Kiekvienais metais skelbiami nauji reitingai, kuriose pasaulio šalyse žmonės gyvena ilgiausiai. Daugeliui pirmiausia į galvą šauna Japonija, Skandinavijos šalys ar Viduržemio jūros regionas.
Tačiau formalių lentelių viršuje neretai atsiduria visai kitokia valstybė – mažytis, itin turtingas Monakas.
Iš pirmo žvilgsnio atsakymas atrodo paprastas: jei norite gyventi ilgai, keliaukite ten, kur statistiškai gyvenama ilgiausiai. Vis dėlto ilgaamžiškumo reitingai slepia daug niuansų. Jie rodo ne tik sveikos gyvensenos įpročius, bet ir šalies turtą, medicinos prieinamumą, gyventojų sudėtį, vaikų mirtingumą bei socialinę aplinką.
Todėl vien pasakyti, kad „šioje šalyje žmonės gyvena ilgiausiai“, nepakanka. Kur kas įdomiau suprasti, kodėl taip yra ir ką iš tų pavyzdžių galime pritaikyti patys – taip pat ir Lietuvoje, kur gyvenimo trukmė ilgėja, bet vis dar atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio.
Kur žmonės gyvena ilgiausiai
Pagal vieną iš dažnai cituojamų 2026 m. tikėtinos gyvenimo trukmės reitingų, pirmoje vietoje atsiduria Monakas. Ten tikėtina gyvenimo trukmė siekia apie 86–87 metus. Toliau rikiuojasi San Marinas, Honkongas, Japonija ir Pietų Korėja.
Tačiau Monakas – labai specifinis atvejis. Tai mažytė valstybė, kurioje gyvena palyginti nedaug žmonių, o didelę jų dalį sudaro pasiturintys gyventojai. Jie turi gerą prieigą prie medicinos, gyvena saugioje aplinkoje, dažniausiai nepatiria skurdo, pavojingų darbo sąlygų ar prastos mitybos padarinių.
Kai valstybė tokia maža, statistika tampa jautresnė kiekvienam demografiniam pokyčiui. Be to, tikėtina gyvenimo trukmė priklauso ne tik nuo to, kiek metų sulaukia senjorai, bet ir nuo to, kiek žmonių miršta vaikystėje ar jauname amžiuje. Jei ankstyvų mirčių labai mažai, bendras rodiklis smarkiai kyla.
Todėl Monako pavyzdys labiau pasakoja ne apie stebuklingą dietą ar vieną ypatingą įprotį, o apie turto, medicinos, saugumo ir specifinės gyventojų sudėties derinį. Lyginti mažytę kunigaikštystę su milijoninėmis valstybėmis nėra visiškai tikslu.
Lietuvos atveju toks palyginimas ypač iškalbingas. Pagal naujausią Europos Komisijos, EBPO ir Europos sveikatos sistemų observatorijos parengtą Lietuvos sveikatos profilį, 2024 m. tikėtina gyvenimo trukmė mūsų šalyje siekė 77,6 metų – tai buvo 4,1 metų mažiau nei ES vidurkis. Moterų tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje siekė 81,9 metų, vyrų – 73,1 metų, tad lyčių skirtumas išlieka labai didelis.
Kodėl dažnai minima Japonija
Jei ieškome šalies, kurios ilgaamžiškumas labiau susijęs su gyvenimo būdu, dažniausiai atsigręžiama į Japoniją. Ši šalis jau seniai laikoma vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip mityba, sveikatos priežiūra, kasdieniai įpročiai ir visuomenės organizavimas gali veikti gyvenimo trukmę.
Japonų ilgaamžiškumo nereikėtų aiškinti vien sušiais, žaliąja arbata ar kokiu nors vienu „slaptu“ produktu. Ilgaamžiškumas čia kyla iš visos sistemos: saikingesnės mitybos, didesnio žuvies, sojos, daržovių ir kitų augalinių produktų kiekio, mažesnio nutukimo paplitimo, profilaktinės medicinos ir gana stiprios visuomenės sveikatos kultūros.
Moksliniuose tyrimuose pabrėžiama, kad Japonijos gyventojų ilga gyvenimo trukmė siejama su mažesniu mirtingumu nuo išeminės širdies ligos ir kai kurių vėžio rūšių. Tam įtakos gali turėti ne vien genetika, o ir kasdienė mityba bei mažesnis nutukimo lygis.
Lietuvai šis pavyzdys aktualus ne todėl, kad reikėtų kopijuoti japonišką virtuvę, o todėl, kad jis parodo bendrą principą: gyvenimo trukmę lemia ne vien gydymas susirgus, bet ir daugybė kasdienių pasirinkimų, kurie per dešimtmečius susideda į didelį skirtumą.
Ką bendro turi ilgaamžių šalys
Ilgiau gyvenančios šalys paprastai turi kelis bendrus bruožus. Pirmiausia – gerai veikiančią sveikatos priežiūros sistemą. Tai reiškia ne tik modernias ligonines, bet ir ankstyvą ligų diagnostiką, skiepus, prevencines programas, kraujospūdžio, cholesterolio, cukraus kiekio kraujyje kontrolę.
Šioje vietoje Lietuva turi ir pasiekimų, ir akivaizdžių iššūkių. Gyvenimo trukmė po pandemijos atsitiesė, tačiau išvengiamo mirtingumo rodikliai tebėra prastesni nei EBPO vidurkis. 2025 m. EBPO duomenimis, Lietuvoje prevencinėmis priemonėmis išvengiamas mirtingumas siekė 222 atvejus 100 tūkst. gyventojų, kai EBPO vidurkis buvo 145, o gydymu išvengiamas mirtingumas – 134 atvejai 100 tūkst. gyventojų, kai EBPO vidurkis buvo 77.
Antra, svarbi mitybos struktūra. Ilgaamžių šalių gyventojų racione dažnai daugiau žuvies, daržovių, ankštinių kultūrų, vaisių, riešutų, mažiau stipriai perdirbto maisto, saldžių gėrimų ir perteklinio raudonos mėsos kiekio.
Trečia, didelę reikšmę turi nutukimo paplitimas. Antsvoris ir nutukimas didina antrojo tipo cukrinio diabeto, hipertenzijos, širdies ir kraujagyslių ligų, insulto bei kai kurių onkologinių ligų riziką. Todėl šalys, kuriose mažiau nutukimo, dažnai turi geresnius sveikatos rodiklius.
Ketvirta, svarbus druskos kiekis. Japonija ilgą laiką turėjo problemų dėl didelio druskos vartojimo, kuris siejamas su aukštu kraujospūdžiu, insulto ir skrandžio vėžio rizika. Tačiau keičiantis mitybos įpročiams ir mažėjant druskos kiekiui, mažėjo ir kai kurios su tuo susijusios sveikatos rizikos.
Lietuvoje šie klausimai taip pat svarbūs. Širdies ir kraujagyslių ligos ilgą laiką išlieka viena pagrindinių mirčių priežasčių, o didesnis dėmesys kraujospūdžiui, mitybai, judėjimui, alkoholio vartojimo mažinimui ir ankstyvai diagnostikai galėtų realiai prisidėti prie ilgesnio gyvenimo.
Ką iš tikrųjų reiškia tikėtina gyvenimo trukmė
Svarbu suprasti, kad tikėtina gyvenimo trukmė nėra pažadas, kiek metų konkretus žmogus gyvens. Tai statistinis rodiklis, apskaičiuojantis, kiek vidutiniškai gyventų naujagimis, jei dabartiniai mirtingumo rodikliai pagal amžių išliktų tokie patys.
Kitaip tariant, teiginys, kad tam tikroje šalyje žmonės gyvena vidutiniškai 86 metus, nereiškia, jog dauguma jos gyventojų miršta būtent tokio amžiaus. Tai modelis, padedantis lyginti šalis, vertinti sveikatos sistemos efektyvumą ir gyvenimo sąlygas.
Tikroji šiandien gimstančių vaikų gyvenimo trukmė priklausys nuo to, kaip per ateinančius dešimtmečius keisis medicina, aplinka, technologijos, maistas, gyvenimo būdas ir socialinės sąlygos.
Tai svarbu ir vertinant Lietuvą. Vienas skaičius neatskleidžia visos istorijos: mieste ir regione, tarp skirtingo išsilavinimo, pajamų, profesijų ir lyčių grupių gyvenimo trukmė gali skirtis. Todėl ilgaamžiškumas nėra vien asmeninės drausmės klausimas – jį lemia ir tai, kaip lengva žmogui pasiekti gydytoją, gyventi saugioje aplinkoje, sveikai maitintis, judėti, laiku pasitikrinti sveikatą.
Ko galime pasimokyti patys
Gera žinia ta, kad ilgaamžiškumui nereikia nei persikelti į Monaką, nei tapti japonu. Dalis veiksnių, lemiančių ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą, yra gana žemiški.
Pirmiausia verta daugiau dėmesio skirti mitybai: dažniau rinktis daržoves, ankštinius produktus, žuvį, viso grūdo gaminius, mažiau vartoti saldžių gėrimų, stipriai perdirbtų produktų, perteklinio cukraus, druskos ir sočiųjų riebalų.
Lietuvoje tai nebūtinai reiškia egzotišką meniu. Sveikesnė mityba gali būti labai paprasta: daugiau daržovių prie įprastų patiekalų, dažnesni ankštiniai produktai, žuvis bent kelis kartus per savaitę, mažiau rūkytų, sūrių ir stipriai perdirbtų gaminių, atsargesnis požiūris į alkoholį ir saldžius gėrimus.
Taip pat svarbu palaikyti sveiką kūno svorį, reguliariai judėti, nerūkyti, riboti alkoholį, tikrintis kraujospūdį, cholesterolį, gliukozės kiekį kraujyje ir neignoruoti profilaktinių sveikatos patikrų.
Lietuvoje ypač svarbu kalbėti ir apie vyrus, nes jų gyvenimo trukmė gerokai trumpesnė nei moterų. Tai susiję ne tik su biologija, bet ir su rizikingesniu elgesiu, vėlesniu kreipimusi į medikus, didesniu mirtingumu nuo išvengiamų priežasčių. Kuo anksčiau vyras sužino savo kraujospūdį, cholesterolio ir cukraus rodiklius, tuo daugiau galimybių užkirsti kelią ligoms, kurios tyliai vystosi metų metus.
Nė vienas iš šių punktų nėra stebuklingas atskirai. Tačiau jų visuma ir sudaro tą pagrindą, kuris ilgainiui gali sumažinti širdies ligų, diabeto, insulto ir kai kurių vėžio formų riziką.
Ilgaamžiškumas – ne vien skaičius
Formaliai ilgiausios tikėtinos gyvenimo trukmės lentelėse gali pirmūnauti Monakas, tačiau tai ypatingas atvejis – maža, turtinga ir saugi valstybė, kurios statistika ne visada tinka kaip pavyzdys didelėms šalims.
Jei ieškome realistiškesnio ilgaamžiškumo modelio, verta žiūrėti į Japoniją ir kitas aukštus rodiklius turinčias valstybes. Jų pamoka paprasta: ilgas gyvenimas dažniausiai nėra vieno stebuklingo produkto ar vienos paslapties rezultatas. Tai nuoseklus įpročių, medicinos, aplinkos ir socialinių sąlygų derinys.
Lietuvai ši pamoka ypač aktuali. Mūsų šalies gyvenimo trukmė per pastaruosius metus gerėjo, bet atotrūkis nuo ES vidurkio vis dar rodo, kad vien medicinos pažangos nepakanka. Ilgesnį gyvenimą lemia ir tai, ką valgome, kiek judame, kaip miegame, ar laiku tikrinamės sveikatą, ar mažiname žalingus įpročius ir ar išdrįstame kreiptis pagalbos dar tada, kai liga nėra įsisenėjusi.
O svarbiausia – ilgaamžiškumas neturėtų būti matuojamas vien metais. Ne mažiau svarbu, kiek tų metų žmogus praleidžia sveikas, savarankiškas ir galintis gyventi visavertį gyvenimą.
