Prezidentas V. Adamkus parodoje prisiminė savo jaunystės akimirkas. Ypač – 1939 m. Europos vyrų krepšinio čempionato varžybų Kauno sporto halėje atmosferą.
Europos vyrų krepšinio čempionato prizai muziejininkės Ritos Škiudienės nežavi. Bet, tiesą pasakius, Istorinės Prezidentūros fondų saugotojos nesužavėtų nė vienas šiuolaikinis sporto trofėjus – ji ne vieną valandą praleido tyrinėdama prizus, kai jie dar būdavo vienetiniai meno kūriniai iš tauriųjų metalų, porceliano ar stiklo.
Dėl vieno užsienio ambasadoriaus dovanotos taurės tarpukariu buvo skubiai surengtos moksleivių pirmenybės.
Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidarytoje, tarpukario Lietuvos sporto raidą atspindinčioje parodoje „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“, kurios kuratorė Vilma Akmenytė-Ruzgienė, eksponuojama 160 įvairių sportinių apdovanojimų.
„Iš pradžių sporto varžybose prizų kaip specialių tam skirtų dovanų nebuvo. Komandų kapitonai prieš rungtynes apsikeisdavo tiesiog atminimo ženklais ir tiek“, – lydėdama po ekspoziciją pasakojo R. Škiudienė. Dažniausiai tai būdavo sidabrinės, paauksuotos taurės, nukaldintos žinomų meistrų. Muziejininkė aiškino, kad taurė pasirinkta greičiausiai dėl to, kad tai reikšmingo momento simbolis (Paskutinė vakarienė, Likimo taurė), be to, Antikos laikais olimpiečiams dovanodavo aliejaus amforose, kurių forma – tarsi taurės.
Naudingiausio „Eurobasket 2011“ žaidėjo taurę iš granito ir stiklo sukūrė Donaldas Andziulis.
Nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio sporto prizai jau tapo masine produkcija. Tačiau palyginus su dabartiniais, senieji prizai atrodo lyg aristokratai: grakščios formos, subtili puošyba, brangios medžiagos. Netrukus kaip prizus imta gaminti ir skulptūrėles. Tai buvo tokios pačios žmonių figūrėlės, kurios puikavosi ir ant prespapjė, židiniui skirtose papuošti kompozicijose, laikrodžiuose, stalinėse lempose. Taip masinė gamyba prisitaikė išaugusį sporto prizų poreikį savo galimybėms. Mat steigti sporto prizus tapo mada. Ketvirtajame dešimtmetyje jau ir Lietuvos politikai suvokė, kad sportas gali būti politika, o Lietuvos verslininkai – kad tai gera proga pasireklamuoti. Sporto varžybų prizus steigė ir prezidentai (K.Grinius, A.Smetona), ir garsiausi Kauno verslininkai (garsus kirpėjas Muralis, fabrikantas Tilmansas). Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje per Europą nuvilnijo tautinių sporto prizų mada – porcelianinės, molinės, medinės merginų figūrėlės tautiniais rūbais, keraminės nacionaliniais raštais puoštos lėkštės, alaus bokalai.
Kaip visų tarpukario sporo trofėjų fone atrodo šiuolaikiniai sporto prizai? „Nekaip, – šypteli R. Škiudienė. – Dabartinių – pigios medžiagos ir gana ribotos idėjos.“
Nuo ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio prizai tapo masiniu gaminiu.
