Y. Koike.
Baigiamoji Libijos konflikto fazė pagaliau priartėjo. Didelė Libijos sostinės dalis dabar yra sukilėlių rankose, ir sukilėlių armija žengia į ją iš visų pusių. Jau savaitę pulkininkui Muammarui Gaddafiui ištikimų pulkų karinis bejėgiškumas sutampa su gilėjančia režimo politine suirute.
Vyresnieji M. Gaddafio bendražygiai jį paliko. Pastarasis tai padaręs buvo vidaus reikalų ministro pavaduotojas Nasseras al–Mabroukas Abdullah, su devyniais šeimos nariais išskridęs į Kairą.
Po kelių dienų jo pėdomis pasekė Libijos naftos pramonės vadovas Omranas Abukraa. M.Gaddafis, regis, pradėjo slapstytis, kaip kad Saddamas Huseinas 2003 metais. Tad į ką dabar pavirs Libija po M.Gaddafio ?
Buvęs JAV valstybės sekretorius Colinas Powellas prieš Irako karą perspėjo tuometį prezidentą George’ą W. Bushą žymia fraze: „Jeigu tai sudaužysime, turėsime ir valdyti tai“ (angl. „If you break it, you own it“).
Kad ir kaip būtų, G. W. Bushas numojo ranka į C. Powello perspėjimą. Ilgai netruko, ir pasaulis su pasibaisėjimu suprato, kad nebuvo jokio detalaus Irako valdymo ar atstatymo po Saddamo plano. Vietoje to šalis paniro į bjaurų visų prieš visus karą, kuris pražudė nesuskaičiuojamus tūkstančius gyvybių.
Ar karinę intervenciją pradėjusios NATO šalys yra geriau pasirengusios atstatyti sudaužytą Libiją? Laimei, viena iš G. W. Bushui nepasiekiamų statybinių medžiagų – vadovavimą turinti perimti teisėta vyriausybė – Libijoje yra galima.
Vasarį Bengazio mieste sudarytos sukilėlių koalicijos įkurta Pereinamoji nacionalinė taryba (PNT), vedama Mustafos Abdel–Jalilo. Jis, atsakydamas į režimo žiaurų susidorojimą su taikiais protestuotojais vasario 26 dieną, atsistatydino iš M. Gaddafio teisingumo ministro posto.
Ar taryba sugebės įtvirtinti valdžią bei užtikrinti eilinių libių saugumą, ir tokiu būdu apsaugoti nuo pasikartojančio kraujo keršto, kuris sukrėtė Iraką po Saddamo režimo griūties?
Ar taryba sugebės įtvirtinti valdžią bei užtikrinti eilinių libių saugumą, ir tokiu būdu apsaugoti nuo pasikartojančio kraujo keršto, kuris sukrėtė Iraką po Saddamo režimo griūties?
Būdama Japonijos ir Libijos draugystės asociacijos vadove, aš nutariau tai išsiaiškinti. Vėlyvą rugpjūčio 5-osios naktį aplankiau M. Abdel–Jalilą maždaug 200 kilometrų nuo Bengazio esančiame Al–Baidos mieste. Atvykau į mažytį PNT vadovo namą gerokai po vidurnakčio. Tai buvo Ramadano laikotarpis, kurio metu musulmonai dienos metu pasninkauja.
Dėvėdamas tradicinį Libijos apdarą jis man pasiūlė raudoną kėdę su pagalvėlėmis, o pats prisėdo ant paprasto medinio suolelio. Jo kuklus elgesys buvo visiškai priešingas M. Gaddafio elgesiui, kuris sutikdamas svečius visada sėdėdavo prabangiuose į sostą panašiose minkštasuoliuose.
Gimęs 1952 metais, M.Abdel–Jalilas dar dirbdamas M. Gaddafiui žengė kelis nedrąsius žingsnius siekdamas įtvirtinti įstatymo raidę. Kartą pačiam pulkininkui jis į akis ištarė žinomą frazę – „Aš sprendžiu klausydamas įstatymų“.
Libijos universitete pabaigęs šariato – musulmonų religinių normų visumos – ir civilinės teisės studijas jis daugelį metų dirbo teisėju. Po vyriausiojo teisėjo pareigų Al-Baidos mieste jis 2007 metais buvo paskirtas Libijos teisingumo ministru.
Kai kurie įtaria, kad dėl baigtų šariato studijų M. Abdel–Jalilas gali būti islamo fundamentalistas. Tačiau jeigu tai būtų tiesa, visi teisėjai islamiškose šalyse turėtų būti fundamentalistai, nes jie visi studijavo ir civilinę teisę, ir šariatą.
Tačiau tai, kaip jis Bengazio, Al–Baidos, Delnos ir kituose regionuose tvarkosi su islamo fundamentalistais, tvirtinančiais, kad už jų prisidėjimą prie pergalės reikia atsimokėti galia naujoje santvarkoje, per ilgą laiką nulems Libijos ateitį.
M. Abdel–Jalilas nesudaro įspūdžio, kad norėtų tapti pirmuoju prezidentu po M. Gaddafio. Tačiau jeigu M.Abdel–Jalilas yra idealų žmogus, Mahmoudas Jibrilas, PNT vykdomosios tarybos galva, yra veiksmų žmogus.
Gimęs Bengazyje 1952 metais, jis baigė Kairo universitetą, gavo magistro ir daktaro laipsnius Pitsburgo universitete. Jis taip pat dirbo konsultantu valdymo klausimais arabų šalyse, kelis kartus užsiėmė šeichės Mozah, politiškai aktyvios Kataro emyro žmonos, turto valdymu.
M. Gaddafio režimo metu jis vadovavo Nacionalinei tarybai ir Nacionalinei ekonominės plėtros tarybai. Didžiausias smūgis, kurį po įkūrimo sugėrė laikinoji PNT vyriausybė, buvo sukilėlių karinio vadovo majoro generolo Abdulo Fataho Youniso nužudymas.
Nužudymo aplinkybės išlieka neaiškios, bet jo mirtis lėmė vyriausybės pergrupavimą, kurio metu finansų ir naftos ministras Ali Tarhounis bei užsienio reikalų ministras Ali al–Issawis neteko postų.
A. Al–Issawio nušalinimas gali būti susietas su pranešimais, kad jis davė instrukcijas dėl A. F. Youniso suėmimo likus nedaug laiko iki šio nužudymo. Nužudymas sukėlė baimę, kad įsiliepsnos genčių karas, kadangi A. F. Younis priklausė aplink Bengazį gyvenančiai galingai Obaidos genčiai.
Palaikyti kiekvieno regiono vyraujančių genčių bendradarbiavimą bus pagrindinis dalykas, siekiant sukurti stabilią Libiją po M. Gaddafio.
Užbėgdama už akių žiauriam genčių tarpusavio smurtui, laikinoji vyriausybė parodė gebanti sutvardyti priešiškumą, kuris trypė Iraką. Palaikyti kiekvieno regiono vyraujančių genčių bendradarbiavimą bus pagrindinis dalykas, siekiant sukurti stabilią Libiją po M. Gaddafio.
Nors PNT nėra visiškai vieninga, M.Abdel–Jalilas ir M. Jibrilas vaidina deramus vaidmenis ir stengiasi sutvirtinti vidinę santvarką bei užsitikrinti tarptautinę paramą. Kiti veikėjai yra karaliaus Idriso ir prieš daugybę metų pasipriešinimui prieš italus vadovavusio Omaro Mukhtaro sūnūs. Tačiau nei vienas iš šių paveldėtų teisių į galią turėtojas neatrodo galintis įgyvendinti žmonių norą išrinkti ateities lyderius demokratiškai.
M.Gaddafis pašalino karalių Idrisą prieš 42 metus be kraujo praliejimo. Iki stulbinančio sukilėlių įsiveržimo į Tripolį atrodė, kad, jo režimui virstant pelenais, buvo daug ryžto įvykdyti savitą dykumų Dievų žūtį.
Tai nebeatrodo tikėtina. Pereinamoji nacionalinė tarybą dabar turės imtis vadovauti šaliai iš tiesų. Išbandymai, kuriuos ji ligi šiol ištvėrė, greičiausiai pastatė ją į geresnę padėtį vesti link demokratinių permainų, nei dauguma apžvalgininkų suvokia.
____________________
Yuriko Koike, buvusi Japonijos krašto apsaugos ministrė ir nacionalinio saugumo patarėja, yra Liberalų demokratų partijos vykdomosios tarybos vadovė.
