Respublikos gatvėje stovintis pilko mūro Panevėžio apygardos prokuratūros pastatas daugeliui panevėžiečių iki šiol žinomas kaip gydytojo namas.
Tačiau už jo sienų slypi kur kas daugiau nei vienos šeimos istorija.
Šis pastatas – dramatiškiausių XX amžiaus Lietuvos istorijos puslapių liudininkas, pasakojantis
apie karo ir represijų tragedijas, sukrėtusias Panevėžį, nutraukusias talentingo mediko Stasio Mačiulio gyvenimą ir šeimos svajones.
Istoriniam jų namui buvo lemta tapti skirtingų valdžių simboliu – nuo planuotos ligoninės iki vokiečių komendantūros, sovietinių institucijų būstinės ir šiandien čia veikiančios prokuratūros.
Atimta svajonė
Panevėžyje, Respublikos gatvėje, stovi didelis pastatas, kurį senosios kartos panevėžiečiai vadina gydytojo Stasio Mačiulio namu.
Sudėtingas ir tragiškas gydytojo likimas, nepaprasta ir pastato istorija.
Mačiulis gimė 1893 m. vasario 7-ąją Bimbos kaime, Panemunėlio valsčiuje, Rokiškio apskrityje.
Mokslo siekė du broliai Mačiuliai, juos išauklėjo ir baigti mokslus padėjo kunigas, nes giminių neturėjo, buvo kilę iš neturtingos šeimos.
1914 m. S. Mačiulis įstojo į Petrogrado karo medicinos akademiją, 1919 m. ją sėkmingai baigė. Dirbo profesoriaus Fiodorovo klinikoje.
Į Lietuvą grįžęs 1922 m. dirbo gydytoju 6-ajame pėstininkų Kunigaikščio Margirio pulke, vėliau vyr. gydytoju 9-ajame pėstininkų Kunigaikščio Vytenio pulke.
1923 m. apsigyveno žmonos ūkyje Pajulių kaime, dabartiniame Radviliškio rajone.
Nuo 1925 m. dirbo Panevėžio apskrities ligoninėje gydytoju.
1930 m. sausio 10-ąją paskirtas Panevėžio apskrities ligoninės vedėju. Vėliau jo pareigos nurodomos kaip ligoninės direktoriaus.
Stasiui ir Vandai Mačiuliams 1939 m. išduotas leidimas gyvenamojo namo statybai.
Šiame name planuota įrengti ir ligoninę.
Tačiau 1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai, nebaigtas įrengti namas iš savininkų atimtas.
Sovietinės valdžios atstovai surašė protokolą, kad namui įrengti dar reikia apie 5000 rublių.
Medikų Golgota
1941 m. birželio 22-ąją prasidėjus Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karui, mieste kilo chaosas.
Panevėžio apskrities ligoninėje įvesta karinė tvarka, išstatyti sargybiniai, iš įvairių Lietuvos vietovių buvo vežami sužeisti raudonarmiečiai.
Ligoninės personalas dirbo be poilsio.
Karo pradžioje prasidėjo Birželio sukilimas prieš sovietinę okupaciją – čia irgi buvo sužeistų, kai kurie sukilimo dalyviai galėjo patekti ir į ligoninę.
Gydytojai laikė savo pareiga padėti visiems nukentėjusiems – pagal vieną iš versijų, būtent dėl to gydytojas S. Mačiulis ir dar du Panevėžio apskrities ligoninės gydytojai buvo suimti.
Pagal kitą versiją, drauge su gydytojais dirbusi Chirurgijos skyriaus gailestingoji sesuo Zinaida Emilija Kanis-Kanevičienė pasakiusi: „Greičiau viskas baigtųsi.“
Ši informacija galėjo pasiekti ligoninėje buvusius raudonarmiečius, kurie savo ruožtu galėjo informuoti mieste tebebuvusius sovietinio saugumo darbuotojus.
Saugumiečiams pradėjus ieškoti pasislėpusios gailestingosios sesers Z. E. Kanis-Kanevičienės, gydytojai apkaltinti jos slėpimu.
Yra ir trečia šios tragedijos versija.
Apskrities ligoninėje buvo gydomi Raudonosios armijos kariai.
Vieną sunkiai sužeistą karį jo draugai reikalavo nedelsiant operuoti, bet gydytojai darė kitą operaciją.
Supykę raudonarmiečiai gydytojus suėmė.
Su baltais chalatais – į mirtį
Susiklosčius tokioms aplinkybėms, birželio 25-ąją, apie 11 val. gydytojas S. Mačiulis ir kiti du Panevėžio ligoninės gydytojai bei gailestingoji seselė Zinaida Emilija Kanis-Kanevičienė buvo suimti.
Jiems neleista net nusivilkti baltų chalatų, yra liudininkų, mačiusių, kad gydytojai per miestą iki NKVD būstinės Vasario 16-osios gatvėje varyti iškeltomis rankomis.
Nužudytų gydytojų ir gailestingosios seselės kūnai surasti nacių kariuomenei įžengus į Panevėžį, Nužudyti medikai iškilmingai palaidoti 1941 metų birželio 29-ąją.
Laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai žmonių. Maždaug po savaitės dėl Panevėžio apskrities ligoninės gydytojų nužudymo pradėtas tyrimas.
Spalį teismo medicinos ekspertai tyrė nužudytų gydytojų Antano Gudonio ir Juozo Žemgulio kūnus, bet gydytojo S. Mačiulio kūno tirti neleido žmona.
Tais pačiais metais miesto centre esanti Š. Mero gatvelė pavadinta gydytojo Mačiulio vardu. Panevėžio apskrities ligoninės kieme 1943 m. rugsėjo 19-ąją atidengtas paminklas nužudytiems gydytojams (skulptorius Bernardas Bučas).
Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, gydytojų nužudymo byla buvo atnaujinta.
Pagal prokuratūros surinktą medžiagą konstatuota, kad prie gydytojų nužudymo prisidėjo raudonarmiečiai ir sovietinio saugumo darbuotojai.
Permainingas likimas
1941-ųjų birželį, prasidėjus nacių okupacijai, Mačiulio name įkurta vokiečių komendantūra.
Jame įsikūrė vienas pirmųjų vokiečių valdininkų miesto komendantas Harmas.
Pagal ne visai patvirtintus duomenis, komendantūroje vertėja dirbo viena iš gydytojo dukrų. Harmo sprendimu nuo 1941 m. liepos 11-osios įsteigtas Panevėžio žydų getas, į kurį buvo suvaryti Panevėžyje gyvenę žydai.
Jų likimas tragiškas. 1941 m. rugpjūčio 23-iąją getas likviduotas: žydai išgabenti ir sušaudyti.
1941 m. gruodžio 15-ąją nacistinės valdžios sprendimu nuo 1942 m. liepos 1 dienos namas perduotas valdyti Vandai Mačiulienei.
Tačiau artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. gydytojo Stasio Mačiulio žmona bei dukterys Halina ir Aldona pasitraukė į Vakarus. Trečioji Mačiulių atžala – dukra Stasė – tos dienos nesulaukė. Ji mirė 1941 m. gegužės 31-ąją.
Pokariu namas vėl buvo nacionalizuotas. Maždaug XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje atsirado ir jo priestatų.
Po karo čia veikė LKP Panevėžio miesto komitetas ir LLKJS Panevėžio miesto komitetas.
Atgavus nepriklausomybę šiame istoriniame name įsikūrė ir iki šiol ten tebesidarbuoja Panevėžio apygardos prokuratūra.
Fotografijos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių ir Eglės Jarašiūnaitės asmeninio archyvo
Donatas PILKAUSKAS – Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas
