Panevėžietė Julija Daugytė prieš metus buvo viena ryškiausių Lietuvos abiturienčių – keturi šimtukai valstybiniuose brandos egzaminuose. Atrodytų, tai istorija apie merginą, kuri viską suplanavo iki smulkiausių detalių. Tačiau ji pati tik nusijuokia: svarbiausi sprendimai gimė spontaniškai. Jie Juliją nuvedė nuo gimnazijos suolo iki skandinavistikos studijų, kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas ir gyvenimo, kuriame sėkmė matuojama ne pažymiais, o patirtimis.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad panevėžietės Julijos Daugytės gyvenimas sukasi tik apie mokslus ir pasiekimus.
Keturi šimtukai valstybiniuose brandos egzaminuose, skandinavistikos studijos Vilniaus universitete, aktyvi visuomeninė veikla – visa tai skamba kaip kruopščiai sudėliotas planas. Tačiau Julija šypsosi sakydama, kad jos kelias yra gerokai labiau vingiuotas.
Jame netrūko netikėtų posūkių, spontaniškų sprendimų ir drąsos pasinaudoti pasitaikiusia galimybe.
Šiandien Julijos kasdienybė pilna naujų patirčių.
Sėkmę matuoja patirtimis
Šiuo metu J. Daugytė vasarą leidžia Jungtinėse Amerikos Valstijose, dalyvauja „Work and Travel“ programoje.
Tai populiari JAV kultūrinių mainų programa, skirta aukštųjų mokyklų studentams, norintiems per vasaros atostogas dirbti ir keliauti po Ameriką.
Dar prieš metus Julijos kasdienybę užpildė paskaitos, egzaminai ir naujo gyvenimo universitete pradžia, o dabar – Atlanto vandenyno galybė, nauji žmonės iš įvairių Europos šalių ir galimybė pažinti pasaulį ne iš vadovėlių, o savo akimis.
Ši patirtis, anot merginos, geriausiai parodo, kaip per pastaruosius metus pasikeitė jos požiūris į sėkmę.
„Anksčiau labiau vertinau laimėjimus, apdovanojimus, puikius įvertinimus ir akademinius pasiekimus. Dabar mėgaujuosi atrasdama naujus prasmingus ir įdomius dalykus“, – sako J. Daugytė.
Šių metų didžiausiu laimėjimu Julija laiko ne dar vieną akademinį pasiekimą, o apskritai galimybę išvykti į JAV.
„Tiesiog taip gera sielai. Jaučiuosi kaip mažas vaikas, kad galiu nors kelis mėnesius gyventi prie Atlanto vandenyno, keliauti su naujais žmonėmis iš įvairių Europos kampelių ir matyti milžiniškus miestus, kurie anksčiau atrodė tokie tolimi ir nepasiekiami“, – sako panevėžietė.
Ne pavėjui
Nors pirmieji studijų metai Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos centre buvo kupini pokyčių, šiandien gyvenimas įgavo kitokį ritmą.
Ir nors atrodytų, kad J. Daugytės gyvenime viskas preciziškai suplanuota, anot jos, išties yra gerokai kitaip.
„Mano visas kelias iki dabar tikrai vingiuotas. Keitėsi pomėgiai, prioritetai, manau, visiškai pasikeičiau ir aš pati“, – svarsto Julija.
Vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje ji buvo ramesnė, labiau užsidariusi savyje, prisitaikanti prie aplinkos. Tačiau viskas pasikeitė progimnazijoje, kai atsivėrė naujos veiklos ir galimybės.
„Buvau labiau ramaus būdo, susikoncentravusi į save, gal kiek introvertiška. Bet progimnazijoje pradėjau nukrypti nuo šio kelio ir prasidėjo visi smagumai bei netikėtumai“, – šypsosi pašnekovė.
Per pažįstamus Julija įsitraukė į jaunimo organizacijas, visuomenines veiklas, o vėliau tapo viena aktyviausių Juozo Balčikonio gimnazijos savivaldos narių.
„Kažkaip net nepajutau, kaip tapau ekstraverte, priklausoma nuo veiklų ir įsitraukimo“, – juokiasi J. Daugytė.
Veiklų sąrašas tik ilgėjo. Olimpiados, konkursai, pasiekimai Europos mastu, baigta Dailės mokykla, kūryba, renginių organizavimas, net vaidyba ir poezija.
„Įdomus, ne kartą pasikartojęs paradoksas – kai tik pasakydavau, kad tikrai ko nors nedarysiu, taip ir atsirasdavau būtent ten. Vienu metu rašiau eiles, pradėjau šiek tiek vaidinti, o organizuodama renginius išbandžiau save turbūt kiekvienoje pozicijoje“, – pasakoja J. Daugytė.
Vis dėlto tarp visų veiklų visuomet liko vietos mokslams.
„Rūpėjo ir mokslai, jų stengiausi neapleisti, nors buvo ir silpnybės akimirkų. Taip viskas įsisuko, kad net nepastebėjau, kaip baigėsi dvylika metų mokykloje. Dabar jau esu pirmą kursą baigusi studentė“, – sako Julija.
Nulėmė atsitiktinumas
Julija prisimena, kad iki septintos klasės buvo visai kitoks žmogus. Ji lankė Dailės mokyklą, žaidė tenisą ir gyveno ramų gyvenimą. Tačiau vieną dieną priėmė sprendimą, kuris, kaip pati sako, pakeitė viską.
„Kažkada tiesiog sugalvojau, kad daugiau niekam nebesakysiu „ne“ ir imsiuosi visų galimybių. Nuo to laiko taip ir nebesustojau“, – šypsosi J. Daugytė.
Šis principas tapo jos gyvenimo varikliu.
„Neįsivaizduoju dabar savęs kitokios. Veikimas, azartas, pastovus tempas man duoda dar daugiau motyvacijos prasmingai reikštis ir džiaugtis“, – teigia pašnekovė.
Šiandien Julija studijuoja skandinavistiką Vilniaus universitete, tačiau dar dvyliktos klasės pradžioje apie tokią kryptį net negalvojo.
„Buvau šventai įsitikinusi, kad stosiu į politikos mokslus arba klausysiu širdies ir rinksiuosi geografiją. Geografija buvo absoliuti mano meilė nuo šeštos klasės – niekas taip nedomino, kaip šis dalykas“, – pasakoja Julija.
Tačiau viską pakeitė vienas renginys.
„Netyčia nuėjau į švedų kalbos paskaitą per kasmetinį renginį „Studentas vienai dienai“ ir visus metus nebegalėjau paleisti minties apie stojimą ten“, – pamena J. Daugytė.
Nors apsispręsti nebuvo lengva, Julija ieškojo būdo suderinti skirtingus pomėgius, domėjosi ateities galimybėmis po bakalauro studijų ir kalbėjosi su daugybe žmonių.
„Daugiausia pliusų turėjo skandinavistika. Stojimo dokumentus pakeičiau paskutinę dieną prieš užsidarant sistemai. Dar kartą pasiteisino atviras požiūris“, – šypsosi pašnekovė.
Universitetas sugriovė ne vieną mitą
Pirmieji studijų metai pareikalavo nemažai pastangų. Reikėjo priprasti prie visiškai kitokio mokymosi tempo, naujų reikalavimų, keisti mąstymą ir net atsisakyti dalies išankstinio žinojimo.
Tačiau didžiausia staigmena Julijai buvo ne studijų krūvis, o pati akademinė bendruomenė.
„Patekau į nuostabią akademinę aplinką. Pas mus viskas labai paprasta ir natūralu. Nesijaučia įprastos hierarchijos, esame artimi su dėstytojais“, – pasakoja Julija.
Mergina prisimena, kad dar gimnazijoje dažnai girdėdavo perspėjimus, esą universitete studentais niekas nesirūpina ir šie kažkaip turės išgyventi patys.
„Tai buvo didžiausias mitas, bent jau mano atveju. Skandinavijoje visi bendrauja labai neformaliai – vardu arba tiesiog kreipiniu „tu“. Tai tikrai padeda kurti artimą ryšį“, – sako J. Daugytė.
Julija sako universitete besijaučianti matoma ne kaip studentė, o kaip asmenybė.
„Dėstytojams iš tikrųjų rūpi studentai, jie visada pasiruošę maksimaliai padėti. Žinau, kad į juos galiu kreiptis bet kokiu klausimu ir visada atsakys, pasidalins ne tik profesine, bet ir žmogiškąja patirtimi“, – pasakoja skandinavistikos studentė.
Anot J. Daugytės, nėra ir tokių, kurie primeta savo autoritetą.
„Esame lygūs. Per paskaitas vyrauja atvirumas, paprastumas, gali laisvai reikštis ir nebijoti. Viskam svarbi asmeninė iniciatyva ir savarankiškumas. Akademinė laisvė kitiems gali atrodyti kaip anarchija, tačiau tai dar labiau skatina rinktis savo kelią, ieškoti ir gilintis“, – pabrėžia Julija.
Keturi šimtukai – darbo rezultatas
Abitūros egzaminų sesijoje net už keturis valstybinius brandos egzaminus J. Daugytė pelnė maksimalų įvertinimą. Šimtukus gavo iš anglų kalbos, matematikos, istorijos ir geografijos egzaminų.
Julija neslepia: keturi šimtukai pranoko net jos pačios lūkesčius.
„Mokslas man niekada nebuvo prievolė ar kančia. Labai norėjau bent vieno šimtuko, tačiau kai pamačiau net keturis, buvau šokiruota ir be galo laiminga“, – pasakoja Julija.
Vis dėlto ji skuba paneigti vieną dažniausiai girdimų stereotipų apie puikiai besimokančius mokinius.
„Didžiausias mitas, kad mums viskas pavyksta lengvai ir natūraliai. Realybėje aukšti rezultatai dažniausiai yra ne išskirtinio talento, o nuoseklaus darbo pasekmė“, – pabrėžia pašnekovė.
Anot J. Daugytės, net geriausiai besimokantys patiria nesėkmių, pavargsta, kartais nori viską mesti, tačiau juos gelbsti drausmė ir gebėjimas susikurti veikiančią mokymosi sistemą.
„Mes irgi klystame, turime silpnybės momentų. Tačiau orientuojamės į produktyvumą ir nuoseklumą. Tai mažai kam matoma, todėl atrodo, kad viskas pavyksta savaime“, – sako Julija.
Ji taip pat pabrėžia, kad keturi šimtukai nereiškia, jog žmogus vienodai stiprus visose srityse.
„Mano šimtukai beveik visi yra iš humanitarinių mokslų. Jeigu dabar reikėtų laikyti gamtos mokslų egzaminą, nežinau, ar rezultatas būtų toks jau geras. Turiu savo stipriąją pusę, bet tikrai daug ko nesuprantu kitose srityse“, – sako pašnekovė.
Ruošėsi dvylika metų
Julija sako, kad šiandien savo pasiruošimo abitūros egzaminams metodikos iš esmės nekeistų.
Jos mokymosi sistema buvo paprasta.
„Mokiausi visus dvylika metų. Tikrai darydavau darbus paskutinę minutę, nemeluosiu, daug kartų sakiau, kad taip nebebus, bet vis tiek taip nutikdavo. Tačiau pačią medžiagą mokiausi ilgai, lėtai ir dalimis visus metus“, – pasakoja J. Daugytė.
Todėl artėjant egzaminams nereikėjo skubiai vytis praleistų temų. Prieš egzaminus reikėjo tik pasikartoti, prisiminti, daugiau spręsti, bet ne mokytis naują medžiagą.
Dar vienas principas, kurio Julija laikėsi be išimčių, – poilsis prieš egzaminą.
„Visada dieną prieš egzaminą knygų rankoje nebūdavo. Nėra tikslo paskutinę minutę ką nors kartoti, jei per patį egzaminą merkiasi akys ir sunku susikaupti“, – pabrėžia Julija.
Anot jos, egzaminų sėkmę lemia ne tik sausų faktų žinojimas.
„Per valstybinius brandos egzaminus ir universiteto atsiskaitymus ne kartą pastebėjau, kad didelę dalį sudaro ne konkrečios medžiagos žinojimas, o gebėjimas įžvelgti, apmąstyti ir analizuoti. Reikia bendrųjų gebėjimų, o ne vien faktų“, – pabrėžia Julija.
Įvertino pamokas gimnazijoje
Nors pirmieji studijų metai pareikalavo prisitaikyti prie visiškai kitokio mokymosi modelio, Julija pripažįsta, kad stiprus pagrindas, įgytas mokykloje, padėjo ne vieną kartą.
Ypač ji vertina per lietuvių ir literatūros pamokas Juozo Balčikonio gimnazijoje įgytas žinias.
„Studijuoju filologiją, todėl labai pravertė literatūros kūrinių žinios, kurias suteikė mokytoja“, – sako studentė.
Tai, kas mokykloje kartais atrodė nereikalinga, universitete įgavo visai kitą prasmę.
„Mokyklos suole tai atrodė ne taip jau svarbu ir reikalinga, bet universitete ne kartą teko nustebinti kūrinių išmanymu. Už tai esu labai dėkinga gimnazijai ir mokytojai. Daug kartų pagalvojau, kaip kentėčiau be šių žinių“, – šypsosi pašnekovė.
Vis dėlto universitetas pareikalavo ir visiškai naujo požiūrio į mokymąsi. Reikėjo perlaužti įprastus standartus ir bandyti viską atrasti iš naujo, daug laisviau ir giliau.
Tikslas – diplomatija
Nors šiandien Julija studijuoja filologiją, savo ateitį ji sieja su diplomatija.
„Mano planas net stojant į filologiją buvo diplomatija. Pasirinkau kiek nestandartinį variantą ir bandau šį tikslą pasiekti per aplinkui“, – šypsosi pašnekovė.
Pirmieji studijų metai atvėrė ir naujų galimybių.
„Per pirmus universiteto metus išbandžiau daug naujų dalykų ir labai pamilau lingvistiką. Planas kol kas išlieka tas pats, bet į įvairias galimybes dabar žiūriu daug atviriau“, – sako Julija.
Svarbiausia, anot jos, iš studijų pasiimti kuo daugiau, kad net ir pasikeitus planams turėtų tvirtą pagrindą.
Spaudė ne aplinkiniai, o pati save
Nors aplinkiniai dažnai mano, kad puikiai besimokantys jaunuoliai patiria didžiulį artimųjų spaudimą, J. Daugytės istorija kitokia.
Ji pripažįsta ilgą laiką gyvenusi su mintimi, kad privalo visur pasirodyti nepriekaištingai.
O artimieji dažniau ragindavo sustoti.
„Girdėdavau, kad reikia sulėtinti tempą, jog ne viskas gali pavykti iš karto ir tai nėra pasaulio pabaiga. Aišku, man tada atrodydavo, kad yra pasaulio pabaiga“, – šypsosi Julija.
Šiandien į save ji žvelgia gerokai švelniau.
„Kartais dar praslysta viena kita mintis, kad reikia susiimti, visai nusivažiavau. Bet kol esu laiminga, man sekasi puikiai. Neketinu gadinti sau nuotaikos. Nenoriu, kad mane vertintų tas, kas nežino viso mano gyvenimo konteksto“, – kalba Julija.
Svarbiausias patarimas – nebijoti
Paklausta, ką šiandien pasakytų sau, jei galėtų sugrįžti į dvyliktą klasę, Julija prasitaria labai dažnai pagalvojanti apie gimnazijos metus.
Ji svarsto net nesugalvojanti, ką norėtų pakeisti.
„Ėjau per gimnaziją su tikslu imti ir daryti viską su pasimėgavimu, be išankstinių nuostatų. Todėl ir dabar sau pasakyčiau tą patį – tiesiog mėgautis ir džiaugtis“, – teigia Julija.
Svarbiausia, anot jos, nebijoti, kad vienas sprendimas nulems visą gyvenimą.
„Tai tik sprendimas, kuris įtaką daro būtent tam laikui. Geriau atrasti save per patirtį, draugus, mokytojus, gebėti prisitaikyti ir nuolat mokytis“, – pabrėžia pašnekovė.
Laisvalaikiu Julija stengiasi kuo daugiau keliauti.
Studijuodama Skandinavijos pasaulį, nori jį pažinti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai, todėl kiekviena nauja šalis tampa dar viena pamoka.
Vis dėlto mergina prisipažįsta, kad labiausiai pasiilgsta kūrybos.
„Kartais užeina toks nevaldomas noras, kad naktimis vėl pasiimu teptukus. Pasižadėjau sau, kad kūryba vėl taps prioritetu, kai tik atsiras daugiau laiko“, – šypsosi J. Daugytė.
