro pusantrų metų“, – sukritikavo politikė.
Apie nuvirtusį, po seniūno langais atsidūrusį paminklą Tarybos narė informavo Panevėžio rajono vadovus. Iš jų išgirdusi, kad būtų galima skirti dalinį finansavimą jam atstatyti.
„Krekenaviškiai, sykį jau aukoję lėšų tam paminklui, neabejoju, trūkstamą sumą suaukotume ir vėl“, – pabrėžė A. Pranaitytė.
Neberestauruojamas kūrinys
Krekenavos seniūnijai vadovaujantis Vaidas Kaušakys sako, kad koplytstulpio atstatyti nepavyks.
„Deja, tvirtas ąžuolo medis, iš kurio išdrožtas paminklas, kone visas pažeistas puvėsio. Galiu patvirtinti, kad pusė paminklo visai sutrūnijo. O sveikesnės jo pusės, nupjovus pažeistąją, juk nepastatysi“, – tvirtino seniūnas.
Ir pridūrė, kad prastą nebeatkuriamo paminklo būklę nustatė anaiptol ne jis vienas, tai – įvairių drožinį apžiūrėjusių specialistų išvada.
V. Kaušakys sako žinantis, kad šis Krekenavos paminklas įtrauktas į Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro sudarytą laisvės kovotojams skirtų atminimo ženklų sąrašą.
„Tačiau paminklo nėra kultūros paveldo objektų sąraše. Jei būtų ten įrašytas, matyt, privalėtume atiduoti muziejui“, – sakė seniūnas.
Ką daryti su gamtos paveiktu kūriniu, pasak V. Kaušakio, dar nenuspręsta, o spręs šį klausimą ne jis vienas, bet vėlgi pasitelkęs kitus atsakingus asmenis.
Klausimas, kuo pakeisti sutrešusį paminklą, seniūno teigimu, šiuo metu iškeltas. Jis aptariamas su Panevėžio rajono savivaldybės paveldosaugininku.
Vienas iš galimų sprendimo būdų – gavus reikiamų lėšų ieškoti liaudies meistro, kuris sukurtų kitą paminklą kovojusiems už Lietuvos laisvę, bet jos nesulaukusiems.
