D. Straussas-Kahnas: ir smerkiamas, ir garbinamas.
Šią savaitę Prancūzijos žiniasklaida domisi JAV ir savo šalies teisėsaugos skirtumais, kurie išryškėjo kilus Dominique‘o Strausso-Kahno skandalui, vyriausybės pozicija dėl branduolinės energetikos bei gresiančiu tarptautiniu konfliktu dėl Sirijos.
DSK skandalas išryškino JAV ir Prancūzijos visuomenių skirtumus
Per visą šiuolaikinę istoriją joks kitas dorovinis skandalas dar nebuvo sukėlęs tokio prancūzų susidomėjimo, kaip buvusio Tarptautinio valiutos fondo vadovo Dominique‘o Strausso-Kahno (DSK) nuotykiai Jungtinėse Amerikos Valstijose, rašo „Le Figaro“. Visuomenės reakcija į DSK pasivaikščiojimą teisėsaugos institucijų koridoriais lyginama su nuomonių audra, kilusia po 2001 metų rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių.
Atslūgus aistroms aptarinėjama sprogstamojo užtaiso, susidedančio iš trijų ingredientų – valdžios, sekso ir pinigų – informacinė pusė. O ji daug ką pasako apie amerikiečių ir prancūzų visuomenių skirtumus. Jų esama mažiausiai penki.
Visų pirma, dėmesį verta atkreipti į valdžių padalijimą. Pasak „Le Figaro“, jis yra „absoliutus“ JAV, tačiau ne Prancūzijoje. Kaip viskas būtų susiklostę, jeigu į dorovinio skandalo sūkurį būtų įkliuvęs Billas Clintonas ar Respublikonų partijos kandidatas į prezidento rinkimus ne kur kitur, o Paryžiaus viešbutyje? Paaiškėjus, kad įtariamas „prestižinis klientas iš Amerikos“, vietos policijos komisariato atstovai būtų nedelsdami susisiekę su Paryžiaus policijos viršininku, o šis savo ruožtu – su šalies vidaus reikalų ministru. Pastarasis būtų paskambinęs savo kolegai iš Užsienio reikalų ministerijos.
Vargu ar to pakaktų užgniaužti skandalą. Tačiau aišku viena – galimos incidento pasekmės būtų sulaukusios aukščiausių vyriausybės pareigūnų dėmesio.
Niujorke nieko panašaus nenutiko. Vienintelės institucijos, kurios turėjo veiksmų galią DSK skandale, buvo miesto policijos departamentas ir prokuroro biuras. Kitaip tariant, niekas iš Baltųjų rūmų, Valstybės departamento ar Niujorko valstijos gubernatoriaus kabineto net nebandė susisiekti su atsakingais teisėsaugos sistemos pareigūnais.
Montesquieu valdžių atskyrimo principas taikomas tiek JAV, tiek Prancūzijoje. Tačiau pirmojoje šalyje jis taikomas nepriekaištingai, o pastarojoje vykdomoji valdžia dominuoja prieš likusias dvi.
Antra, JAV prokurorų rinkimas turi įtakos jų strategijoms, kurios skiriasi nuo Prancūzijos atitinkamo lygio pareigūnų. Kaip teigia „Le Figaro“ kalbintas JAV baudžiamosios teisės atstovas Ivanas Fisheris, niekas negalėtų paneigti, kad pernelyg skubus DSK įkalinimas buvo klaida. Pasak jo, „aistra apakino“ prokurorą Cyrusą Vance‘ą. Šis panoro atlikti herojišką silpnųjų pusėn stojantį gynėjo vaidmenį, kuris atitinka Demokratų partijos idealus.
Per daug nemąstydamas C. Vance‘as įsiliejo į Niujorko policijos departamento atstovų gretas. Pastarieji nesiliauja trokšti žiniasklaidos dėmesio. O kas galėtų jaudinti dar labiau, nei į tinklą pakliuvusi galinga, didelė ir žinoma žuvis?
Per daug nemąstydamas C. Vance‘as įsiliejo į Niujorko policijos departamento atstovų gretas. Pastarieji nesiliauja trokšti žiniasklaidos dėmesio. O kas galėtų jaudinti dar labiau, nei į tinklą pakliuvusi galinga, didelė ir žinoma žuvis?
I. Fisherio teigimu, C. Vance‘as galėjo pasirinkti neutralesnę DSK kaltinimo strategiją, kuri būtų tiek apgynusi valstijos teisinius interesus, tiek leidusi DSK išsaugoti savo įvaizdį nekaltumo prezumpcijos dėka. O dabar prokuroro herojiškumas virto tragišku, rašo „Le Figaro“.
Trečia, Prancūzijos teisminė sistema tikriausiai būtų leidusi sužinoti daugiau tiesos apie įvykius viešbučio „Sofitel“ kambaryje. Po DSK proceso, trukusio tris varginančius mėnesius ir niujorkiečių kišenei atsiėjusio milijonus dolerių, vis dar neaišku, kas iš tiesų gegužės 14 dieną nutiko viešbutyje. Remiantis JAV konstitucija, baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo turi teisę neatskleisti detalių, galinčių atsisukti prieš jį. Paklausęs advokatų patarimo DSK nepateikė savo įvykių versijos.
Prancūzijoje įtariamasis privalo atsakyti į tardytojo klausimus, kuriais siekiama išsiaiškinti įvykio detales. Jeigu asmuo užsispyręs atsisako bendrauti, tardytojas niekada neatšauks jo kaltinimų.
Ketvirta, melavimas JAV reikalauja kur kas daugiau aukų nei Prancūzijoje. Kaip rašo „Le Figaro“, Amerikoje melas traktuojamas kaip „absoliutus blogis“. Dienraštis mini Richardo Nixono atvejį: tuometis prezidentas buvo priverstas atsistatydinti po to, kai melavo, jog Baltieji rūmai neturėjo jokios informacijos apie įsilaužimą į Demokratų partijos būstinę.
Taip pat minima ir futbolininko O. J. Simpsono byla: prokuroro stovyklos pamatai pradėjo braškėti po to, kai išaiškėjo vieno Los Andželo policijos pareigūno melas apie jo asmeninį elgesį.
Šiuo metu JAV vyksta procesas prieš banko „Goldman Sachs“ vadovybę, kuri melavo investuotojams. Europoje niekas šio banko net nesiruošia kaltinti dėl to, kad jis padėjo Graikijos vyriausybei klastingai meluoti apie savo valstybės finansus. Italas Mario Draghis, ėjęs „Goldman Sachs“ viceprezidento pareigais Europai, netgi paskirtas Europos centrinio banko vadovu.
Penkta, sekso ir politikos problemos Prancūzijoje remiasi tylėjimo principu, o JAV – skaidrumu. Kaip skelbia „Le Figaro“, tik po viešbutyje „Sofitel“ įvykusio skandalo Prancūzijoje pasigirdo liudijimų apie DSK „seksualinį nepasotinamumą“. Nors visai neseniai viešosios nuomonės apklausose DSK figūravo kaip vienas iš realiausių kandidatų tapti prezidentu. Trumpai tariant, JAV toks žmogus niekada nebūtų sugebėjęs užkopti taip aukštai politinės hierarchijos laiptais.
Pasibaigus skandalui, amerikiečiai lieka kur kas griežtesni DSK atžvilgiu nei prancūzai. Šie buvusį socialistų vėliavnešį traktuoja kaip „ištrūkusį iš pragaro gelmių“ ar išbridusį iš amerikietiško puritoniškumo liūno.
Pasibaigus skandalui, amerikiečiai lieka kur kas griežtesni DSK atžvilgiu nei prancūzai. Šie buvusį socialistų vėliavnešį traktuoja kaip „ištrūkusį iš pragaro gelmių“ ar išbridusį iš amerikietiško puritoniškumo liūno.
Panašu, kad nei prancūziškasis palaidumas, nei amerikietiškasis puritoniškumas nėra siektini idealai. Aistringai stebėjusios DSK skandalą ir šnairavusios viena į kitą, JAV ir Prancūzijos visuomenės galės pasimokyti iš savo atitinkamų trūkumų.
Patvirtinta parama atominei energetikai
Atominės elektrinės – svarbus Prancūzijos ekonomikos ramstis.
Prancūzijoje pranašystėms apie branduolinės energijos pavojus vietos nėra. Netgi Fukušimos jėgainės katastrofa, kurios pasekmės dar ilgai bus jaučiamos, nepakeitė šalies vyriausybės pozicijos, rašo „Libération“.
Šią savaitę lankydamasis vienoje Prancūzijos atominių elektrinių premjeras François Fillonas neslėpė įsitikinimo, kad branduolinė energija atlieka esminį vaidmenį šalies ekonomikoje ir kasdieniame piliečių gyvenime. Premjeras pabrėžė, kad Prancūzijos sugebėjimas valdyti jėgaines yra pripažintas tarptautiniu lygiu. Taigi kol kas nesigirdi pažadų apie branduolinės energijos atsisakymą saugumo vardan.
74 procentai šalies elektros pagaminama atominėse elektrinėse. Be to, 2009 metais šis sektorius sukūrė 125 tūkst. darbo vietų. Siekdamas sulaukti viešosios nuomonės palankumo, premjeras nepamiršo paminėti, kad šalies valstybinės institucijos daro viską, jog užtikrintų Prancūzijos teritorijoje esančių atominių elektrinių saugumą.
Pasak „Libération“, šis ir kiti panašūs argumentai prieš šešis mėnesius tapo branduolinio sektoriaus ir valdžios institucijų mantra. Dienraštis primena, kad po Fukušimos katastrofos F. Fillonas pareikalavo 58 jėgainių audito, kad būtų patikrintas šių atsparumas gaisrams, žemės drebėjimams, potvyniams ir panašioms grėsmėms. Tačiau inžinieriai nevykdo jokių bandymų, jų darbo principas – teoriniai skaičiavimai, skelbia „Libération“.
Šiaip ar taip, elektrinių veikimo modelių, kad ir teorinių, įvairovė plečiasi. Kaip teigia vienas branduolinės energijos ekspertas, anksčiau kai kurie scenarijai buvo paprasčiausiai neįsivaizduojami. Po Fukušimos katastrofos ši situacija vis dėlto pasikeitė – pradėtas analizuoti atominių elektrinių atsparumas ne tik seisminėms bangoms, bet ir tokiems neįtikėtiniems įvykiams kaip nukritęs meteoritas.
Po konflikto Libijoje Vakarai atsisuko į Siriją
„Le Monde“ klausia: kokios gali būti Muammaro Gadaffio režimo nuvertimo pasekmės Sirijai?
Nuo kovo mėnesio protestuojantys Sirijos gyventojai patiria kur kas žiauresnes represijas, nei kad patyrė libiai prieš tarptautinės koalicijos intervenciją. Be to, nematyti sirų vargų pabaigos. Pasak Jungtinių Tautų (JT), represijos Sirijoje per penkis mėnesius pareikalavo daugiau nei 2200 aukų.
„Le Monde“ pastebi, kad vis labiau ryškėja skirtumai tarp tarptautinės bendruomenės pozicijų Libijos ir Sirijos atžvilgiu. Pastarosios atveju užsienio valstybių galimybės veikti tarptautiniu lygiu, regis, yra itin ribotos.
Vakarų šalys stengiasi didinti spaudimą Damasko režimui ir netgi pristatė JT rezoliuciją, kuria siekiama sankcijų Sirijos prezidentui bei jo aplinkos veikėjams ir uždrauti valstybėms eksportuoti ginklus į Siriją. Tačiau Rusija netruko pateikti kitą rezoliucijos versiją, kurioje nėra jokių sankcijų. Rusijos, kurią remia Brazilija, Indija ir Pietų Afrikos Respublika, politinė blokada yra pagrindinė kliūtis, neleidžianti JT griežtinti savo pozicijos Damasko atžvilgiu, rašo „Le Monde“.
Taigi Vakarų šalys stengiasi Siriją dusinti ekonomiškai. Maždaug 95 procentus šalies eksportuojamos naftos perkanti Europos Sąjunga pamažu rengia strategiją, pagal kurią būtų atsisakyti Sirijos produkcijos.
Tačiau Rusija, didžiausia Sirijos ginklų tiekėja, net nėra užsiminusi apie galimybę pristabdyti savo eksportą. „Netaikoma jokių sankcijų, ir mes nesame gavę jokių valdžios instrukcijų“, – neseniai sakė vienos ginklus eksportuojančios rusų kompanijos vadovas.
