Šiandien panevėžiečiai skundžiasi gatvių remontais, dulkėmis ar duobėmis, pasirodo, jų seneliai ir proseneliai kalbėjo tą patį.
Prieš šimtą metų miesto gatvės buvo tiesinamos, grindžiamos akmenimis ir laistomos nuo dulkių, o už nevalytą šaligatvį prie savo namų panevėžiečiams netgi grėsė atsidurti areštinėje. Senoji Panevėžio gatvių istorija rodo, kad kai kurie rūpesčiai mieste nesikeičia jau ištisas kartas.
Pėdsakų, kaip prieš daugiau nei šimtmetį atrodė Panevėžio gatvės ir aikštės, galima aptikti ir šiandien.
Tvarkydami centrines miesto gatveles, kelininkai vienur kitur vis dar atidengia senąjį akmeninį grindinį, o Birutės gatvėje juo tebedardama.
Nors tarpukariu Panevėžys neretai buvo minimas kaip vienas geriausiai gatves tvarkančių Lietuvos miestų, panevėžiečiai, kaip ir šiais laikais, skundėsi ir piktinosi jų būkle.
Proveržis gatvėse
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad gatvės mieste pradėtos grįsti tik 1826 metais.
Nustatyta tvarka, pagal kurią į turgų vykstantys valstiečiai turėdavo atvežti akmenų.
Vis dėlto darbai vyko lėtai – praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, Panevėžyje tebuvo vos dešimt grįstų gatvių.
„Pirmasis pasaulinis karas, aišku, padėties nepagerino“, – sako D. Pilkauskas.
1918 metais atkurtai Lietuvos valstybei teko spręsti daugybę problemų. Pasak istoriko, šalyje dar veikė okupacinė vokiečių valdžia – iš Panevėžio ji pasitraukė tik 1919 metais.
„Pirmojo pasaulinio karo metais Panevėžys nukentėjo gana smarkiai – išdegė ištisi kvartalai. Kai kurie rajonai apleisti stovėjo net kelerius metus“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Atkūrus nepriklausomybę netrukus prasidėjo kovos, todėl valstybė pirmiausia rūpinosi gynyba ir kitais neatidėliotinais reikalais.
Gatvių tvarkymo darbai Panevėžyje aktyviau pajudėjo tik XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje.
Tuo metu mieste buvo 124 gatvės, jų bendras ilgis siekė 58 kilometrus.
Žinoma, kad 1926 metais išgrįstos Kauno, K. Donelaičio, Vyskupo Valančiaus, Margių ir Fromo Gužučio gatvės. Pastarosios šiandien jau nebelikę.
Tačiau didžiausias gatvių tvarkymo proveržis prasidėjo ketvirtajame dešimtmetyje.
Tarpukariu Panevėžyje išgrįsta apie 25 kilometrus gatvių.
Bedarbiai tapdavo akmentašiais
Kai kurias Panevėžio gatves teko ne tik grįsti, bet ir tiesinti.
„Respublikos gatvė tuo metu buvo pagrindinė ir mėgstamiausia panevėžiečių pasivaikščiojimų vieta, tačiau labai kreiva“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Jo teigimu, 1933 metais buvo numatyta išgrįsti vieną kilometrą miesto gatvių, šiems darbams skiriant 33 tūkst. litų. Daugiausia dėmesio teko Respublikos gatvės tvarkymui.
„Kadangi tai buvo viena svarbiausių miesto gatvių, ji grįsta tašytais akmenimis. Toks grindinys kainavo gerokai brangiau, todėl taip buvo tvarkomos tik centrinės gatvės. Kitos grindžiamos paprastais akmenimis“, – aiškina muziejininkas.
Šiems darbams reikėjo kvalifikuotų specialistų, todėl mieste pradėti rengti akmenskaldžių kursai. Šio amato mokėsi bedarbiai panevėžiečiai.
Darbas buvo ne tik sunkus, bet ir pavojingas.
Dėl nelaimingų atsitikimų akmentašiai neretai patirdavo rimtų traumų.
1934 metais iškilmingai minėtos Panevėžio išvadavimo iš bolševikų 15-osios metinės. Rengiantis šiai sukakčiai miesto valdžia Gedimino aikštę pervadino Savanorių vardu. Ji buvo tvarkoma ir gražinama – išgrįsta akmenimis.
Už nevalytą šaligatvį grėsė kalėjimas
Bene intensyviausias gatvių grindimas Panevėžyje vyko 1935 metais.
Tais metais naujai išgrįsta dalis Naujamiesčio gatvės, Vilniaus ir Maironio gatvių atkarpos, o Fromo Gužučio, Bataliono bei dalis Klaipėdos gatvės pergrįstos.
„Tais metais pergrįsta ir ilgiausia Panevėžio gatvė – Smėlynės. Joje taip pat sutvarkyti šaligatviai“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Pasak istoriko, 1937 metais išgrįstos Margių, Algirdo, Gedimino, Kęstučio, Šermukšnių, Varpo, Nevėžio gatvės ir dalis Vilties gatvės. Taip pat pergrįsta Laisvės aikštė. Tais pačiais metais baigta tvarkyti Jakšto prospekto danga, pergrįsta Sodų gatvė.
1938-aisiais išgrįsta Klaipėdos gatvės dalis nuo garsiosios skerdyklos, miestui sumokėdavusios nemažai mokesčių, iki miesto ribos, taip pat atkarpa nuo A. Smetonos iki Naujamiesčio gatvės. Tuo metu buvo tvarkoma ir Ukmergės gatvė nuo Laisvės aikštės iki arklių turgaus, grįstos Elektros, Danutės ir Vilties gatvės. Akmenimis buvo dengiama ir naujai tvarkoma turgavietė Klaipėdos gatvės gale.
1939 metais išgrįstos Plūkių, Agronomijos (dabar – Marijonų) ir Algirdo gatvės, dalis J. Basanavičiaus gatvės, taip pat Taikos ir Liepų alėjos.
Pasak D. Pilkausko, daug dėmesio buvo skiriama ne tik gatvių įrengimui, bet ir jų priežiūrai.
Pagal 1937 metų švaros taisykles nekilnojamojo turto savininkai ir valdytojai privalėjo rūpintis jiems priklausančių gatvių ir aikščių dalių, šaligatvių, kiemų bei pastatų prieigų švara.
Jie turėjo būti valomi kasdien. Nuo spalio 1-osios iki balandžio 15-osios tai reikėjo padaryti ne vėliau kaip iki 7 valandos ryto, o šiltuoju metų laiku – iki 6 valandos.
Švaros reikalavimų nepaisymas galėjo brangiai kainuoti. Už paliktą nevalytą šaligatvį grėsė bauda iki 1 000 litų arba netgi areštas iki vieno mėnesio.
Piktinosi dėmesiu tik centrui
Nors tarpukario Panevėžyje gatvėse triūsė kelininkai, panevėžiečiai, kaip ir šiandien, burnojo, esą miesto valdžia mato tik centrą.
Didžiausia pasipiktinimo banga kildavo sausomis vasaromis, kai žvyruotos gatvės paskęsdavo dulkių debesyse.
Panevėžiečiai plūdosi, kad savivaldybės lėšomis laistomos tik pagrindinės ir centrinės gatvės.
„Tolesnes miesto vietas – suk ją devyni, nes turbūt, kad nevienodus gyventojai ir nuomininkai mokesčius moka su centro „kupčiais“, – skųstasi to meto spaudoje.
1930-ųjų vasarą rašyta, kad prie miesto sodo, kur dabar Sausio 13-osios skveras, buvo sutvarkyta gatvė ir atvežta smėlio. Tačiau kitoje Respublikos gatvės pusėje tuo metu vyko Lietuvos banko rūmų statyba. Dėl darbų buvo apribotas eismas, todėl visas transportas buvo nukreipiamas į vieną gatvės pusę.
„Tad belieka viena puse gatvės daugiausia važiuoti, o čia dulka, kad net keleiviai negali praeit ir sode bei alėjoj sėdėt“, – skųstasi, raginant gatvę dažniau laistyti.
Bitumo bazė Katkų gatvėje
Antrasis pasaulinis karas miestą vėl bloškė atgal.
Gatvėmis vėl imta rūpintis iš miesto pasitraukus naciams, tai yra 1944 metų vasarą.
„Dauguma tiltų buvo susprogdinti, keliai duobėti nuo sviedinių, „juodų dangų“ (asfaltuotų gatvių) nebuvo nė vieno kilometro. Tuomet Panevėžyje įsikūrė pirmoji kelių priežiūros organizacija. Pagrindinis jos tikslas buvo sutvarkyti kelius, jungiančius Panevėžį su Ukmerge, Šiauliais, Kėdainiais, o vėliau ir likusiomis kryptimis“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė.
Kelių vaizdas sparčiai keitėsi.
Pasak E. Juškienės, 1953 metų vasarį Panevėžio valdžia sulaukė Plentų valdybos prašymo skirti žemės sklypą bitumui, kuris naudojamas ir asfaltbetonio dangai, gaminti. Bitumo bazei įrengti atrėžtas daugiau nei hektaro dydžio sklypas prie Katkų gatvės ir plačiojo geležinkelio.
Istorikė pasakoja, kad buvo sudaryta speciali komisija, kuri apžiūrėjo būsimos bazės vietą. Komisijoje buvo ir Sanitarinės epidemiologinės stoties gydytojas.
„Komisija, pagal tuometinį požiūrį į gamtos apsaugą, nusprendė, kad sklypas sanitariniu požiūriu tinka bitumo bazės statybai“, – pasakoja ji.
Dviračių į parkus neįleisdavo
Pasak E. Juškienės, sovietmečio miesto valdžios sprendimai atspindi to meto panevėžiečių kasdienybę, įpročius.
1953 metais siekdama apsaugoti gatvių grindinį ir švarą, valdžia apribojo tam tikrų transporto priemonių eismą.
Nuspręsta uždrausti sunkvežimių, traktorių ir vilkikų eismą tam tikromis gatvėmis – Respublikos, Stoties, Gegužės 9-osios (dab. Vasario 16-oji), Kranto gatvėmis ir tuometine Lenino aikšte.
Tačiau tokiam transportui, pasak E. Juškienės, buvo leidžiama važiuoti Pušaloto, Agronomijos (dab. Marijonų), Gogolio (dab. Smėlynės gatvė), įskaitant tiltą, Ukmergės gatvėmis.
Tais laikais mieste vis dar tebevažinėjo arklinis transportas. Jam eismas, pasak istorikės, buvo uždraustas Respublikos gatve nuo Kauno iki Gegužės 9-osios gatvės.
Įdomu, kad tais laikais uždrausta tomis pačiomis gatvėmis varyti tiek pavienius galvijus, tiek ir jų bandas.
Be to, parkuose, skveruose, soduose ir panašiai buvo uždrausta važinėti dviračiais.
Buvo numatytos ir baudos už pažeidimus – nesilaikymas piniginę kai kuriais atvejais galėjo paploninti ir iki 100 rublių.
