Penktus metus vykstant karui Ukrainoje, šiemet ir Lietuvoje gyventojams prireikė slėptis priedangose kilus oro pavojui. Veiksmų planus dienai X dėlioja ir gydymo įstaigos.
Atsarginiai elektros generatoriai, vandens gręžiniai, atlaisvinti rūsiai, masinių nelaimių pratybos ir mokymai medikams – tai tik dalis pasirengimo darbų, kuriuos pastaraisiais metais teko paspartinti Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Tačiau jos direktorius dr. Mindaugas Vaitkus pripažįsta: visiškai pasirengti kiekvienam galimam scenarijui neįmanoma.
Gerbiamas direktoriau, kiek Respublikinė Panevėžio ligoninė šiuo metu pasirengusi blogiausiam scenarijui?
Vienareikšmiškai įvertinti ligoninės pasirengimą sudėtinga.
Sveikatos apsaugos ministro įsakymu yra nustatyti konkretūs reikalavimai gydymo įstaigoms – kiek laiko turi būti užtikrinamas elektros tiekimas, maitinimas, alternatyvus ryšys, šildymas ir kitos būtinos funkcijos.
Pavyzdžiui, nutrūkus elektros tiekimui, ligoninė privalo užtikrinti veiklą bent tris paras. Mes esame pasirūpinę, kad elektros, vaistų ir maitinimo atsargų pakaktų dar ilgesniam laikui.
Tačiau kalbant apie karo atvejį, juodžiausią scenarijų, tam visiškai pasirengti neįmanoma.
Jei ligoninė būtų smarkiai apgadinta, pavyzdžiui, per bombardavimą, paslaugų teikimas neišvengiamai sutriktų. Todėl atsakant į klausimą, kiek esame pasirengę, visada reikia išlaikyti tam tikrą atsargumą. Minimalaus lygio reikalavimus esame įgyvendinę. Turime ir veiksmų planus įvairioms grėsmėms.
Neseniai Lietuvoje pasirodžius į šalį įskridusiam dronui, buvo aktualus oro pavojaus scenarijus. Esame numatę, kaip ligoninė turėtų veikti gavusi geltoną ar raudoną perspėjimo lygį.
Sveikatos apsaugos ministerija yra pateikusi rekomendacijas, kaip tokiomis aplinkybėmis organizuoti darbą Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriuje, Konsultacijų poliklinikoje, operacinėse bei reanimacijos skyriuose.
Praėjusią savaitę mūsų ligoninėje vyko mokymai, kuriuose gydytojai ir kiti specialistai gilino žinias apie veiksmus masinės nelaimės atveju. Taip pat dalyvaujame kariuomenės pratybose „Karaliaus kirtis“ ir nacionalinės mobilizacinės sistemos patikrinimo pratybose „Vyčio skliautas“.
Pasirengimas vyksta ir praktiškai, ir teoriškai.
Organizuojamos vadinamosios stalo pratybos, kai darbuotojams pateikiami konkretūs scenarijai ir jie turi nuspręsti, kaip elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Pavyzdžiui, kaip dirbtume, jei šalyje kelioms dienoms dingtų elektra ir neveiktų e. sveikatos sistema bei elektroninės ligos istorijos. Tuomet tektų prisiminti, kaip dirbome, kai dar nebuvo interneto – grįžti prie popierinės dokumentacijos, kad būtų galima užtikrinti gydymo tęstinumą ir informacijos perdavimą tarp medikų.
Galimų scenarijų labai daug, tad pasirengti kiekvienam iš jų neįmanoma. Net mokymus vedantys specialistai pabrėžia, kad visų situacijų aprašyti nepavyks. Galima sukurti tūkstančius puslapių instrukcijų, tačiau kritiniu momentu svarbiausia ne dokumentų gausa, o darbuotojų pasirengimas ir gebėjimas priimti sprendimus.
Nuolat dalyvaujame mokymuose, tobuliname pasirengimą, tačiau darbų dar yra. Pavyzdžiui, dar ne visi ligoninės rūsiai yra pritaikyti taip, kad juose jau šiandien būtų galima atlikti operacijas. Tam reikalingos nemažos investicijos. Vis dėlto žingsnis po žingsnio stipriname ligoninės pasirengimą įvairioms krizėms.
Praėjusią savaitę ligoninėje vyko tarptautinės humanitarinės pagalbos nevyriausybinės organizacijos „Gydytojai be sienų“ surengti mokymai, kuriuose daugiausia dėmesio skirta gydymo įstaigų pasirengimui krizių, karo, ekstremalių situacijų atvejams. Ko mokėtės ir kaip sekėsi? Kaip apskritai įvertintumėte Respublikinės Panevėžio ligoninės pasirengimą?
Mokymuose daugiausia dėmesio skirta veiksmams masinės nelaimės atveju, kai į ligoninę vienu metu atvyksta gerokai daugiau pacientų nei įprastai – 30, 50 ar dar daugiau žmonių.
Buvo nagrinėjama, kaip tokiomis aplinkybėmis organizuoti darbą, priimti didelį pacientų srautą ir kartu užtikrinti kasdienių paslaugų teikimą.
Taip pat mokėmės, kaip tinkamai paskirstyti pacientų srautus pagal jų būklės sunkumą, kam pagalba turi būti teikiama pirmiausia, kaip užtikrinti pacientų apskaitą, stebėseną ir informacijos valdymą, kad kritinėje situacijoje nekiltų chaoso.
Į Panevėžį buvo susirinkę specialistai iš dešimties šalies ligoninių. Kiekviena gydymo įstaiga turi savų stiprybių ir silpnybių, tad galima pasimokyti vieniems iš kitų.
Reikia pripažinti, kad ligoninės, kuri būtų šimtu procentų pasirengusi visiems įmanomiems scenarijams, nerastume ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Net šalys, kurios šiandien gyvena karo sąlygomis, nuolat mokosi ir tobulina savo sistemas. Jų sukaupta patirtis yra neįkainojama. Pavyzdžiui, ukrainiečiai šiandien kur kas ramiau ir profesionaliau reaguoja į oro pavojaus signalus nei mes, nes su tokiomis situacijomis susiduria kasdien.
Dar visai neseniai daugeliui atrodė, kad panašios grėsmės mūsų nepalies, tačiau pastarųjų metų įvykiai rodo priešingai. Todėl negalime nustoti apie tai kalbėti, atsipalaiduoti ar manyti, kad nelaimės mūsų nepasieks. Ekstremali situacija gali susiklostyti bet kada, todėl turime nuolat mokytis ir ruoštis, kad kritiniu momentu nesutriktume ir galėtume veikti kuo efektyviau.
Gegužę dalis Lietuvos gyventojų gavo pranešimus apie oro pavojų ir raginimus skubėti į priedangas. Tų rajonų gydymo įstaigos evakavo pacientus į saugesnes vietas. Neabejoju, kad įdėmiai stebėjote visa tai ir mokėtės. Ko pasisėmėte iš kolegų patirties?
Medikams žmogaus gaivinimas ar staigus sveikatos būklės pablogėjimas yra kasdienės situacijos, todėl tokiais atvejais žinome, kaip elgtis. Tačiau žinia apie galimą oro pavojų ar į šalies teritoriją įskridusį droną daugeliui vis dar yra neįprasta ir kelianti daugiau nežinomybės. Tokie įvykiai parodė, kaip svarbu turėti aiškius veiksmų planus ir žinoti, ką daryti bei kur slėptis.
Stebėdami kolegų darbą kitose gydymo įstaigose galėjome pasimokyti iš jų gerosios patirties ir iš padarytų klaidų.
Po šių įvykių visuose mūsų ligoninės skyriuose buvo parengtos aiškios gairės, kaip elgtis gavus geltoną ar raudoną perspėjimo signalą. Jos pateikiamos viešai, kad galėtų susipažinti ne tik darbuotojai, bet ir pacientai bei jų artimieji.
Ligoninė yra atsakinga ne vien už savo personalą ar gydomus pacientus. Ekstremalios situacijos metu gali nutikti taip, kad prieglobsčio čia ieškos ir netoliese esantys miestelėnai. Todėl turime būti pasirengę įvairiems scenarijams.
Nors ligoninė nėra oficiali priedanga, negalėtume tiesiog užverti durų ir pasakyti, kad tai ne mūsų rūpestis. Žmones, kurie tokioje situacijoje kreiptųsi pagalbos ar ieškotų saugesnės vietos, turėtume priimti ir pagal galimybes jais pasirūpinti. Tai taip pat yra mūsų atsakomybės dalis.
O kiek žmonių ligoninė galėtų apsaugoti savo rūsiuose? Juk dalį pacientų tektų į juos gabenti kartu su lovomis.
Preliminariai vertinant, rūsiuose būtų galima sutalpinti apie 30–40 proc. ligoninės lovų.
Kadangi šiuo metu turime 740 lovų, tai sudarytų maždaug 300 vietų.
Pirmiausia ten būtų perkeliami sunkiausios būklės pacientai, kuriems būtina likti lovose.
Natūralu, kad stovintiems ar sėdintiems žmonėms vietos reikėtų gerokai mažiau, todėl jų būtų galima sutalpinti daugiau nei gulinčių ligonių.
Tikslių skaičiavimų, kiek žmonių ekstremalios situacijos atveju galėtų būti rūsiuose, nesame atlikę, tačiau manome, kad šiuo metu ligoninėje esančius pacientus – jų paprastai būna apie 600 – sutalpintume.
Žinoma, viskas priklausytų nuo konkrečios situacijos. Dalis žmonių, kuriems nereikalingas stacionarinis gydymas, tikėtina, rinktųsi vykti į namus. Pavyzdžiui, kai kurie Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus pacientai, jei jų būklė leistų, greičiausiai nuspręstų saugesnės vietos ieškoti savarankiškai.
Keletą pastarųjų metų vykstant karui Ukrainoje, pokyčiai vyko ir Lietuvos ligoninėse. Kas per tą laiką padaryta Respublikinėje Panevėžio ligoninėje?
Vienas svarbiausių darbų buvo elektros tiekimo užtikrinimas, todėl atnaujinome ligoninės elektros generatorius. Elektra gydymo įstaigai yra gyvybiškai svarbi – jos reikia laboratorijoms, operacinėms, medicinos įrangai, ryšio sistemoms ir tiesiog kasdieniam ligoninės darbui.
Taip pat esame pasirengę alternatyvų vandens tiekimo variantą. Ligoninė turi savo vandens gręžinį, tad sutrikus centralizuotam miesto vandens tiekimui, galėtume apsirūpinti vandeniu savarankiškai.
Pasirūpinta ir nuotekų tvarkymo sprendimais, kad ekstremalios situacijos metu nekiltų papildomų problemų.
Daug dėmesio skyrėme ir rūsių pritaikymui.
Kai ligoninėje lankėsi Ekstremaliųjų situacijų centro specialistai, galėjome parodyti, kad šios erdvės yra parengtos, neprigrūstos kaip sandėliai, prireikus jose būtų galima laikinai apgyvendinti pacientus.
Pasirengimas vyksta nuosekliai, tačiau tai reikalauja didelių investicijų. Taikos metu natūralu, kad pagrindinis prioritetas yra šiandien pagalbos besikreipiantys pacientai ir jų gydymas. Vis dėlto, kiek leidžia galimybės, kartu stipriname ir ligoninės pasirengimą įvairioms ekstremalioms situacijoms.
O kaip būtų su specialistais ekstremalios situacijos ar karo metu? Juk dalis personalo turėtų poilsio dienų, atostogautų, būtų išvykę ar tiesiog išsigąstų. Kaip užtikrintumėte pagalbos teikimą?
Nuolat primename darbuotojams, kad gydymo įstaigose dirbantys medikai ir kitas personalas yra mobilizacinio rezervo dalis. Tai reiškia, kad ekstremalios situacijos ar karo atveju jie turi pareigą atvykti į darbą ir vykdyti savo funkcijas.
Vis dėlto turime būti realistai. Niekas negali tiksliai pasakyti, kaip žmonės elgtųsi pirmosiomis krizės dienomis. Natūralu, kad kiekvienas pirmiausia galvoja apie savo ir artimųjų saugumą. Baimė, nežinomybė ir stresas tokiose situacijose yra visiškai suprantami.
Matome ir kitų šalių patirtį. Ukrainiečių patirtis rodo, kad sudėtingiausias laikotarpis dažniausiai būna pirmosios penkios dienos, kai į darbą atvyksta mažiausiai žmonių. Vėliau situacija stabilizuojasi, personalo gretos pamažu didėja, darbuotojai prisitaiko prie naujų aplinkybių.
Svarbų vaidmenį tokiomis sąlygomis atlieka ir nevyriausybinės organizacijos, savanoriai bei įvairios pagalbos tarnybos. Ukrainiečiai ne kartą yra pabrėžę, kad jų parama buvo labai reikšminga užtikrinant sistemos veikimą.
Ekstremalios situacijos metu iššūkių neabejotinai kiltų, tačiau sveikatos priežiūros sistema yra viena tų sričių, kurios veikla turi būti užtikrinama net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Ukrainoje karas tęsiasi jau penktus metus. Lietuvos medikai, tarp jų ir panevėžiečiai, vyksta ten stažuotis. Kokių patirčių jie parsiveža?
Pirmiausia jie pamato tai, su kuo Lietuvos medikai kasdienėje praktikoje beveik nesusiduria – karo sužeidimus.
Ukrainoje tenka gydyti daugybę amputacijų, sprogimų sukeltų ir plėštinių žaizdų, sudėtingų traumų bei infekuotų sužeidimų. Lietuvoje tokių atvejų pasitaiko palyginti retai.
Mūsų ligoninėje sprogimų sukeltų, šautinių žaizdų pasitaiko tik retkarčiais, o karo sąlygomis jų gali būti kelios dešimtys per dieną.
Ukrainos ligoninėse medikai susiduria su traumomis, kurių dauguma Lietuvos gydytojų nėra matę realioje praktikoje.
Ne mažiau svarbi ir organizacinė patirtis. Kolegos galėjo stebėti, kaip planuojamas darbas, kai į ligoninę vienu metu atgabenama daug sužeistųjų, kaip paskirstomi pacientų srautai, organizuojamas gydymas ir užtikrinamas sklandus ligoninių bendradarbiavimas.
Ukrainos gydymo įstaigos šiandien dirba kitokiu režimu nei mes. Jos prisitaikiusios prie nuolatinio karo sužeistųjų srauto, tačiau kartu turi teikti pagalbą ir civiliams pacientams, nes įprastos ligos niekur nedingo. Labai svarbu efektyviai organizuoti pacientų perkėlimą iš vienos ligoninės į kitą, kad nė viena gydymo įstaiga nebūtų perpildyta.
Ši patirtis labai vertinga. Grįžę mūsų gydytojai pasidalijo įžvalgomis ne tik apie darbo organizavimą, bet ir apie tai, kokių medicinos priemonių, įrangos ar kitų išteklių reikėtų ligoninei, jei kada nors tektų dirbti karo ar didelės krizės sąlygomis.
Karo ar didelės nelaimės atveju būtina psichologinė pagalba ne tik nukentėjusiesiems, bet ir patiems medikams. Jie susidurtų ne tik su nerimu ir baime, bet ir su neįprastais sužalojimais, didesniu mirčių skaičiumi. Ar numatyta, kaip tokia pagalba būtų organizuojama?
Tai labai svarbus aspektas. Man pačiam yra tekę ne kartą lankytis Ukrainoje karo metu. Ten gavus perspėjimą apie oro pavojų ir jam pasibaigus žmonės dažnai gauna informaciją, kur kreiptis, jei reikalinga psichologinė pagalba. Ši sistema yra organizuota valstybiniu lygmeniu.
Akivaizdu, kad panašios pagalbos reikėtų ir Lietuvoje – tiek gyventojams, tiek medikams, kurie tokiomis aplinkybėmis patirtų didžiulį emocinį ir psichologinį krūvį. Dirbant ekstremaliomis sąlygomis tektų susidurti su situacijomis, kurios šiandien nėra įprastos.
Būtent psichologinis pasirengimas bene sudėtingiausias. Techninius sprendimus, įrangą ar veiksmų algoritmus galima suplanuoti, tačiau žmonių emocinės reakcijos krizės metu visuomet išlieka sunkiai prognozuojamos.
Vis dėlto psichologai ir psichiatrai supranta, kad ekstremalioje situacijoje pagalbos gali prireikti ne tik pacientams, bet ir sveikatos priežiūros specialistams. Prireikus tokia pagalba būtų organizuojama ir teikiama tiek darbuotojams, tiek visuomenei.
Jau ir Lietuvoje sulaukiame pranešimų apie į šalies oro erdvę įskridusius dronus. Ar matant, kas vyksta aplink, pasikeitė jūsų požiūris į gydytojo profesiją?
Sakyčiau, nelabai. Gal todėl, kad prieš kelerius metus išgyvenome COVID-19 pandemiją, kuri taip pat buvo pasaulinio masto ekstremali situacija. Tuomet nežinojome, kaip elgtis, kaip saugiai dirbti, kiek pavojinga liga. Buvo daug nežinomybės, baimės, įvairių gandų ir dezinformacijos. Žmonės bijojo vieni kitų, o medikai kasdien eidavo į darbą nežinodami, kas jų laukia.
Žinoma, karas būtų dar sudėtingesnis ir baisesnis išbandymas, tačiau tam tikrų panašumų matau. Pirmosiomis dienomis greičiausiai vyrautų didžiulė įtampa, baimė ir nežinomybė. Stresas dažnai trukdo blaiviai mąstyti, žmonės gali pamiršti net tai, kam buvo ruoštasi ar apie ką kalbėta mokymuose.
Vis dėlto į situaciją žiūriu gana optimistiškai.
Medikai ir taip kasdien į darbą eina kaip į karą, žinodami, kad turės padėti žmonėms sudėtingose situacijose. Tai mūsų profesijos esmė. Kai ateina metas veikti, dauguma tiesiog daro tai, ką moka geriausiai – teikia pagalbą.
Kas šiandien jūsų darbe kelia daugiausia nerimo, o kas suteikia daugiausia pasitikėjimo?
Kas teikia pasitikėjimo? Labai geras klausimas.
Kai pasirodė pirmieji pranešimai apie į Lietuvos oro erdvę įskridusius dronus, panevėžiečiai perspėjimų negavo, tačiau žinojome, kad juos gavo aplinkinių rajonų gyventojai. Natūralu, mūsų darbuotojai irgi sujudo, pradėjo svarstyti, kaip reikėtų elgtis panašioje situacijoje.
Sukvietėme skyrių vedėjus ir vyresniuosius slaugytojus. Ramiai, be panikos aptarėme galimus veiksmus gavus oro pavojaus signalą. Bendravome su kolegomis iš kitų gydymo įstaigų, dalijomės informacija, tarėmės, kaip elgtis.
Iš pradžių žmonių akyse buvo matyti nerimas – ar tokie perspėjimai netaps kasdienybe. Tačiau kai situacija aptariama, kai darbuotojai gauna bent pagrindines gaires ir žino, ko tikėtis, atsiranda daugiau ramybės ir pasitikėjimo. Po tokių pokalbių žmonės išsiskirstė kur kas tvirtesni ir drąsesni.
Tiesą sakant, mažesnių ekstremalių situacijų ligoninėje turime beveik kasdien. Vieni kitiems padedame spręsti problemas, ieškome išeičių ir palaikome kolegas. Būtent tai man ir suteikia daugiausia pasitikėjimo.
Visada didžiuojuosi būdamas šios ligoninės direktoriumi. Nesvarbu, ar kalbėtume apie chirurgus, terapeutus, laboratorijos darbuotojus, slaugytojus ar Konsultacijų poliklinikos specialistus – matau, kad žmonės čia moka susitelkti ir padėti vieni kitiems. Taip buvo ir per COVID-19 pandemiją.
Iš pradžių kyla klausimų, ar pavyks susitvarkyti, tačiau vėliau pamatai, kad kolektyvas ne tik susitvarko, bet ir mane patį, kaip direktorių, ištrauks, jeigu reikės.
Ar, jūsų nuomone, Lietuvai dar ko nors trūksta rengiantis galimoms ekstremalioms situacijoms – teisės aktų, procedūrų ar kitų sprendimų?
Nė viena valstybė nėra pasirengusi absoliučiai visiems scenarijams. Net ir šalys, kurios šiandien gyvena karo sąlygomis, neturi aprašytų visų įmanomų situacijų.
Negalime sukurti sistemos, kuri būtų apsaugota nuo bet kokios grėsmės. Neįmanoma pastatyti ligoninės, kuri atlaikytų viską. Svarbiausia ne mėginimas numatyti kiekvieną scenarijų, o darbuotojų pasirengimas – kad jie žinotų, kaip veikti, kaip apsaugoti pacientus ir kuo ilgiau užtikrinti ligoninės darbą.
Ar valstybė dar ko nors nepadariusi? Ne. Sakyčiau, visos valstybės vienodai pasiruošusios.
Panašiai buvo ir per pandemiją, kai nuolat girdėdavome teiginius, esą Lietuva pasirengusi prasčiausiai. Tuomet visada klausdavau: kuri valstybė buvo pasirengusi geriausiai? Realybė tokia, kad visi mokėsi veikdami.
Didžiausią pranašumą turi tie, kurie su grėsmėmis susiduria kasdien. Ukrainoje man teko lankytis ligoninėse ir galiu pasakyti, kad jos labai panašios į mūsiškes. Esminis skirtumas – ne pastatai ar įranga, o sukaupta patirtis ir gebėjimas greitai organizuoti darbą. Darbuotojai žino, kaip elgtis gavus pavojaus signalą, jie kaip skruzdėliukai geba greičiau nubėgti į rūsį, nei būtų mūsų atveju.
Svarbiausia, ko mums dar reikia, – nuolatinis pasirengimas ir visuomenės supratimas, kad ekstremalioje situacijoje nereikia sutrikti. Reikia išlikti ramiems, drąsiai žiūrėti vienas į kitą ir vienas kitam padėti.
Ačiū už pokalbį.
