Daugeliui Tailandas – atostogų atvirukų šalis, viliojanti palmėmis, balto smėlio paplūdimiais ir amžina vasara. Tačiau panevėžiečiui Arūnui Sičiūnui ši egzotiška valstybė jau seniai tapo ne trumpu pabėgimu nuo kasdienybės, o tikrais namais.
Prieš septynerius metus išvykęs ieškoti vidinės ramybės, šiandien jis sako pažinęs visai kitokį Tailandą – ne turistams skirtą atostogų rojų.
Namai kalno papėdėje
Arūnas neslepia – sprendimas išvykti gimė ne iš noro pamatyti pasaulį ar pabėgti nuo lietuviškų žiemų.
„Išvykau ieškoti ramybės“, – prasitaria panevėžietis.
Pirmoji stotelė – Kambodža, tačiau ten A. Sičiūnas neužsibuvo.
Jau po mėnesio grįžo į Lietuvą, bet netrukus vėl susikrovė lagaminus. Šįkart jau į Tailandą.
Dar vieną gyvenimo posūkį padiktavo pandemija. Prieš pat jai prasidedant Arūnas jau turėjo darbo sutartį su užsienio bendrove, tačiau pasaulį sustabdę ribojimai planus sujaukė.
„Ilgai nieko neveikti man buvo sunkiausia“, – pasakoja panevėžietis.
Taip Tailandas iš laikinos stotelės pamažu virto vieta, kurioje jau prabėgo septyneri Arūno gyvenimo metai.
Pastaruosius ketverius jis gyvena Ča Amo kaimelyje, maždaug už 25 kilometrų nuo gerai žinomo Hua Hino kurorto.
Skirtingai nei triukšminguose turistiniuose regionuose, čia visai kitokia atmosfera.
Miestelį iš vienos pusės juosia jūra, iš kitos – Panturato kalnas.
Netoliese driekiasi dviračių takai, įrengti golfo aikštynai, buriavimo ir jėgos aitvarų sporto vietos, o už maždaug valandos kelio prasideda vienas įspūdingiausių Tailando gamtos kampelių – Kengkračano nacionalinis parkas.
Per septynerius metus Tailandas A. Sičiūnui tapo savas. Atsirado draugų ir pažįstamų, naujų įpročių, o netrukus – ir šeima.
Su būsima žmona Kanmaneja jis susipažino internete. Maždaug po pusmečio pora susituokė.
Pasak Arūno, mišrios santuokos Tailande nėra retenybė – nemažai vietos moterų kuria šeimas su vakariečiais.
Vis dėlto jis pabrėžia, kad kiekviena istorija kitokia ir nederėtų vadovautis stereotipais.
Rodyti emocijas – nemandagu
Anot panevėžiečio, didžiausias skirtumas tarp trumpų atostogų ir nuolatinio gyvenimo Tailande išryškėja ne gamtoje, o žmonėse.
Atvykęs turistas dažniausiai mato viešbučius, paplūdimius, restoranus ir nuolat besišypsančius aptarnavimo srities darbuotojus.
Ilgiau gyvenant paaiškėja, kad šypsena čia nėra vien mandagumo forma.
„Iš pradžių atrodė keista, kad visi aplinkui šypsosi. Vėliau supratau, jog tailandiečiai nuo mažens mokomi susitvarkyti su savo emocijomis. Viešai rodyti pyktį, grubumą ar nepasitenkinimą čia nepriimtina“, – pasakoja A. Sičiūnas.
Tai, sako Arūnas, vienas didžiausių kultūrinių skirtumų, kurį pastebi europiečiai.
Jeigu tarp tailandiečių kaimynų kyla nesutarimų, policijos kvietimas būtų kraštutinė priemonė. Žmonės pirmiausia stengiasi konfliktą išspręsti patys, nes labai svarbu neprarasti pagarbos aplinkinių akyse.
Net liūdesys ar stiprios emocijos viešumoje slepiamos.
Viešosiose vietose retai pamatysi ir aistringai besibučiuojančias įsimylėjėlių poras.
Tailando kultūroje santūrumas laikomas pagarba aplinkiniams.
„Kartais atrodo, kad žmonės čia tiesiog kitaip supranta gyvenimą. Jie nesistengia visiems parodyti nei savo laimės, nei pykčio“, – pažymi pašnekovas.
Didžiausias Tailando turtas
Pagarba kitam juntama ir keliuose.
Sičiūnas neslepia: pirmieji mėnesiai jį glumino – eismas čia išties chaotiškas. Vis dėlto avarijų, anot jo, mažiau, nei būtų galima tikėtis.
„Jeigu panašiai važiuotų europiečiai, tikriausiai kasdien matytume dešimtis avarijų. O ten žmonės tarsi jaučia vieni kitus – stengiasi praleisti, nesibrauna bet kokia kaina“, – pasakoja emigrantas.
„Kartais atrodo, kad žmonės čia tiesiog kitaip supranta gyvenimą. Jie nesistengia visiems parodyti nei savo laimės, nei pykčio.“
A. Sičiūnas
Pagarbą kitam Arūnas vadina didžiausiu Tailando turtu.
Ne balto smėlio paplūdimius, ne egzotišką gamtą ir ne tropinį klimatą, o kasdienį žmonių elgesį, kuris, jo manymu, leidžia gyventi gerokai ramiau nei daugelyje Vakarų valstybių.
Dar viena tradicija, kuri A. Sičiūnui iki šiol kelia nuostabą, – pagarba šventykloms ir jose gyvenantiems vienuoliams.
Šventyklose nuolat lankosi vietos gyventojai, o aukų dėžutės niekada nestovi tuščios.
Pasak emigranto, tai nėra pareiga ar formalumas – žmonės aukoja nuoširdžiai, tikėdami, kad geras darbas pirmiausia praturtina patį aukojantį.
Laisvė svarbiau nei pinigai
Gyvendamas Tailande Arūnas perprato ne tik vietos papročius, bet ir visai kitokį požiūrį į darbą. Anot jo, europiečiams iš pradžių sunku suprasti, kodėl daugelis tailandiečių neskuba kopti karjeros laiptais ar siekti kuo didesnio atlyginimo.
„Jie dažnai gyvena šia diena. Beveik nekuria planų dešimčiai metų į priekį. Kartais net problemų sprendimą atideda tol, kol jos tampa didelės. Bet vis tiek kažkaip sugeba išlikti ramūs“, – pažymi A. Sičiūnas.
Pasak panevėžiečio, daugeliui vietos gyventojų svarbiau turėti savo nedidelę veiklą nei dirbti samdomą darbą.
Net ir kuklios pajamos jų negąsdina, jeigu mainais gali patys planuoti savo laiką.
Smulkusis verslas čia klesti kone kiekvienoje gatvėje. Vieni prekiauja vaisiais, kiti gamina maistą, treti taiso motorolerius ar siūlo įvairiausias paslaugas.
Maistą, ledus ar net puodelį kavos galima užsisakyti į namus beveik bet kuriuo metu. Pristatymas dažnai nieko nekainuoja. Atrodo, konkurencija milžiniška, tačiau visi kažkaip randa savo vietą.
„Kartais atrodo, kad pasiūla kelis kartus didesnė už paklausą. Nori masažo – užsuki į artimiausią saloną ir tave priims iš karto. Nori šilto maisto – po keliolikos minučių jis jau prie durų. Kartais net stebiuosi, kaip jie pragyvena. Atrodo, uždirba labai nedaug, bet vis tiek triūsias ir nesiskundžia. Jiems laisvė svarbesnė už didesnį atlyginimą“, – pasakoja pašnekovas.
Anot A. Sičiūno, logistika čia itin gerai išvystyta, todėl žmonės prie tokio patogumo seniai priprato.
Tuo metu užsieniečiams įsitvirtinti Tailando darbo rinkoje gerokai sudėtingiau.
Daugeliui profesijų būtinas darbo leidimas, o pirmenybė teikiama vietos gyventojams.
Todėl nemažai atvykėlių dirba tarptautinėse įmonėse arba savo veiklą vykdo nuotoliniu būdu. Arūnui tai tapo dideliu privalumu.
Nuotoliu jis dirba jau daugiau kaip dvidešimt metų, tad gyvenamoji vieta jo profesinei veiklai didelės įtakos neturi.
Spynos nereikalingos
Pasak Arūno, viena didžiausių Tailando vertybių – saugumo jausmas.
Jis prisipažįsta jau seniai nebesivežiojantis dviračio spynos, nes šito paprasčiausiai nereikia.
„Penkerius metus dviratį palieku bet kur. Net spynos neturiu. Jeigu paplūdimyje netyčia paliktum telefoną, labai tikėtina, kad sugrįžęs jį rastum toje pačioje vietoje“, – tvirtina A. Sičiūnas.
Visgi jis sako nenorintis šalies idealizuoti ir pripažįsta, kad vagysčių ar kitų nusikaltimų pasitaiko visur.
Tačiau per visą Tailande praleistą laiką pats su tuo nėra susidūręs.
Pasak panevėžiečio, net vėlai vakare vaikščioti gatvėmis jam nebūna nejauku.
Nors savaitgaliais žmonės paplūdimiuose susirenka pabendrauti, gurkšnoja alų ar ledukais gerokai atskiestą viskį, triukšmingų išgertuvių beveik nepamatysi.
„Didžiausi konfliktai, kuriuos teko matyti, dažniausiai vykdavo tarp neblaivių europiečių. Vietiniai labai ramūs. Tiesa, jeigu juos labai įžeisi, pietietiškas temperamentas gali prasiveržti ir gana audringai“, – juokiasi emigrantas.
Vakariečių senjorų rojus
Pasak panevėžiečio, Tailandas jau seniai tapo viena mėgstamiausių Europos pensininkų krypčių. Egzotiškoje šalyje gausu skandinavų, vokiečių, britų.
Sičiūnas sako puikiai suprantantis, kodėl. Pragyvenimo išlaidos Tailande gerokai mažesnės nei daugelyje Europos šalių, net vidutinę vakarietišką pensiją gaunantis žmogus čia gali gyventi gana patogiai.
„Jeigu gyveni taupiai, penkių šimtų eurų mėnesiui gali pakakti. Turėdamas apie tūkstantį eurų jau gali sau leisti tikrai komfortišką gyvenimą“, – pasakoja Arūnas.
Pasak jo, nedidelį namą galima išsinuomoti maždaug už 150 eurų per mėnesį, o erdvesnis būstas su baldais, buitine technika ir bendru baseinu kainuoja apie 300 eurų.
Populiariausiuose kurortuose ar salose kainos didesnės, tačiau vos kiek nutolus nuo jūros jos tampa gerokai patrauklesnės.
Vis dėlto nuosavą būstą įsigyti užsieniečiams nėra taip paprasta. Tailando įstatymai riboja užsienio piliečių galimybes įsigyti žemę ar nekilnojamąjį turtą, todėl daugelis renkasi ilgalaikę nuomą.
Saulės būna ir per daug
Nors daugelis svajoja gyventi ten, kur vasara niekada nesibaigia, Arūnas tik šypteli išgirdęs tokius pasvarstymus.
„Po kelių mėnesių supranti, kad saulės gali būti ir per daug. Rytais pas mus būna apie 29 laipsnius šilumos, o dieną temperatūra nuolat viršija trisdešimt. Kai dangus apsiniaukia, tikra šventė“, – juokiasi emigrantas.
Dienotvarkę čia diktuoja ne laikrodis, o karštis. Vos prašvitus žmonės skuba apsipirkti, sportuoti ar nudirbti darbus. Apie dešimtą valandą ryto saulė tampa tokia kaitri, kad tenka trauktis į patalpas su kondicionieriais. Gyvenimas vėl atgyja tik vakare. Lietus taip pat neatneša laukiamo atokvėpio.
„Kai lyja tvyrant trisdešimties laipsnių karščiui, gaivos beveik nepajunti“, – teigia pašnekovas.
Karštis neatbaidė nuo bėgimo
Nepaisant alinančio karščio, Arūnas iki šiol beveik kasdien sportuoja.
Jo gyvenime ypatingą vietą užima bėgimas. Šis pomėgis A. Sičiūną lydi daugiau kaip keturis dešimtmečius.
„Niekada nebuvau profesionalus sportininkas. Man tiesiog labai patinka bėgioti“, – kiek kuklinasi A. Sičiūnas, per savo gyvenimą įveikęs ne vieną maratoną.
Ir gyvendamas Tailande bėgikas nuolat dalyvauja įvairiose varžybose.
Jose panevėžietis ne kartą tapo prizininku, o šį pavasarį laimėjo paplūdimio bikinio bėgimo varžybas ir tapo absoliučiu nugalėtoju.
Visgi didesnį įspūdį jam daro ne medaliai, o tai, kaip Tailande organizuojamos sporto šventės.
„Kai kuriose varžybose dalyvauja po tris tūkstančius žmonių. Po finišo visi gauna karšto maisto, desertų, vaisių. Net Bankoke dėl bėgikų laikinai uždaromos gatvės. Toks dėmesys sportui tikrai žavi“, – teigia sportininkas.
Iššūkis – išmokti kalbą
Nors Tailande prabėgo jau septyneri metai, Arūnas šypsosi, kad viena užduotis jam vis dar sunkiai įveikiama – išmokti tenykščių kalbą.
Didžiausias iššūkis – toninė kalbos sistema. Tas pats žodis, ištartas kita intonacija, gali reikšti visai ką kita, todėl net ir išmokus žodyną, ne visada pavyksta susikalbėti.
„Esu apsileidęs. Nelabai man sekasi. Jeigu pasakai ne ta intonacija, tavęs paprasčiausiai nesupranta“, – sako A. Sičiūnas.
Vis dėlto kasdienybėje didelių sunkumų tai nesukelia.
Pagrindinių mandagumo frazių, skaičių ir paprasčiausių klausimų jam pakanka, o daugelyje vietų galima susikalbėti angliškai.
Laisvalaikį Arūnas dažniausiai leidžia gamtoje. Fotografuoja egzotinius paukščius, laukinius gyvūnus, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus ir keliones dviračiu bei bėgiojimą. Nors jūra vos už kelių minučių kelio, maudynės jo beveik nevilioja.
„Kai žinai, kad vandenyje gali būti medūzų, noras maudytis greitai išgaruoja“, – nusijuokia pašnekovas.
Paklaustas, ko labiausiai pasigenda, Arūnas ilgai negalvoja. Jam labiausiai trūksta artimų žmonių. Visa kita, pasak jo, yra priprantama. Galbūt todėl į klausimą, ar savo ateitį sieja su Tailandu, panevėžietis atsako labai atsargiai.
„Gyvenimas pats sudėlios viską į savo vietas“, – sako A. Sičiūnas.
