Prasidėjus kvapniųjų uogienių sezonui, Panevėžio kraštotyros muziejų pasiekė išskirtinė dovana.
Panevėžietė muziejui perdavė savo šeimos moterų naudotus indus, tarp kurių – ir uogienėms virti skirti žalvariniai puodai. Šie rykai papildys muziejaus rinkinius ir primins XX amžiaus pradžios panevėžiečių šeimininkių buitį.
Šeimininkių palikimas
Neseniai muziejus pasipildė vertinga septynių indų ir puodų kolekcija, kurią padovanojo panevėžietė Gražina Beleckienė.
XIX amžiaus pabaiga – XX amžiaus pradžia datuojami indai priklausė jos šeimos moterims – mamai Teklei Dargužienei (1906–1988) ir tėčio tetai Marijai Kanaitei (1886–1965).
Muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji muziejaus rinkinių kuratorė Jūratė Gaidelienė pasakoja, kad tarp dovanotų eksponatų yra ir du žalvariniai indai, skirti uogienėms virti. Šiuolaikinėms šeimininkėms jie gali pasirodyti neįprasti: vos 10–11 centimetrų aukščio, tačiau gana platūs – maždaug 40 centimetrų skersmens, be dangčių.
Gaidelienė mano, jog tokia forma buvo praktiška – verdant greičiau išgaruodavo skystis.
Tais laikais cukrus buvo brangus, todėl šeimininkėms buvo svarbu išvirti tirštą uogienę, kuri gerai laikytųsi kamaroje.
Muziejui taip pat perduotas juodojo metalo puodas, naudotas maistui virti ir troškinti, spalvotojo metalo puodas su šonine rankena, dar vienas spalvotojo metalo indas su rankenomis bei du keraminiai indai. Vienas jų buvo skirtas tešlai ruošti, kitas – aguonoms trinti.
„Pastarasis ypač įdomus – senas, lipdytas iš šlyno su žvirgždais. Tokie indai gana reti“, – sako J. Gaidelienė.
Pasak jos, spėjama, kad šis indas pagamintas XIX amžiaus pabaigoje, o gal net ir amžiaus viduryje.
Vertingi ir savo istorija
Iki šiol muziejus turėjo tik vieną sovietmečiu dovanotą uogienėms virti skirtą puodą, todėl naujasis papildymas ypač vertingas.
Muziejininkai džiaugiasi, kad panevėžietė taip nusprendė įamžinti savo šeimos moterų atminimą.
Gaidelienės teigimu, nors nežinoma, kur šie rykai buvo įsigyti, jų vertę didina aiški kilmė.
„Neretai eksponatai atkeliauja iš kitų vietovių, o šiuo atveju žinome net konkretų namą. Šiuos indus naudojo panevėžietės šeimininkės, gyvenusios visai netoli muziejaus. Mums tai labai svarbu“, – pabrėžia ji.
Vertingi ir patys žalvariniai puodai – tokie dirbiniai šiandien pasitaiko gana retai.
Be to, virtuvės rakandų muziejus sulaukia gerokai rečiau nei, pavyzdžiui, keraminių kolekcijų. Maistui gaminti naudoti indai dažniausiai sudūžta arba būna išmetami, todėl iki mūsų dienų neišlieka.
„Pamenu, pas mamą ateidavo kaimynės pasimokyti gaminti. Mama kepė velykines bobas, bandeles, pyragus, tortus.“
G. Beleckienė
Muziejininkė spėja, kad šiuo atveju keraminiai indai išsaugoti todėl, kad ilgą laiką nebuvo naudojami.
Šiuo metu dovana saugoma muziejaus rinkiniuose. Ateityje šie eksponatai gali būti panaudoti parodose, leidiniuose, konferencijose ar kituose muziejaus projektuose.
Saugojo palėpėje
Panevėžietė G. Beleckienė pasakoja, kad dabar muziejaus vertybėmis tapę puodai ilgus metus buvo saugomi jos namų palėpėje.
„Nenaudojami, nebereikalingi stovėjo ant aukštelio. Pagalvojau – jie čia tik dulka, o gal muziejui bus įdomūs, juk maždaug šimto metų senumo“, – prisimena moteris.
Tačiau šie rakandai – ne tik seni daiktai. Jie saugo ir šeimos istoriją.
Pasak G. Beleckienės, indai priklausė jos mamai Teklei Dargužienei ir tėčio tetai Marijai Kanaitei – abi buvo garsios šeimininkės ir puikios konditerės.
„Pamenu, pas mamą ateidavo kaimynės pasimokyti gaminti. Mama kepė velykines bobas, bandeles, pyragus, tortus“, – pasakoja panevėžietė.
Didžiausias sujudimas namuose, anot jos, būdavo prieš didžiąsias metų šventes – Kalėdas ir Velykas. Tuomet susirinkdavo giminės, draugai, o namai pakvipdavo ką tik iškeptais skanėstais.
Beleckienė sako, kad abi šeimos moterys turėjo įgimtą talentą gaminti, o nemažai jų žinių perėmė ir pati – ypač konditerijos paslapčių.
Šeimos tradicijos
Vienas iš muziejui perduotų žalvarinių puodų buvo naudojamas ir pačios G. Beleckienės – jame judvi su mama virdavo uogienes.
„Kadangi puodas žalvarinis, uogienė neprisvildavo, neprilipdavo prie dugno. Tik, žinoma, reikėdavo nuolat maišyti“, – prisimena ji.
Moteris mena, kad XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje parduotuvėse tokių skanėstų, kokius šeimos pasigamindavo namuose, dažnai nebūdavo.
„1956–1960 metais ir vėliau pati su mama tame puode virdavau uogienes. Iš pradžių ant krosnies, vėliau – ir ant dujinės viryklės“, – pasakoja G. Beleckienė.
O kitame muziejui dovanotame keraminiame inde grublėtu vidumi prieš Kalėdas būdavo trinamos aguonos.
„Mano tėvelio pareiga buvo išsukti tas aguonas. Anksčiau juk kitokių priemonių tam nė nebuvo“, – šypsosi panevėžietė.
Nupirko namą
G. Beleckienės šeimos istorija susijusi ne tik su senaisiais virtuvės rykais, bet ir su išskirtiniu namu Panevėžio centre.
Jos tėčio teta Marija Kanaitė ilgus metus tarnavo šeimininke pas kunigą Igną Veblauską. Šis dvasininkas 1934–1944 metais kunigavo Paberžės Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje. Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo tarnavęs Ėriškiuose ir Upytėje, kur rūpinosi ne tik sielovada – platino spaudą, skatino parapijiečius skaityti, o prie bažnyčios buvo įkūręs net knygynėlį.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą kunigas I. Veblauskas nupirko namą Panevėžio centre savo ilgametei šeimininkei M. Kanaitei.
Čia ji gyveno iki pat mirties, o pragyvenimui užsidirbdavo nuomodama butus.
„Tėvelis pasakojo, kad namuose nuolat būdavo šurmulio – pas tetą rinkdavosi kunigo draugai, dvasininkai. Jie ragavo jos gamintą maistą, žaisdavo preferansą“, – šeimos prisiminimus perduoda G. Beleckienė.
Šiame name butą iš giminaitės nuomojosi ir jos tėvai.
Dabar čia gyvena pati G. Beleckienė.
Nors tiksli pastato statybos data nežinoma, panevėžietė sako, kad jo planavimas išduoda garbingą amžių – namas primena seną ligoninės pastatą: buvo galima pereiti iš vienos patalpos į kitą, įrengtos dvivėrės durys.
