Krašto legendos slepiasi ne tik padavimuose ar senose piliakalnių istorijose, bet ir dūlančiuose puslapiuose, kuriuos saugo laikas. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje šios legendos atgyja – Retų leidinių fonduose išlikusios knygos ir spaudiniai pasakoja apie karalių Mindaugą, knygnešystės epochą, dvarų bibliotekas ir žmones, kurie kūrė krašto kultūrinę atmintį. Per šimtmečius šios knygos tapo ne mažiau svarbios nei patys jų herojai.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje saugomi reti senieji leidiniai – tikri miesto lobiai, menantys kelis šimtmečius. Nuo XVII a. spausdintų knygų iki spaudos draudimo laikų maldaknygių – kiekvienas egzempliorius čia slepia unikalią istoriją ir Panevėžio kultūrinės atminties fragmentą.
Artėjant valstybinei šventei – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai, apie šį ypatingą tautos vyrą – karalių Mindaugą, jo gyvenimą ir veiklą norisi sužinoti dar ką nors daugiau.
Tokia galimybė yra – miesto bibliotekos ta tema gali pasiūlyti įvairios literatūros, netgi labai unikalios – išsaugotos G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Retų leidinių fonduose.
Tiesa, daugumos tų knygų vartyti negalima, jos itin saugomos, todėl skaitymas perkeliamas į virtualią erdvę.
Tik kai kuriuos iš šiame fonde saugomų leidinių, iš anksto juos užsisakius, būtų galima paskaityti bibliotekos Elžbietos Jodinskaitės kraštotyros skaitykloje, kitus – tik Lietuvos skaitmeninto kultūros paveldo portale.
Kaip sako bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus Retų knygų ir rankraščių grupės vyriausioji bibliotekininkė Ilona Mažylytė, beveik visi reti leidiniai yra suskaitmeninti.
Iš fonde saugomų karaliui Mindaugui skirtųjų pati seniausia, mūsų protėvių dar lietuviškos spaudos draudimo metais skaityta, Tilžėje 1899-aisiais išleista knyga „Mindaugis, didysis Lietuvos kunigaikštis ir karalius“.
„Knygelės autorius gydytojas Motiejus Venclovas susijęs su Panevėžiu. 1911 metais grįžęs iš Rusijos, jis būtent Panevėžyje apsigyveno ir net bendradarbiavo spaudoje“, – sako bibliotekos darbuotoja.
Yra ir kita reta, su Panevėžiu susijusio autoriaus knyga, skirta karaliui Mindaugui. Tai 1934 metais Kaune išėjęs leidinys „Mindaugas Lietuvos karalius“
Iš Pasvalio rajono kilęs šios knygos autorius istorikas Paulius Šležas mokėsi Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, buvo vienas iš pirmosios Panevėžio skautų organizacijos įkūrėjų.
Fonde saugomos ir Jono Totoraičio, pirmojo lietuvio, apgynusio disertaciją istorine tematika „Lietuviai valdant iki 1263 karaliui Mindaugui“, knygos.
J. Totoraitis žinomas kaip vienas pirmųjų Lietuvos istorikų, 1938–1939 metais ieškojusių istorinių dokumentų Vatikano archyve.
Iš amžių glūdumos
Knygos apie karalių Mindaugą – tik maža G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Retų knygų fondo dalis.
Pasak I. Mažylytės, nuo 1989 metų pradėtas kaupti fondas jau turi per 40 tūkstančių leidinių.
O pačioje pradžioje džiaugtasi ir trimis tūkstančiais – leidiniais, paimtais iš tarpukaryje veikusios Panevėžio valstybinės viešosios bibliotekos bei 1969 metais įsigytos kalbininko, mokytojo Leono Kuodžio asmeninės bibliotekos.
„Retų knygų fonde kaupiami leidiniai, išleisti iki 1945 metų. Fondas ir dabar nuolat papildomas – retus leidinius perkame aukcionuose, iš privačių kolekcijų, atsiranda dovanojančiųjų vertingų knygų iš savo šeimos bibliotekos ar kitur įsigytų“, – pasakoja I. Mažylytė.
Pati seniausia fonde saugoma knyga dovanota Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčios rektoriaus Algirdo Dauknio. Jis leidinį parsivežė iš Italijos. Tai yra 1699 metais Lione išleisti portugalų kilmės kanonų žinovo vyskupo Augustino Barbosos teologiniai traktatai „Tractatus varii“.
Antraštiniame lape likęs įrašas byloja, kad ši knyga – tikra vertybė.
Tiesa, gauta knyga buvo kitokios būklės – paveikta pelėsio, iširusia nugarėle, nutrintu viršeliu.
„Parodėme knygą pas mus tąsyk dirbusiai restauratorei Jurgitai Stankaitytei ir ji ėmėsi ypatingo kruopštumo bei meistriškumo reikalaujančio darbo. Restauruoti teko metus, užtat rezultatas puikus“, – pasakoja bibliotekininkė.
Dar viena ypatinga fonde saugoma knyga, čia patekusi su panevėžiečio monsinjoro Juozapo Antanavičiaus dovanota asmenine biblioteka, – 1713 metais išleistas Konstantino Sirvydo lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyno penktasis leidimas.
Jame – apie 10 tūkstančių lietuviškų žodžių.
K. Sirvydo trijų kalbų žodynai iki XIX a. vidurio Didžiojoje Lietuvoje buvo pagrindiniai ir vieninteliai spausdinti lietuvių kalba.
Fonde yra ir daugiau leidinių iš mons. J. Antanavičiaus bibliotekos, tarp jų Senasis ir Naujasis testamentai, išleisti Vokietijoje vokiečių kalba 1887–1889 metais.
Spausdinta Panevėžyje
O praeities krašto periodiką – laikraščius „Panevėžio balsas“, „Panevėžio garsas“, „Panevėžio apygardos balsas“ – šiandien galima skaityti Lietuvos skaitmeninto kultūros paveldo portale.
Retų knygų fonde saugomi ne tik šie laikraščiai, bet ir kiti spaudiniai, išleisti Panevėžyje ir Panevėžio krašte įvairiose spaustuvėse: Z. Lurjė, M. Koto, N. Feigenzono, „Bangos“, „Vilnies“, „Biržų“ ir kt.
Panevėžys buvo vienas iš Lietuvos miestų, XIX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje ir tarpukariu turėjusių net kelias spaustuves, kurių steigimą skatino pramonės ir prekybos poreikiai.
Pirmąją spaustuvę Panevėžyje 1880 metais įkūrė Naftalis Feigenzonas. Ji veikė iki 1935-ųjų.
Įdomu, kad būtent šioje spaustuvėje 1924–1931 metais buvo spausdinamas pirmasis reguliarus Panevėžio savaitraštis lietuvių kalba „Panevėžio balsas“, skaitytojus lankantis ir šiandieną.
Nuo 1931-ųjų laikraščio spausdinimą perėmė spaustuvė „Banga“. Šįmet sukanka 95 metai nuo jos įkūrimo.
Pasak I. Mažylytės, tarp Retų knygų fonde saugomų „Bangos“ spaustuvės leidinių yra ir pirmojo Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko ganytojiški raštai, kiti jo veikalai, pedagogės, poetės, rašytojos Bronės Buivydaitės, kanauninko Vladislovo Butvilos, kun. A. Liepinio ir kitų autorių knygos, brošiūros apie Šv. Vincento Pauliečio draugijos Panevėžio skyriaus veiklą ir kita.
Žinoma, kad šios leidyklos išleisti Katalikų veikimo centro Panevėžio rajono leidiniai buvo eksponuoti tarptautinėje spaudos parodoje Vatikane.
Apie knygų savininkus
Vertingą fondo dalį sudaro knygos su Panevėžio krašto žymių žmonių autografais, dedikacijomis, Panevėžio krašte veikusių institucinių bibliotekų spaudais ir kitais knygų ženklais.
„Įdomu tai, jog knygos pasakoja ne tik jose surašytas istorijas. Daug pasako ir antraštiniuose lapuose aptinkami knygų priklausomybės asmenims ar institucijoms ženklai, galintys papasakoti apie buvusius savininkus“, – sako Retų knygų ir rankraščių grupės darbuotoja.
Su tomis knygomis I. Mažylytė ir besidominčiuosius supažindina, rengia straipsnius rubrikai „Knygos, menančios buvusius savininkus“.
Štai viename jų pristatoma knyga ir žemėlapis, kuriuos bibliotekai padovanojo Karolina Masiulytė-Paliulienė, Panevėžio garbe laikomo seniausio šalyje lietuviško knygyno, pavadinto jo įkūrėjo Juozo Masiulio vardu, savininkė.
Leidiniai priklausė jos dėdei Eduardui Turauskui (1896–1966) – teisininkui, diplomatui, žurnalistui, ateitininkui, visuomenės veikėjui.
Yra straipsnių apie knygas iš pedagogės Irenos Moigytės ir kitų Panevėžio žymių žmonių bibliotekų.
Ypatingo dėmesio vertos knygos, kadaise priklausiusios Pirmųjų Rodų dvaro savininkui Juozapui Kordzikovskiui.
Kordzikovskių Rodai, arba Pirmieji Rodai, kur kadaise būta dvaro, yra prie Krekenavos, vos kilometrą į šiaurės rytus nuo jos nutolę.
Po tėvo Simono mirties 1847 metais Pirmųjų Rodų dvaras atiteko vyriausiajam sūnui Juozapui, kuris nepaprastai domėjosi literatūra ir istorija.
Gimęs 1815 m., dalyvavęs 1831 m. sukilime, vėliau grįžęs į dvarą, J. Kordzikovskis rūpinosi ūkiu, o tuo pat metu kaupė vertingą biblioteką.
Lenkiškąją jos dalį dvarininkas padovanojo muziejui Rapersvilyje (Šveicarija).
J. Kordzikovskis mirė 1899 metais Roduose, palaidotas Krekenavos miestelio kapinėse.
Knygos po jo mirties atsidūrė įvairiose vietose.
Ir J. Miltinio bibliotekoje
Kaip pasakoja I. Mažylytė, dalis J. Kordzikovskio turėtų knygų į G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos fondus pateko, kai iš Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos buvo gauta per 970 knygų, priklausiusių garsiam krašto pedagogui, kraštotyrininkui Jurgiui Elisonui.
„Tarp tų knygų ir pastebėjome kelias, pažymėtas Juozapo Kordzikovskio spaudais ar įrašais. Žinojome, jog J. Elisonas su dideliu užsidegimu rinko dvarų paveldą, dalyvaudavo ekspedicijose, domėjosi senomis knygomis. Tikėtina, kad per tokias ekspedicijas buvo surastos J. Kordzikovskio bibliotekai priklausiusios knygos, vėliau tapusios J. Elisono asmeninės bibliotekos dalimi“, – pasakoja I. Mažylytė.
Fonde saugoma net vienuolika knygų iš J. Kordzikovskio kolekcijos.
Trys iš jų yra režisieriaus Juozo Miltinio memorialiniame bute, jo asmeninėje bibliotekoje.
Tikėtina, kad J. Miltinis knygas su J. Kordzikovskio bibliotekos spaudais galėjo įsigyti kuriame nors Paryžiaus, o gal Vilniaus ar Kauno antikvariatuose.
Knygnešių parneštos
Atskira vertybė – fonde saugomos 1864–1904 metų knygos. Iš tų keturių į Lietuvos istoriją įėjusių lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo dešimtmečių.
Retų knygų fonde ilsisi per 250 egzempliorių spaudinių, išleistų spaudos draudimo laikotarpiu, kai kurios rašytos vadinamąja graždanka – reformuotu kirilikos variantu.
Yra ir periodinių leidinių „Šviesa“, „Ūkininkas“, „Varpas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“, „Dirva-Žinynas“, „Naujienos“.
Per visus tuos keturis dešimtmečius lietuvių tauta priešinosi savojo rašto draudimui, o veiksmingiausia būdas buvo knygų, knygelių, periodinių leidinių spausdinimas Mažojoje Lietuvoje, nelegalus jų gabenimas į Lietuvą ir platinimas.
Taip atsirado pasaulyje analogų neturinti knygnešystės epopėja.
Ir kaip gerai, kad bent maža dalis tų sunkiais laikais protėvių skaitytų knygų išsaugota bei liks dar ir po šimtmečių gyvensiantiems ainiams.
Bibliotekos įkūrėjos knygos
„Išsaugojome ir mūsų bibliotekos įkūrėjos Elžbietos Jodinskaitės surinktą 85 tomų enciklopediją, išleistą XIX a. pabaigoje. Šį rinkinį ji turėjo namuose, o kai buvo paskirta įkurtos bibliotekos vadove, čia atnešė“, – pasakoja I. Mažylytė.
Įkūrus Panevėžyje biblioteką, patalpų jai nebuvo skirta, todėl E. Jodinskaitė dirbo savo bute – ruošėsi atidarymui, kaupė fondą, o į jį įtraukė ir savo knygas.
Pradinį bibliotekos fondą tuomet sudarė 1 397 knygos.
Biblioteką įkūrus 1921 metais, ji vadinta Centrinio valstybės knygyno Panevėžio skyriumi ir visos valstybės knygyno knygos buvo paženklintos herbu su Vyčio ženklu.
„Taip paženklintų knygų fonde turime nemažai“, – sako I. Mažylytė.
Bibliotekos vardą Centrinio valstybės knygyno Panevėžio skyrius gavo nuo 1936 metų ir tada knygos ženklintos jau kitaip.
Panevėžio knygynui tapus biblioteka ir toliau jai vadovavo įkūrėja E. Jodinskaitė.
Pirmasis bibliotekos inventorinėje knygoje įrašytas panevėžiečiui išduotas leidinys – trijų dalių Jono Jonilos knyga „Veikalai, veikalėliai ir vertimai eilėmis“.
Daugiau kaip šimtą metų gyvuojančios G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Retų knygų fonde saugomi ir visi trys tų pirmųjų išduotų knygų tomai – nors ir ne tie patys anuomet išduoti egzemplioriai. Bet tai vis tiek vertybė – prieš šimtą metų skaitytos knygos nedingo, jas galima paskaityti ir dabar.
